7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Anapus

Nauji filmai – „Kita tylos pusė“

Živilė Pipinytė
Nr. 33 (1312), 2019-10-18
Kinas
Kadras iš filmo „Kita tylos pusė“
Kadras iš filmo „Kita tylos pusė“

Rašytoja Izabelė jūros pakrantės kaime skaito paskaitą apie šventuosius. Regis, klausytojus jūroje pasirodęs kašalotas sudomina labiau. Izabelė sužino, kad kelto grįžti atgal nebebus, ir sutinka su pagyvenusio Einaro siūlymu pernakvoti jo namuose. Tačiau atsibudusi supranta, kad niekur iš jų neišvyks, nes prasidėjo potvynis. Taip prasideda Algimanto Puipos filmas „Kita tylos pusė“ (Lietuva, 2019). Netrukus supranti, kad keltas, kašalotas ar potvynis yra tik pasaulio, kuriame nusitrynė realybės ir nerealybės ribos, ženklai. Tačiau Izabelės šis pasaulis nebaugina, nes rašydama istorijas, kurių herojai – šventieji, ji kartu su savo personažais nuolat peržengia tas ribas. „Kita tylos pusė“ – 1995 m. pasirodžiusio švedų rašytojo Torgny Lindgreno romano „Kamanių medus“ ekranizacija (scenarijaus autorius Jonas Cornellis). Beje, prieš kelerius metus knyga ekranizuota ir Ukrainoje.

 

Įžengusi į Einaro namus, Izabelė apsigyvena ir jo gyvenimo istorijoje. Einaras visa širdimi nekenčia savo brolio Kasparo, su juo niekad gyvenime nepasidalijo motinos, mylimos moters Minos ir jos sūnaus Larso, kurį abu broliai laiko savu. Abu jaučiasi kalti dėl Larso mirties ir negali vienas kitam atleisti. Todėl ir gyvena vienas kito pykčiui, nes tas, kuris mirs pirmas, jų manymu, pralaimės. Izabelė bando brolius sutaikyti. Ji vis plaukia valtimi pas Kasparą ir atgal, kol ilgainiui tampa savotiška tarpininke tarp gyvenimo ir mirties.

 

Izabelė rašo knygą apie šv. Kristoforą (atsiprašau, bet nei liežuvis apsiverčia, nei ranka kyla vadinti Izabelės knygos herojų taip, kaip filme – šv. Kristoferiu), kuris padėdavo žmonėms pasirengti mirčiai. Pamažu Izabelė vis labiau susitapatina su šventuoju: prausia brolius, valo jų namus, klausosi išpažinčių. Mano galva, ji ir yra pagrindinė šios istorijos apie nuo pasaulio atsiskyrusią moterį, kuri išgyvena ypatingą gyvenimo tarpsnį ir bendraudama su abiem broliais įgyja dvasinės patirties, leisiančios jai sugrįžti į įprastą pasaulį pasikeitusiai, veikėja. Tokią metafiziškai suvokti pasaulį pasirengusią rašytoją Izabelę ir vaidina Viktorija Kuodytė.

 

Tačiau režisierių, regis, labiau domina brolių psichologija, jų konfliktas, neapykantos šaknys ir mirties laukimas. Juozas Budraitis (Einaras) ir Povilas Stankus (Kasparas) nuosekliai preparuoja savo veikėjų jausmus, mintis, psichologiją, neįtikėtinai tiksliai įvardydami jų mirties baimę, siekį suvokti meilės Minai (Asta Stankūnaitė) esmę, save, tarpusavio santykius. Broliai primena archajiškų mitų dvynius ar antrininkus. Gal tik Stankaus Kasparas atrodo tikroviškesnis ir autoironiškesnis, o Budraičio Einaras labiau nugrimzdęs į sapnų pasaulį. Tarsi jausdamas iškilusią perdėto teatrališkumo grėsmę ar vengdamas psichologinio tiesmukumo, Puipa pabrėžia pasakiškus pasakojimo elementus, prisimindamas magiškojo realizmo taisykles: kuria hiperrealistinius epizodus, kurie gali šokiruoti arba priversti žiūrovą pasijusti nejaukiai, kai, pavyzdžiui, Kasparas šaukšteliu spaudžia savo spuogų skystį ir jį valgo. Kartu taip pabrėžiamas gniuždantis senatvės fiziškumas.

 

Magiškojo realizmo atmosferą tiksliai kuria ir filmo dailininkai Galius Kličius, Agnė Rimkutė, ir operatorius Algimantas Mikutėnas. Jis taip apšviečia kadrą, kad negali nesigrožėti kartais net, regis, nelabai logiška iš jo sklindančia šviesa. Kiekvienas filmo kadras primena seną paveikslą, net voratinkliai Einaro rūsyje – lyg pasakos dalis. Mikutėnas vaizdu taikliai pabrėžia Einaro ir Kasparo pasaulių padalijimą, kuriantį pasakojimo magiją, kai kadre vis matome supriešintus cukrų ir druską, sniegą ir vandenį, šaltį ir šilumą, šviesą ir tamsą ar veidrodžius, kurie atspindi brolių sapnus ir mintis. Ribą tarp realybės ir nerealybės nuolat pabrėžia ir kadro kompozicijoje akcentuojamas durų rėmas. Panašiai kuriama ir Izabelės erdvė, tik ją apibūdina šviesa, šviesios spalvos ar šventųjų gyvenimui būdingas daiktų minimalizmas.  

 

„Kitos tylos pusės“ stilius atspindi dažną šių dienų kine žanrų susiliejimą: filme rasime psichologinės dramos, realistinio pasakojimo, parabolę ir net religinių apmąstymų. Visa tai padeda Puipai išryškinti dvi pagrindines filmo temas – senatvę ir mirtį. Jos jau dominavo ankstesniame režisieriaus filme „Edeno sodas“ (2015), kurio veiksmas taip pat rutuliojasi sąlygiškame laike ir savaip deformuotoje erdvėje, o į tikroviškus senelių namų vaizdus įsiterpdavo sąlygiški intarpai. „Kitą tylos pusę“ galima suvokti kaip „Edeno sodo“ tęsinį, kuriame režisieriui labiau rūpėjo parodyti prie mirties slenksčio atsidūrusių personažų vidinį pasaulį, jų psichologines traumas ir amžiną klausimą, kas laukia anapus.

 

 

Kadras iš filmo „Kita tylos pusė“
Kadras iš filmo „Kita tylos pusė“
Kadras iš filmo „Kita tylos pusė“
Kadras iš filmo „Kita tylos pusė“
Kadras iš filmo „Kita tylos pusė“
Kadras iš filmo „Kita tylos pusė“
Kadras iš filmo „Kita tylos pusė“
Kadras iš filmo „Kita tylos pusė“
Kadras iš filmo „Kita tylos pusė“
Kadras iš filmo „Kita tylos pusė“
Kadras iš filmo „Kita tylos pusė“
Kadras iš filmo „Kita tylos pusė“