Tapti nemirtingam, o paskui numirti

1983 m. filmo „Vardas Karmen“ („Prénom Carmen“) spaudos konferencijoje Jeanas-Lucas Godard’as sakė: „Aš manau, kad kinas gali egzistuoti tik kaip meilės istorijos. Kariniai filmai – apie berniukų meilę ginklams, gangsterių filmai – apie berniukų meilę vagystėms... Mano galva, tai – kinas. Naujoji banga atnešė naujovių: Truffaut, Rivette’as, aš ir keli kiti režisieriai atnešėme kažką, ko nebėra, arba kas niekad neegzistavo kino istorijoje. Mes mylėjome kiną labiau nei moteris, labiau nei pinigus, labiau nei karą. Labiau už viską mes mylėjome kiną. Dažnai sakau, kad kinas privertė mane atrasti gyvenimą. Tam prireikė laiko. Man tai užėmė trisdešimt metų. Tik todėl, kad iš tikrųjų privalėjau peržengti ribas to, ką pats rodžiau ekrane.“

Šią citatą prisiminiau, nes ji perteikia ir Godard’o filmams būdingą manierą susieti iš pirmo žvilgsnio nesiejamus dalykus, sąvokas, žodžius. Intelektualumą ir erudiciją. Kiną ir vis naujai išrandamą realybę. Filmus kaip būdą protestuoti prieš „tėtušių kiną“. Kūrybą kaip galimybę būti revoliucionieriumi vis labiau įsigalint spektaklio visuomenės taisyklėms. Godard’as visada provokavo, neigė taisykles ir iki pat mirties savo filmais bei elgesiu demonstravo, ką reiškia būti laisvu ir nepriklausomu žmogumi politkorektiškame, bet vis labiau į naujuosius viduramžius žengiančiame pasaulyje. Jis gana anksti tapo JLG – taip santrumpomis Prancūzijoje vadinamos tikrosios garsenybės – ir savotiška, kaip dabar pasakytų, stiliaus ikona: smulkus, neaukštas, vilkintis kostiumą, nuolat su tamsiais akiniais, truputį švepluojantis ir su cigaru ar cigarete burnoje.

Kartu Godard’as ir jo filmai įkūnijo, regis, visus XX a. paradoksus. Jo filmai gali stulbinti, net kai juos žiūri kažinkelintą kartą. Jie nesensta ir liudija, kad Godard’as buvo didis kino poetas, kino poète maudit – prakeiktasis poetas. Tiesą sakant, prakeiktuoju poetu pokalbyje su Jonathanu Rosenbaumu 1997 m. Godard’as pavadino Alfredą Hitchcocką, sakydamas, kad „Hitchcockas buvo poetas. Žiūrovus veikė filmų poezija. Ir Hitchcockas buvo universalus poetas, kitaip nei Rilke. Jis buvo vienintelis prakeiktas poetas, sulaukęs didžiulio pasisekimo, kokio nesulaukė nei Rilke, nei Rimbaud.“ Godard’o filmų poezija – akivaizdi, o paskutiniai jo filmai gali būti suvokiami ir kaip poetinis pasisakymas. Tačiau gal svarbu ne tai, o iki pat gyvenimo pabaigos Godard’o išsaugota maištinga ir ironiška dvasia. Jis išmokė kiną žaisti – žinomais siužetais, vaizdais ir, žinoma, žodžiais. Godard’as sukūrė 133 vaidybinius ir dokumentinius filmus, pelnė daug kino apdovanojimų, tarp jų svarbius Kanų, Venecijos, Berlyno kino festivalių prizus bei „Oskarą“ už kūrybos indėlį. Beje, pastarojo taip ir nenuvyko atsiimti, pareiškęs, kad apdovanojimas neturi jam jokios reikšmės, ir suabejojęs, ar akademijos nariai matė bent vieną jo filmą.

Godard’as mirė rugsėjo 13-ąją, būdamas devyniasdešimt vienų, Šveicarijoje, Rolyje, mieste šalia Lemano ežero. Mirė ramiai savo namuose, apsuptas artimųjų. Godard’as pasirinko Šveicarijoje legalią asistuotą savižudybę. Režisieriaus žmona, jo filmų scenaristė, aktorė, prodiuserė Anne-Marie Miéville sakė dienraščiui „Libération“, kad „jis tiesiog buvo išsekęs. Todėl priėmė sprendimą baigti. Tai buvo jo sprendimas ir jam buvo svarbu, kad apie tai visi žinotų.“

