Autorius: Živilė Pipinytė
Živilė Pipinytė
Karininkas ir tiesa
Nauji filmai – „Pareigūnas ir šnipas“
Romano Polanskio filmo „Pareigūnas ir šnipas“ („J’accuse“, Prancūzija, Italija, 2019) pradžioje matome titrą, pranešantį, kad visi filme rodomi personažai egzistavo iš tikrųjų. Dvylika metų trukusi šnipinėjimu Vokietijos naudai apkaltinto karininko Alfredo Dreyfuso byla ilgam padalijo Prancūziją, paskatino sionistą Theodorą Herzlą kovoti dėl Izraelio valstybės idėjos įgyvendinimo, o su byla susijęs skandalas ir atviras Émile’io Zola laiškas „Aš kaltinu!“ (toks ir originalus filmo pavadinimas) tapo svarbiu politiškai angažuotų intelektualų atspirties tašku. Knygoje „Totalitarizmo ištakos“ Hannah Arendt rašė: „Dreyfuso byla atskleidė visus kitus XIX a. antisemitizmo elementus grynai ideologiniu ir politiniu aspektu – tai antisemitizmo, atsiradusio ypatingomis nacionalinės valstybės sąlygomis, kulminacija. Tačiau jo įnirtinga forma užbėgo už akių būsimiems įvykiams, todėl atrodo, kad svarbiausi Dreyfuso bylos veikėjai dalyvauja didžiulėje generalinėje repeticijoje to spektaklio, kuris buvo atidėtas daugiau nei trims dešimtmečiams.“
Živilė Pipinytė
Jaunos ir ambicingos
Nauji filmai – „Mažosios moterys“
Louisos May Alcott „Mažosios moterys“ – iš tų knygų, su kuriomis išaugo ne viena moterų (ir ne tik JAV) karta. Lietuvoje knyga pasirodė palyginti neseniai, tad iš savo vaikystės „privalomo sąrašo“ geriausiai prisimenu 1922 m. Reşato Nuri Güntekino parašytą „Čiauškutę“. Nežinau, kaip ši knyga atklydo į Lietuvą, bet ją skaitė visos paauglės. Pasakojimas apie jauną mokytoją, kuri nori būti savarankiška ir mokytojauja Anatolijoje, ugdė suvokimą apie moters vietą pasaulyje, mokė kovoti už principus ir tikėti meile. JAV panašų statusą turi 1868 m. pasirodžiusios „Mažosios moterys“, todėl nestebina, kad jau sukurta beveik dešimt knygos ekranizacijų (filmų bei serialų) ir kiekviena jų savaip žymi laiko pokyčius. Iš pradžių nustebau sužinojusi, kad naujojo amžiaus ekranizacijos imsis iš jaunų, intelektualių ir nepriklausomų kūrėjų talentu bei subtilumu išsiskirianti aktorė ir režisierė Greta Gerwig, bet pasižiūrėjusi jos „Mažųjų moterų“ („Little Women“, JAV, 2019) versiją suprantu, kad tokio filmo reikėjo ir jai.
Živilė Pipinytė
Istorijos groteskas
Nauji filmai – „Mafijos išdavikas“
Vienas didžiųjų italų kino kūrėjų Marco Bellocchio debiutavo 1965-aisiais. Tada jo filmas „Kumščiai kišenėse“ vieniems tapo naujojo italų kino maišto simboliu, kitiems – Vakarų kultūros degradavimo įrodymu. Bėgant metams Bellocchio požiūris į kiną, visuomenę ar politiką, regis, nepasikeitė. Kad režisierius ir toliau lieka ironiškas Italijos visuomenės kritikas, įrodo ir pernai Kanų kino festivalio konkurse parodytas jo filmas „Mafijos išdavikas“ („Il Traditore“, Brazilija, Prancūzija, Vokietija, Italija, 2019).
Živilė Pipinytė
Gyvenimas supaprastintame pasaulyje
Nauji filmai – „Antroji aš“
Maištingos, gyvenimo prasmės ieškančios Juliette Binoche herojės iš Leos Caraxo ar Krzysztofo Kieślowskio filmų, regis, liko praeityje. Metai bėga ir aktorė vis dažniau vaidina brandaus amžiaus intelektuales, menininkes, kurioms iš rankų pradeda sprūsti viskas, kas anksčiau teikė prasmę ar malonumą. Kartais net gali pasirodyti, kad aktorė mėgaujasi stambiu planu ekrane rodomomis raukšlėmis, bet ji visada tiksliai ir aiškiai įvardija savo veikėjų nenorą susitaikyti su visuomenės joms primetamomis taisyklėmis, stereotipais ir laiko tėkme.
