Botičelis kaip šiuolaikinis menininkas

Kultūriškai, politiškai labai įdomiais ir šiek tiek gūdokais (sunkia ekonomine, informacijos trūkių prasmėmis) 1990-ųjų datą apimančiais laikais, neretai įvardijamais Atgimimu ar „lūžio epocha“, pagrindiniai dailės istorijos žinių ištroškusių asmenų žinių šaltiniai pas mus vis dar buvo lygiai trys (nekalbu apie įvairias ir vis gausėjančias alternatyvas). Naujienų apie modernizmą (ir postmodernizmo pradžią) bei jų grimasas vis dar buvo galima semtis iš Liongino Šepečio „Modernizmo matmenų“, lietuviškosios tapybos raidą, jos sroves ir tendencijas praeito amžiaus pusėje pristatė Jono Umbraso monografija, o klasikinio išsilavinimo pamatus tebeklojo į lietuvių kalbą prieš keliasdešimt metų išverstas rusų dailės istorikės Ninos Dmitrijevos apybraižų dvitomis. Dėl pirminiame savo dailėtyrinio gyvenimo tarpsnyje šios ypač įtakingos lektūros menininkų pavardes (bent jau buitiniu lygmeniu) esu įpratęs rašyti ne originalo kalba. Štai, pavyzdžiui, rašant Alessandro di Mariano di Vanni Filipepi (1445–1510) pavardę, iki šiol kyla abejonių, kurios priebalsės dubliuojasi, todėl visuomet paprasčiau yra išraityti – tiesiog Botičelis (priminsiu, kad dėl savo giminystės su tam tikros profesijos atstovais kolegos, pirkėjai ir gerbėjai Alesandrą savo gimtąja kalba vadino Statinaite).

Vartant pirmąją Dmitrijevos knygų (taip ir vadinasi – „Trumpa dailės istorija“) dalį, akis norom nenorom užsikabina už paskutinės pastraipos, skirtos kvatročento, arba ankstyvojo Renesanso etapo Italijoje, dailei. Skaitome: „Nepaprastas Botičelio kūrybos likimas. Būdama savosios epochos kūnas ir kraujas, ji drauge pasirodė nelauktai artima ir praeičiai, ir ateičiai. Gotikinei praeičiai ir tolimai XIX amžiaus ateičiai, kai prerafaelitai iš naujo atrado Botičelį ir davė pradžią antrajai, jau daug patvaresnei jo šlovei. Bet tai ne vien atsitiktinis prerafaelitų nuopelnas: Botičelio menas iš tikrųjų kažkuo artimas Bodlero, Eduardo Mane, net Modiljanio amžininkų pasaulėjautai“ (Vilnius, 1972, p. 258).

Nežinau – turbūt šios eilutės maniškiame kūne įsigraužė iki kaulų smegenų, tačiau iki šiol mąstau labai panašiai ir net radikaliau. Botičelis man atrodo kaip visiškai šiuolaikinis menininkas. Kokiam judėjimui ar krypčiai jis priklausytų mūsų dienomis, kažin ar galėtų nurodyti minėtas Šepetys (vis tik jo ar ne jo paties, kaip iki šiol šnibžda nepalankūs liežuviai, tyrimų chronologinės ribos baigėsi maždaug tada, kai šalia Kremliaus sienos žemėn buvo užkastas toks Brežnevas), tad galima pasikliauti tik jau vėliau rašytais ir skaitytais tekstais, matytais kūriniais ir išgyventais kontekstais.

Pretekstu ir priežastimi laikytinas Valdovų rūmuose eksponuojamas 1475 metų data pažymėtas Botičeliui ir jo dirbtuvei priskiriamas paveikslas „Dievo Motina su Kūdikiu ir angelais“ iš Karališkojo Vavelio muziejaus. Pernelyg nesiveldami į atribucijos ir datavimo peripetijas, tik atkreipkime dėmesį, kad Botičelis šį kūrinį tapė savo sėkmės ir šlovės (o juk tai beveik tapačios sąvokos!) zenite. Florencijoje dvidešimtmetis dailininkas jau turėjo sėkmingai veikiančią dirbtuvę, buvo tapęs Šv. Luko gildijos nariu. Maždaug tuo pačiu laiku jis nutapė dar amžininkų be galo vertintą „Išminčių pagarbinimo“ kompoziciją. Apie Vilniuje matomą tondą (apskritimo pavidalo paveikslą) galima pašnekėti trijų Rytų karalių sceną aprašiusio ir susižavėjimo neslėpusio Giorgio Vasari žodžiais: „Tas kūrinys yra tikras stebuklas – jo koloritas, piešinys ir kompozicija tokie gražūs, kad ir šiandien jis stebina kiekvieną menininką“ (Giorgio Vasari, „Žymiausių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimai“, vertė Ramunė Vaskelaitė, Vilnius, 2000, p. 141). Beje, remiantis vieno pirmųjų Renesanso dailininkų biografo mintimis, o ir labai gimininga (ikonografijos, kompozicijos ir formos aspektais) „Dievo Motina su Kūdikiu ir penkiais angelais“, arba dar kitaip La Madonna del Magnificat (1483 m., abu kūriniai saugomi Uficių galerijoje), dviejuose Vavelio angeluose galima atpažinti du jaunučius Medici giminės atstovus – Lorenzo ir Giuliano.