Godard’o tėvas buvo gydytojas, motina kilusi iš garsios Šveicarijos bankininkų šeimos, senelis Julienas Monod – vienas banko „Paribas“ steigėjų. Godard’as gimė 1930 m. Paryžiuje, bet netrukus šeima persikėlė į Šveicariją, kur gyveno ir Antrojo pasaulinio karo metais. Kai 1948 m. tėvai išsiskyrė, Godard’as apsigyveno Paryžiuje. Sorbonoje studijavo etnologiją, bet labiau jį domino kinas ir, žinoma, filmų peržiūros Sinematekoje, diskusijos apie juos garsiajame Lotynų kvartalo kino klube, kurį įkūrė André Bazinas. Kai 1951 m. Godard’as išleido tėvų pinigus savo draugų filmų gamybai, teko užsidirbti pačiam. Dirbo įvairius darbus, bet netrukus tapo pripažintu žurnalo „Cahiers du cinéma“ recenzentu. Atsivertus knygą, kur sudėtos tarp 1950–1959 m. parašytos recenzijos, straipsniai, metodinė medžiaga kino klubams, galima pamatyti filmus ir jų autorius, be kurių Godard’o kinas neįsivaizduojamas, kuriuos jis vėliau ne kartą cituos, kalbins ar kvies į savo filmus. Tai Maxas Ophulsas, Hitchcockas, Jeanas Renoiras, Fritzas Langas, Nicholas Ray’us, Ingmaras Bergmanas, Robert’as Bressonas, Roberto Rossellini... Trumpai tariant, visas „Cahiers...“ panteonas. Žurnalo puslapiuose Godard’as dažnai gynė B klasės amerikiečių filmus. Iš pradžių pasirašinėjo Hanso Lucaso slapyvardžiu, nes, kaip vėliau prisipažino, tada svajojo parašyti romaną, kurį spausdintų „Gallimard“ leidykla, o vokiškai skambantis pseudonimas atrodė solidesnis. Jo autoritetai buvo Jacques’as Rivette’as ir Éricas Rohmeras.

Netrukus Godard’as nusprendė pasekti savo draugų iš „Cahiers...“ pavyzdžiu ir pats kurti filmus. Jo „Iki paskutinio atodūsio“ („À bout de souffle“) laikomas svarbiausiu Naujosios bangos filmu, kino atsinaujinimo manifestu. Jis išaugo iš trumpučio François Truffaut sumanymo, kurį įkvėpė realus kriminalinis įvykis, ir buvo dedikuotas B klasės filmus kūrusiai amerikiečių kino studijai „Monogram Pictures“.

Tai pasakojimas apie smulkų nusikaltėlį Mišelį Puakarą (Jeanas-Paulis Belmondo po šio filmo tapo žvaigžde), kuris, regis, netikėtai pats sau nužudo policininką ir bando pabėgti nuo persekiojimo. Mišelis įsimyli Paryžiaus gatvėje sutiktą amerikietę Patriciją (Jean Seberg), eksperimentuojančią su savo jausmais. Patricija išduos Mišelį, nes išsigąs, kad jį įsimylėjo. Tačiau siužetas filme minimalus, naracija – nervinga, veiksmas nuolat juda iš vienos erdvės į kitą, o filmo veikėjai, skambant džiazo garsams, regis, skuba pasivyti gyvenimą, bet lieka vis toje pačioje vietoje.

Kurdamas „Iki paskutinio atodūsio“ Godard’as pažeidė visas rašytas ir nerašytas to laiko kino taisykles, pirmiausia, žinoma, montažo. Biudžetas buvo minimalus, Raoulis Coutard’as filmavo gatvėje, lyg tai būtų televizijos reportažas, be papildomo apšvietimo, kino juosta buvo pati jautriausia, ilgam išliko ir Godard’o įprotis neturėti baigto scenarijaus ir filmavimo aikštelėje sufleruoti frazes aktoriams. Viename filmo epizode pasirodė Naujosios bangos garbintas režisierius Jeanas-Pierre’as Melville’is. Jo herojus į Patricijos klausimą apie gyvenimo tikslą atsako: „Tapti nemirtingam, o paskui numirti.“

Išgarsėjęs po „Iki paskutinio atodūsio“, Godard’as sukūrė filmus, kurie dabar priskiriami Naujosios bangos šedevrams. Tai „Gyventi savo gyvenimą“ („Vivre sa vie“, 1962), „Panieka“ („Le Mépris“, 1963), „Išsišokėlių gauja“ („Bande à part“, 1964), „Alfavilis“ („Alphaville“, 1965), „Pamišėlis Pjero“ („Pierrot le fou“, 1966). Geriausius savo vaidmenis tuose filmuose sukūrė tuometinė Godard’o mūza ir žmona Anna Karina. Jų santuoka iširo 1967 metais.

