Autorius: Živilė Pipinytė
Živilė Pipinytė
Kas yra pasakotojas?
Iš VDFF dienoraščio
Devynioliktąjį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (VDFF) atidarė Eitvydo Doškaus filmas „Čia buvo Vilnius“. Tiksliau, 1966 m. sukurtas Almanto Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“ ir iš jo išaugęs „Čia buvo Vilnius“. Abu filmus sieja ne tik Vilnius ar lietuvių poetinės dokumentikos tradicija, bet ir autoriaus santykis su Vilniumi, nes dokumentinis kinas – tai ne tema, kad ir kokia svarbi, aktuali ar įdomi ji būtų, o filmo kūrėjo požiūris į tikrovę ir jos personažus. Tik nuo autoriaus priklausys, ar jis tą tikrovę, Marcelio Łozińskio žodžiais tariant, sutirštins, ar grožėdamasis savimi slinks jos paviršiumi.
Živilė Pipinytė
Kaip sukurti blogą filmą
Nauji filmai – „Baigta!“
Michelio Hazanaviciaus filmas „Baigta!“ („Coupez!“, Prancūzija, D. Britanija, Japonija, 2022) susideda iš trijų dalių. Pirmoji – tai trumpo metražo, 32 minutes trunkantis filmas „Z“, kurio herojai suka trash’ą apie zombius, o aktoriais nepatenkintas režisierius prisišaukia į aikštelę tikrų zombių. Iškart aišku, kad tai filmo apie zombius parodija: liejami kibirai dirbtinio kraujo, pagrindinis zombis toks žalias, kad pradedi abejoti grimuotojos profesionalumu, ir dar nuolat kalba apie zombio vaizdinį, subjektyvi kamera ilgai „reflektuoja“ tuščią kadrą, o dažnos replikos ne tik absurdiškos, bet ir politiškai angažuotos.
Živilė Pipinytė
Tapti nemirtingam, o paskui numirti
Mirė Jeanas-Lucas Godard’as (1930–2022)
1983 m. filmo „Vardas Karmen“ („Prénom Carmen“) spaudos konferencijoje Jeanas-Lucas Godard’as sakė: „Aš manau, kad kinas gali egzistuoti tik kaip meilės istorijos. Kariniai filmai – apie berniukų meilę ginklams, gangsterių filmai – apie berniukų meilę vagystėms... Mano galva, tai – kinas. Naujoji banga atnešė naujovių: Truffaut, Rivette’as, aš ir keli kiti režisieriai atnešėme kažką, ko nebėra, arba kas niekad neegzistavo kino istorijoje. Mes mylėjome kiną labiau nei moteris, labiau nei pinigus, labiau nei karą. Labiau už viską mes mylėjome kiną. Dažnai sakau, kad kinas privertė mane atrasti gyvenimą. Tam prireikė laiko. Man tai užėmė trisdešimt metų. Tik todėl, kad iš tikrųjų privalėjau peržengti ribas to, ką pats rodžiau ekrane.“
Živilė Pipinytė
In memoriam Vytautui Paukštei
(1932 07 02 – 2022 07 21)
Pirmąkart kino ekrane Vytautas Paukštė pasirodė Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos „Jausmuose“ (1968). Filmo pasakojimui įpusėjus, pajūryje kartu su kitu antisovietinio pogrindžio veikėju atsiradęs vienos iš brolių dvynių žmonos dėdė nulems abiejų likimą. V. Paukštės personažas neprimena iki tol lietuvių filmuose rodytų „banditų“ – jis mokytojas ir kartu ideologas. Dėdė kalba logiškai, energingai, jis įsitikinęs ginkluoto pasipriešinimo prasmingumu ir pasirengęs būsimai laisvai Lietuvai paaukoti daug gyvybių. Tačiau scena, kur išvykstantieji įtrina riebalais nuogą kūną, priverčia suabejoti mokytojo idealų skaistumu. Taip, supriešinus žodžius ir kūną, atsiranda dviprasmiškumas, kuris vėlesniuose Paukštės vaidmenyse bus dar akivaizdesnis ir dažnai pavers aktoriaus personažus tarpininkais – tarp gyvybės ir mirties, fantazijos ir tikrovės, praeities ir dabarties, tiesos ir melo. Mokytojas yra ir Paukštės personažas Vytauto Žalakevičiaus televizijos filme „Visa teisybė apie Kolumbą“ (1970). Šioje parabolėje apie Lotynų Amerikos revoliucijas Paukštės Mokytojas toks pat ryžtingas ir tiki kovos idėja.