Živilė Pipinytė
Atspindžiai šaltame vandenyje
Nauji filmai – „Sutemose“
Šarūno Barto filmas „Sutemose“ (Lietuva, Prancūzija, Čekija, Serbija, Portugalija, Latvija, 2019) iš naujo nekuria pokario pasipriešinimo mito, bet kartu ir jo negriauna, filmo pabaigoje suteikdamas partizanų žūties vaizdams krikščioniškosios ikonografijos bruožų. Vis dėlto Bartas pasakoja kitą pokario Lietuvos istoriją.
Živilė Pipinytė
Žiaurios metaforos
Iš „Scanoramos“ dienoraščio
Šiųmetis „Scanoramos“ uždarymo filmas – lyg šiuolaikinio kino metafora. Manto Kvedaravičiaus „Partenonas“ primena nesugebančią sustoti vaizdų gamybos mašiną, be atvangos generuojančią banalybes apie šių dienų pasaulį. Štai čia – musulmonas, būtinai pjaunantis avį, ir raudonos kraujo dėmės kadre.
Živilė Pipinytė
Atrakcionų parkuose
Iš „Scanoramos“ dienoraščio
Šiuolaikinis kinas dažnai primena atrakcionų parką. Atrakcionai seni, juose nepajusi gaivaus vėjo gūsio, bet vis dar tikiesi patirti tikrų jausmų, nors išėjus į gatvę nepalieka déjà vu jausmas. Šiųmečio „Scanoramos“ atidarymo filmo – Manso Marlindo ir Bjorno Steino „Svaigulio“ – veiksmas rutuliojasi Antrojo pasaulinio karo išvakarėse dviejuose Stokholmo atrakcionų parkuose. Jų savininkai konkuruoja tarpusavyje, bet vaikai pamilsta vienas kitą. Ši meilės istorija ir tampa didžiausiu filmo atrakcionu.
Živilė Pipinytė
Anapus
Nauji filmai – „Kita tylos pusė“
Rašytoja Izabelė jūros pakrantės kaime skaito paskaitą apie šventuosius. Regis, klausytojus jūroje pasirodęs kašalotas sudomina labiau. Izabelė sužino, kad kelto grįžti atgal nebebus, ir sutinka su pagyvenusio Einaro siūlymu pernakvoti jo namuose. Tačiau atsibudusi supranta, kad niekur iš jų neišvyks, nes prasidėjo potvynis. Taip prasideda Algimanto Puipos filmas „Kita tylos pusė“ (Lietuva, 2019). Netrukus supranti, kad keltas, kašalotas ar potvynis yra tik pasaulio, kuriame nusitrynė realybės ir nerealybės ribos, ženklai.
Živilė Pipinytė
Istorijos žaidimai
44-ojo Lenkų vaidybinių filmų festivaliui Gdynėje pasibaigus
Šiųmetį Lenkų vaidybinių filmų festivalį Gdynėje jau vasarą drebino skandalai. Liepą, kai iš paskelbtos konkursinės programos staiga dingo Xawery Żuławskio „Paukščių kalba“ („Mowa ptaków“), Mareko Lehkio „Interior“, Bartoszo Kruhliko „Supernowa“ ir Dorotos Kędzierzawskos „Żużel“, kilo didžiulis pasipiktinimas. Trys filmai buvo sugrąžinti, kitiems konkurso dalyviams pagrasinus atsiimti savo kūrinius, tik Kędzierzawskos prodiuseris paaiškino, kad filmas iki festivalio pradžios nebus baigtas.
Živilė Pipinytė
Pasaulis nekenčia visų
Nauji filmai – „Nematoma“
Igno Jonyno (režisierius ir scenaristas) ir Kristupo Saboliaus (scenaristas) filmas „Nematoma“ (Lietuva, Ukraina, Latvija, 2019) yra lyg dėlionė. Didžiąją filmo dalį stebėdami besiblaškančius Joną (Dainius Kazlauskas), Vytą (Darius Bagdžiūnas) ir bevardį kunigą (Liubomiras Laucevičius) gana greit suvokiame, kad jie susieti nematomais praeities nuodėmių ir nusikaltimų saitais. Kaip konkrečiai, paaiškės tik filmui artėjant prie pabaigos. Iki tol „Nematomos“ kūrėjai barstys užuominas ir augins įtampą.