Botičelis savo konkrečiu kūriniu vertintinas kaip šiuolaikinis menininkas dėl kelių pozicijų.

Visų pirma dėl savo dėmesio žmogaus kūno, jo natūralumo perteikimui, išraiškingiems rankų gestams, sugestyviai žvilgsnių ir judesių ekvilibristikai jis veikia kaip kuo tikriausias kūno meno (angl. Body Art), mutuojančio link „performatyvaus fotografiškumo“ (pasak Amelios Jones), tik išreikšto tapybinėmis priemonėmis, atstovas. Užtenka pažvelgti, kaip galantiško šokio ritmu dėliojamos visų personažų rankos, jų plaštakos ir pirštai, kokiomis simbolinėmis kibirkštimis susikryžiuoja visų žvilgsnių trajektorijos (beje, visos aštuonios akys, keturios ritmingai pakrypusios galvos sudėstytos taip, kad iš jų sukombinuojama M – Mergelės Marijos monograma), – nereikia didelių pastangų, kad įsisąmonintum, jog mūsų akivaizdoje jau daugiau nei penkis šimtus metų tęsiasi konceptualus vaidinimas su keturiais skirtingus seksualinius vaidmenis atliekančiais dalyviais: dviem savo lytį kvestionuojančiais personažais (angelus dar vadina belytėmis būtybėmis), kūdikiško amžiaus berniuku ir motina tapusia moterimi.

Antra, Botičelį, kaip ir ne vieną jo kartos menininką, galima laikyti vienu pirmųjų meninio tyrimo atstovų. Jeigu nežinote, kas yra tas meninis tyrimas (angl. artistic research), kaip ir su kuo jis valgomas bei kitaip vartojamas, paklauskite Vytauto Michelkevičiaus ar tūlo menų doktoranto iš Vilniaus dailės akademijos. O italo iš Renesanso laikų atžvilgiu pridursime, kad jis tyrinėja ypač jautrias – žmonių santykių, jų tarpusavio pasitikėjimo ir to, kas dar vadinama meile, temas... Visa tai analizuojama ir koduojama tokiais sunkiai verbalizuojamais dalykais kaip žvilgsniai, gestai, prisilietimai. Neneigdami, kad tam reikia gerų psichologinių žinių ir patyriminių priežasčių, pasakysime, kad objektyviai žvelgiant Marija ir Jėzus galbūt (interpretuojant niekuomet negalima spinduliuoti absoliučiu pasitikėjimu) simbolizuoja motiniškąją ir dieviškąją meiles, o du švelniai vienas prie kito kaktomis ir garbanomis, taip pat rankomis besiliečiantys, žvilgsniais tarpusavyje besiglamonėjantys angelai išreiškia tiek kūniškąjį, tiek idealųjį (platoniškąjį) potraukius ir jausmus.

Bet kalbant apie Botičelį kaip šiuolaikinį menininką būtina prisiminti, kad visa ko pagrindas yra piešinys (tą kartoju net savo dukrai, studijuojančiai jūrų biologiją ir visame žuvų rūšių įsiminimo ar kokių mikrobų klasifikacijos procese neišsiverčiančiai be stropaus piešimo). Be piešinio (tegul tai bus keli mentaliniai štrichai kuriame nors smegenų vingyje) neišsiverstų nei koks kūno menininkas, nei meno tyrėja. Vėlgi – minėtas Vasari, kuriam Botičelis turėjo atrodyti kaip totali senovė (nes pirmasis gimė po metų antrajam mirus), bei jo kolegos žavėjosi neatsižavėjo dailininko piešiniais. O ir Renesanso dėmesys piešiniui yra aprašomas kiekviename vadovėlyje. Tad belieka mėgautis delikačiu florentiečio piešiniu, pabambant, esą šalia eksponuojami moderniosios tapybos pagrindus suformavę venecijiečiai su Ticianu priešakyje, labiau gilindamiesi į koloristinę problematiką, atsainiau žvelgė į subtilios linijos galimybes...

Į ką dar siūlyčiau atkreipti dėmesį – kaip žaviai ir nepakartojamai yra nutapytas perregimas rūbelis, dengiantis (tiksliau, dar labiau paryškinantis) rubuilio vaikučio torsą, arba šydas, gaubiantis Mergelės galvą. Galima sakyti – meistriškai efektinga, tačiau dar tiksliau ir taikliau būtų – virpančiai subtilu. Ak, kaip tai jaudina! Štai vien todėl Botičelio kūryba yra aktuali.

Paroda veikia iki 2025 m. vasario 23 d.

Valdovų rūmų muziejus (Katedros a. 4, Vilnius)