Po 1968-ųjų gegužės Godard’as prisijungė prie Jeano-Pierre’o Gorino įkurtos „Groupe Dziga Vertov“, siekusios kurti revoliucinį kiną. Godard’as sukūrė ne vieną filmą, garbinantį Mao ideologiją. Iš jų garsiausias yra „Kinė“ („La Chinoise“, 1967) – pasakojimas apie prancūzų studentus, kurie studijuoja Mao mokymą ir artėja prie terorizmo. Filme vaidino Anne Wiazemsky. Vėliau ji išleido dvi knygas, skirtas romanui su Godard’u ir jo radikalioms pažiūroms. Knygos neseniai tapo kontroversiško Michelio Hazanaviciaus filmo „Manasis Godard’as“ („Le redoubtable“, 2017) pagrindu. Godard’ą traukė kairiosios idėjos, jis keliavo į Vietnamą ir Kubą, bet jo pažiūros buvo antisovietinės. 1968-aisiais jis nutraukė Kanų kino festivalį. Tai buvo studentų revoliucijos Paryžiuje paramos ženklas. Kita vertus, šis Godard’o gyvenimo periodas iki šiol pats prieštaringiausias. Norėdamas paaiškinti savo pažiūras jis kūrė trumpus, politinius atsišaukimus primenančius filmus, kuriuos vadino „Film-tracts“. Tačiau ir 1967 m. sukurtas „Savaitgalis“ („Week-end“), ir avangardinis dokumentas „Sympathy for the Devil“ (1968), įamžinęs, kaip „Rolling Stones“ įrašinėja garsiąją dainą, ir dalis to laiko filmų stebina formos virtuoziškumu bei originaliomis idėjomis, kurios iki šiol skamba šiuolaikiškai. Tai sudėtingi filmai, kurių jau nebesugeba suvokti su paprastais, dažnai animaciniais filmais užaugusi žiūrovų karta.

Prieštaringasis periodas užtruko gana ilgai. Godard’as ilgam pasitraukė iš didžiojo kino, gyveno Šveicarijoje, sutiko Anne-Marie Miéville, eksperimentavo su naujove – vaizdajuostėmis, tikėdamas, kad videotechnologijos iš esmės pakeis kiną. Į didįjį kiną jis sugrįžo 1980 m. filmu „Gelbėkite kas gali (gyvenimą)“ („Sauve qui peut (la vie)“. Nuo tada sukurtuose filmuose Godard’as palaipsniui atsisako klasikinio naratyvo, jo filmai vis labiau pradeda priminti rebusus – žiūrovas turi pats sudėlioti pasakojamą istoriją, filmuose vis daugiau vietos pradeda užimti už kadro skambantys žodžiai. Dažnas filmas – tai citatų (taip pat ir vizualių) rinkinys, leidžiantis žavėtis režisieriaus minčių eiga, montažu ir garsiais aktoriais. Godard’as neatsisako provokuoti: 1985 m. pasirodžiusi „Sveika, Marija“ („Je vous salue Marie“) buvo uždrausta ne vienoje katalikiškoje šalyje. Vėlyvieji Godard’o filmai pirmiausia yra kino formos eksperimentai.

1995 m. Berlyno kino festivalyje parodytas „JLG-JLG: autoportretas gruodį“ („JLG-JLG: autoportrait de décembre“) – sudėtingas filmas, kuriame vienodai svarbūs dailė, muzika, literatūra, filosofija, poezija. Tai – lyg sudedamosios autoportreto, o kartu ir filmo dalys, kurias Godard’as analizuoja pasitelkdamas ir ankstesnių savo filmų motyvus. Jis tarsi sako, kad tai taip pat jo biografijos dalis. Godard’as žiūri į peizažus, portretus, kanoniškus atvaizdus ar kūrinius kaip veidrodį, kuriame atsispindi jis pats. Jis svarsto, kaip viename gyvenime susilieja didžioji ir asmeninės istorijos, kaip jos sąveikauja, kaip koks nors atsitiktinis vaizdas pavirsta žmogaus tapatybės dalimi. Vėlyvieji Godard’o filmai yra lyg meditacijos, žiūrėdamas juos pradedi kitaip suvokti ir save.

„JLG-JLG: autoportretas gruodį“ buvo lyg pirmas žingsnis link 1988-aisiais pradėto ir 1998-aisiais baigto filmo „Kino istorija(os)“ („Histoire(s) du cinéma“). Tai keturias su puse valandos trunkantis Godard’o bandymas suprasti, kas yra kino istorija, kaip joje atsispindi XX amžius. Jau minėtame pokalbyje su Rosenbaumu Godard’as lyg ir patvirtina sumanymo neįmanomumą, „nes kino istorija yra sudaryta iš kiekvieno kada nors sukurto filmo, kad ir koks būtų jo tikslas“. Gal net simboliška, kad viename vėlyvųjų režisierius sakė: „Būdamas kritiku, jau laikiau save kinematografininku. Dabar vis dar laikau save kritiku ir esu juo tam tikra prasme labiau nei kada nors anksčiau. Užuot rašęs straipsnį, kuriu filmą, į kurį įvedu kritikos kategorijas. Save traktuoju kaip eseistą, kuriu apsakymo formos esė. Tik jos ne parašytos, o nufilmuotos.“

Rugsėjo 13-ąją Godard’as tapo kino istorija.