Autorius: Živilė Pipinytė
Živilė Pipinytė
Idioto žvilgsniu
Nauji filmai – „Kaponė“
Pamirškite abu „Žmones su randu“, pamirškite filmus apie mafijos atsiradimą, jos mitologiją ir pagrindinius herojus. Joshas Trankas ir Tomas Hardy filmu „Kaponė“ („Capone“, JAV, 2020) siūlo savąją gangsterio Alo Capone’s gyvenimo pabaigos versiją, pakeisiančią jūsų požiūrį į mafiją. Tiksliau, jie siūlo paklaidžioti po sifilio ir insulto suardytą gangsterio pasąmonę. Parodyti garsiojo žmogaus su randu, kurį gyvenimo pabaigoje visi vadina jau nebe vardu, o Fonzo, vaizdinius ir košmarus.
Živilė Pipinytė
Ties trapia riba
Nauji filmai – „Visa tiesa apie divą“
Senstanti kino žvaigždė Fabijana leidžia prisiminimų knygą. Į jos pristatymą iš Niujorko atvyksta duktė Liumira su šeima. Bet memuarai – tik formali priežastis. Liumira išgyvena krizę, turi problemų su vyru, antraplaniu aktoriumi alkoholiku. Ji ieško progos pasakyti motinai viską, ko anksčiau nesugebėjo, apkaltinti ją savanaudiškumu ir egoizmu. Į vaikystės namus ji sugrįžo kupina nepamirštų nuoskaudų ir priekaištų. Sugrįžimas Liumirai padės apsispręsti, kaip gyventi toliau. Motinos namai Paryžiuje skendi žalumoje, šalia – didelis sodas, idilę gali sudrumsti tik kalėjimo kaimynystė. Tačiau Liumiros dukrelė čia iškart pasijus lyg pasakoje. Net senelė mergaitei primins raganą. Fabijanos memuarai sukels konfliktų su artimais žmonėmis, bet kartu sužadins susidomėjimą jos naujuoju filmu.
Živilė Pipinytė
„Prokato“ užrašai
Kino archeologijos bandymai
„Lietuvos kine“ saugoma daug filmų, kurie ne vienus metus išgulėjo „ant lentynos“. Taip buvo vadinami įvairiais metais uždrausti ir į ekranus neišleisti filmai. Po 1986 m. Maskvoje įvykusio 5-ojo SSRS kinematografininkų suvažiavimo buvo sudaryta speciali komisija, kuri peržiūrėjo juos visus, ir daugumos (ar net visų) šių „lentynos“ filmų buvo pagamintos naujos kopijos.
Živilė Pipinytė
„Prokato“ užrašai
Kino archeologijos bandymai
„Lietuvos kine“ saugoma daug filmų, liudijančių Michailo Gorbačiovo paskelbtą „perestroiką“ ir „glastnost“. Garsiuoju viešumu ypač pasinaudojo kino dokumentininkai. Jų filmai rodė ir kalbėjo apie tai, apie ką viešai kalbėti buvo draudžiama. „Perestroikos“ filmai sulaukdavo didžiulio dėmesio, prie kino teatrų nutįsdavo eilės. Vienas garsiausių 10-ojo dešimtmečio pradžioje buvo Viktoro Dašuko trijų serijų filmas „Vitebsko byla“ („Vitebskoje delo“, „Belarusfilm“, 1989–1991).
Živilė Pipinytė
„Prokato“ užrašai
Kino archeologijos bandymai
„Lietuvos kino“ saugyklose daug filmų, ypač dokumentinių, kuriuos pavadinčiau netikėtais. Nuo pasirodymo praėję dešimtmečiai suteikė filmams kartais visai neįprastą „patiną“, nors gamybos metais dauguma jų atrodė tik gana primityvi propaganda. Dabar šie filmai įdomūs ar net savaip vertingi ir kaip laiko, ir kaip sovietų propagandos atspindys.
Živilė Pipinytė
„Prokato“ užrašai
Kino archeologijos bandymai
Animacinių filmų rinkinys „Lietuvos kine“ – didžiulis. Dauguma filmų – trumpo metražo (yra net 4–5 minučių trukmės miniatiūrų), kino teatruose jie dažnai buvo rodomi prieš vaidybinius, stengiantis parinkti taip, kad animacinis bent kiek atitiktų „didžiojo“ filmo temą. Filmai labai skirtingi ir jų kopijos išsilaikiusios gerai, nors imk ir rodyk, juolab kad dauguma filmų – be jokio teksto, nereikėtų net versti. Šiuolaikinius žiūrovus tikrai nustebintų technikų įvairovė, kurią jau beveik baigia išstumti skaitmeninė animacija.