Živilė Pipinytė
Sapnų atrakcionų parkas
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Pirmieji Kristijono Vildžiūno filmo „Dainos lapei“ (Lietuva, Latvija, Estija, 2021) kadrai apibūdina išeities situaciją: kaimo keliais vingiavęs automobilis įklimpsta miške, iš jo išlipęs vyras baltais drabužiais ištraukia urną su pelenais ir, metęs raktelius, palieka automobilį. Akivaizdu, kad vyras apimtas nevilties. Miško tankmėje išnyra lūšis. Jos tiesiai į žiūrovus įsmeigtas žvilgsnis stambiu planu iškart tampa kelionės į žmogaus vidų ženklu.
Živilė Pipinytė
Sapnų ir šaknų paslaptys iš neegzistuojančios tikrovės
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Patinka, kai filmą galima ilgai ir lėtai lukštenti. Kai jo prasmės pradeda atsiverti viena po kitos, kai iš vaizdų randasi vis nauji pasakojimai. Kai supranti, kad filmas kalba kino kalba. Tokių filmų nėra daug. Net festivaliuose juos vis dažniau išstumia didaktiški pasakojimai aktualia tema, kad ir filmai apie psichikos ligas ar LGBT žmonių situaciją. Socialiai ir politiškai angažuotas kinas, be abejo, svarbus, bet kai problema supaprastinama iki primityvios „žinutės“, tai jau nebe kinas, o impresija iš socialinių tinklų.
Živilė Pipinytė
Apie aukso amžių, kurio nebuvo
Nauji filmai – „Saldymedžio pica“
Nuo pat pirmųjų „Saldymedžio picos“ („Licorice Pizza“, JAV, 2021) kadrų apėmė senokai patirtas jausmas, kad žiūriu tikrą kiną. Ilgos panoramos, švelnus apšvietimas, gerai atpažįstama senų amerikiečių filmų erdvė ir personažai bei plačiaekranė kino juosta žadina pamirštus jausmus, bet iškart įsijungia ir savikontrolė: „Ką reiškia tikras filmas?“ Toks, kokių jau niekas nebekuria? Ar toks, kokio visada ir lauki iš Paulo Thomo Andersono, kuris Holivudo istorijų nostalgijai suteikia kitą, netikėtą atspalvį, nes atkurdamas praėjusį laiką prismaigsto į pasakojimą tik dabar matomų praeities prasmių?
Živilė Pipinytė
Mitinio laiko liudijimai
Nauji filmai – „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“
Sergejaus Loznicos filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (Lietuva, Ukraina, 2021) pasakoja, kaip XX a. pabaigoje lietuviai iškovojo nepriklausomybę ir prisidėjo prie to, kad žlugtų SSRS. Vedliu po šį gana trumpą laiko tarpsnį Loznica pasirinko Vytautą Landsbergį – Sąjūdžio ir atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovą. Filmo struktūra minimalistiška: Loznica užduoda klausimus profesoriui, šis į juos atsakinėja tiesiai, pakankamai konkrečiai ir neimprovizuodamas.
Živilė Pipinytė
Įsikibus į svajones
Nauji filmai – „Gucci mados namai“
Lietuvių žiniasklaida mėgsta istorijas apie lietuviškas pelenes, užkariavusias užsienio milijonierių širdis. Tačiau, būkime atviri, tai nykios istorijos, apvalytos nuo nešvarių peleniškų paslapčių, dvelkiančios perdėta pagarba dideliems pinigams, kurie Lietuvoje jau tapo priklausymo elitui sąlyga. Toks požiūris būdingesnis amerikiečiams, bet Ridley Scotto filmas „Gucci mados namai“ („House of Gucci“, JAV, Kanada, 2011) siūlo jo atsisakyti ir patyrinėti panašių šeimų anatomiją. Filmas sukurtas pagal 2001-aisiais pasirodžiusią Saros Gay Forden knygą, o Scottas joje aprašyta istorija susidomėjo dar 2006 metais.
Živilė Pipinytė
Savanorės
Nauji filmai – „Švelnūs kariai“
Romantikai ne kartą apdainavo karžyges moteris. Adomo Mickevičiaus poemų „Gražina“ ir „Živilė“ personažės įkvėpė ne vieną, tačiau vis dar patriarchalinei Lietuvai tokių herojų vargu ar reikia, ir „karys“ lieka tik vyriškos giminės. „Karė“, žinoma, egzistuoja, bet dar skamba nenatūraliai. Tai patvirtina ir Marijos Stonytės filmo pavadinimas – „Švelnūs kariai“ (Lietuva, Estija, 2020).