Živilė Pipinytė
„Prokato“ užrašai
Kino archeologijos bandymai
Reta pasaulio filmoteka ar kino muziejus gali pasigirti, kad saugo šimtus Vidurinės Azijos šalyse sukurtų filmų. „Lietuvos kine“ jų su kolege Neringa Kažukauskaite aptikome ne vieną šimtą – vaidybinių, dokumentinių, animacinių. Dabar Lietuvą retai pasiekia filmai iš šių šalių, kartais jų atsiranda festivalių programose, daugmaž reguliariai vyksta tik Kazachstano kino savaitės. Manau, tai atspindi regiono situaciją, nes Turkmėnistane kino gamyba ilgai buvo draudžiama, ją tik pradedama gaivinti. Kadaise didžiausia regione kino studija „Uzbekfilm“ filmų kuria nedaug, žinios apie naujus kirgizų ar tadžikų kūrėjų filmus pasiekia retai. Dalis garsių režisierių nebegyvena savo šalyse, yra emigravę į Rusiją arba į Vakarus, o 7-ojo ir vėlesnių dešimtmečių Vidurinės Azijos šalių kino fenomenas dar laukia būti atrastas iš naujo.
Živilė Pipinytė
„Prokato“ užrašai
Kino archeologijos bandymai
„Lietuvos kine“ saugoma daug filmų, ir sovietinių, ir užsienio, kurių režisierės – moterys. Dauguma jų dabar pamirštos, filmai taip pat prisimenami retai. Sovietų Sąjungoje moterys režisierės dažniausiai kurdavo animacinius, dokumentinius, mokslo populiarinimo filmus, kino kroniką. Dvi ilgai vienintelės Lietuvos kino studijoje dirbusios režisierės – Bitė Pajėdienė ir Laima Pangonytė – taip pat buvo dokumentininkės. „Lietuvos kine“ saugoma daug dokumentinių filmų, kuriuos sukūrė Uralo, Vakarų Sibiro, Pavolgio regionų kino kronikos ir dokumentinių filmų studijose dirbusios režisierės. Jos retai būdavo pastebėtos, priešingai nei trys šio teksto herojės, kurių pavardes prieš kelis dešimtmečius žinojo dauguma sekančiųjų dokumentinio kino naujienas. Jos dirbo Maskvoje, didžiausioje Centrinėje dokumentinių filmų studijoje, kuri sutrumpintai vadinta CSDF (Centralnaja studija dokumentalnych filmov) ir Centrinėje televizijoje. Bet jų požiūris į dokumentinį filmą, jų kūryba ir likimai – skirtingi.
Živilė Pipinytė
„Prokato“ užrašai 2
Kino archeologijos bandymai
Įvairiose SSRS kino studijose ar užsienyje kurti filmai, kuriuose vaidino lietuvių aktoriai ar kuriuos kūrė lietuviai režisieriai, oficialiai nėra nacionalinio kino paveldo dalis, nors ne vienas iš šių filmų ir leido atsiskleisti aktorių talentui. Būtent juose Donatas Banionis, Juozas Budraitis, Gražina Baikštytė, Algis Matulionis, Algimantas Masiulis, Nijolė Oželytė, Eugenija Pleškytė, Valentinas Masalskis, Kostas Smoriginas, Tauras Čižas, Saulius Balandis ir dešimtys kitų lietuvių aktorių sukūrė įsimintinus pagrindinius vaidmenis. Lietuvos kino studija panašių galimybių dažnam jų taip ir nesuteikė. Nacionaliniu kino paveldu nelaikomi nei „Lenfilm“ kino studijoje kurti aktoriaus ir režisieriaus Augusto Baltrušaičio (1937–2015) filmai, nei sovietų bei kirgizų kino klasiku tapusio Algirdo Vidugirio (1936–2010) kūryba. Kita vertus, niekas turbūt nesirengia didžiausioje sovietų kino studijoje „Mosfilm“ kurtų Vytauto Žalakevičiaus filmų „Tas saldus žodis laisvė“ (1972), „Avarija“(1973), „Kentaurai“ (1979) „Nepažįstamo žmogaus pasakojimas“ (1980) išbraukti iš lietuvių kino istorijos.
Živilė Pipinytė
„Prokato“ užrašai
Kino archeologijos bandymai
Dar neseniai žodį „Prokatas“ žinojo visi, kurie buvo bent kiek susiję su kinu. Taip vadinta Respublikinė kino filmų nuomojimo kontora – vienintelė Lietuvoje filmų platintoja. Kontora buvo įsteigta iškart po Antrojo pasaulinio karo ir turėjo padalinius bei filmų bazes visuose didžiuosiuose miestuose. Vilniuje buvo didžiausia bazė. Beje, joje buvo ir slaptas skyrelis, kuriame saugoti pasaulinio kino šedevrai, pasibaigus jų licencijos laikui, bei filmai, kuriuos Maskvos valdžia liepdavo išimti iš repertuaro, kai jų kūrėjai ar aktoriai „pabėgdavo“ į Vakarus. Vilniuje buvo planuojamas filmų išleidimas ir reklama, gaminami plakatai, leidžiamos vėliau žurnalu „Kinas“ tapusios „Ekrano naujienos“ ir savaitraštis „Savaitės ekranas“ (iš jo vėliau atsirado ir „7md“), lietuviškų filmų bukletai ir katalogai, čia filmai buvo restauruojami, subtitruojami. Funkcijų būta daug, darbuotojų – taip pat.
