Autorius: Živilė Pipinytė
Živilė Pipinytė
Ašaros byrėjo
Nauji filmai – „Ričardas atsisveikina“
Iškart turiu nuliūdinti ištikimus Johnny Deppo gerbėjus: Wayne’o Robertso filmas „Ričardas atsisveikina“ („Richard Says Goodbye“, kitas pavadinimas „The Professor“, JAV, 2018) netaps aktoriaus sugrįžimu į aukščiausią kino lygą. Ne todėl, kad ne vienus metus Deppą supantys skandalai vis dar gožia jo šlovingą praeitį. Tiesiog filmas, kuris turėjo parodyti, kad Deppas – ne tik žavusis piratas Džekas, bet ir intelektualus, autoironiškas aktorius, neįtikėtinai banalus.
Živilė Pipinytė
Apie žmones ir žvėris
Nauji filmai – „Pasaulio šerdis“
Nuo pat pirmų akimirkų Natalijos Meščianinovos filmas „Pasaulio šerdis“ („Serdce mira“, Rusija, Lietuva, 2018) kelia nerimą. Veterinarijos gydytojas Jegoras gelbsti sužalotą alabajų veislės kalę Belką, nors vilties, kad gyvūnas neliks paralyžiuotas – mažai. Meščianinova panardina į dramatišką situaciją, kuri iškart lyg ir apibūdina pagrindinius veikėjus: gyvūnų dresavimo stoties šeimininką Nikolajų (Dmitrijus Polozovas), jo žmoną Niną (Jekaterina Vasiljeva), jų dukterį Dašą (Jana Sekste), anūką Vanią (Vitia Ovodkovas) ir, žinoma, Jegorą (neįtikėtinas Stepanas Devoninas). Tai paprasti, sugebantys užjausti, vyresnieji – dar ir gyvenimo gerokai nualinti žmonės, kuriuos Jevgenijus Cvetkovas filmuoja beveik dokumentiškai tiksliai, lyg impovizuodamas mizanscenas.
Živilė Pipinytė
Susižavėjimo kupinu žvilgsniu
Nauji filmai – „Valstybės paslaptis“
Kalbinamas Edmundo Jakilaičio ir Nemiros Pumprickaitės, Donatas Ulvydas neslėpė susižavėjimo savo filmo „Valstybės paslaptis“ (Lietuva, 2019) heroje. Net pradėjau tikėti, kad tai bus autorinis ir nuoširdus režisieriaus pasakojimas apie Dalią Grybauskaitę. Pamaniau, gal jam tikrai pavyko suprasti, kaip atsitiko, kad buvusią komunistę, buvusią Aukštosios partinės mokyklos Vilniuje dėstytoją lietuviai išsirinko prezidente. Juk asmeninis virsmas gali „iš vidaus“ daug pasakyti ir apie šalį, kelis dešimtmečius išgyvenančią transformaciją – sudėtingą perėjimą iš sovietinės sistemos į kapitalistinę. Kino salėje supratau, kad klydau. Autorinio požiūrio naujame Ulvydo filme ne daugiau ir ne mažiau nei kituose jo filmuose, t.y. nė kiek.
Živilė Pipinytė
Paukščio požiūriu
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
„Kino pavasario“ uždarymo filmas – debiutinis Rugilės Barzdžiukaitės „Rūgštus miškas“ – paliudijo, kad lietuvių kine atsirado dar viena originaliai mąstanti kūrėja. Barzdžiukaitei pavyko filme nuosekliai sujungti šiuolaikinio meno konceptualumą ir, manyčiau, dokumentikos esmę – tikrovės stebėjimą. Pasitelkus minimalias išraiškos priemones ekrane gimsta daugiaprasmė metafora, leidžianti kalbėti ir apie ekologiją, ir apie šių dienų Babelio bokštą, ir apie simbolinį Svetimą.
Živilė Pipinytė
Retrogradiški pasvarstymai
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Paklausta, ko galime išmokti iš pernai Berlyne „Auksiniu lokiu“ apdovanoto filmo „Neliesk manęs“ veikėjo Christiano, režisierė Adina Pintilie atsakė: „Pirmiausia to, kad neegzistuoja vienas konkretus grožio apibrėžimas. Nors dauguma žmonių negalėtų pavadinti Christiano gražiu, man jis tikrai gražus žmogus. Planuojame kitą bendrą projektą – sukurti naujas klasikinių meno kūrinių, rodančių deivę Venerą, versijas, kuriose Veneros vietą užims Christianas. Turiu vilties, kad tai bus dar vienas žingsnis kovojant su paplitusiais įsitikinimais apie „kitoniškumą“, kuris ne visada turi reikšti kažką blogesnio ir dažnai būna tiesiog daug vertingesnis nei tai, iš ko susideda vadinamoji norma.“
Živilė Pipinytė
Trys premjeros
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Trys lietuviškos „Kino pavasario“ premjeros – Aistės Žegulytės „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“, Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“ ir Ernesto Jankausko „Čia buvo Saša“ liudija, kad jauniausia režisierių karta atsineša į didįjį kiną ne tik norą išsivaduoti iš to, ką jie vadina nacionalinio kino stereotipais, bet ir savitą požiūrį į tikrovę. Kalbėdami apie lietuviškas aktualijas režisieriai ir režisierės atsisako šlovinti patriarchalines vertybes ir suka prie universalesnių temų ir kalbėjimo būdo. Trys debiutiniai pilno metražo filmai teikia vilties, kad lietuvių kinas pamažu pradeda bristi iš save komerciniais vadinančių filmų iškastos duobės: ima rastis aiškiai estetikos ir temų požiūriu artikuliuojama alternatyva, kuri gali sudominti ir nelabai kino subtilybėms reiklų žiūrovą.
Živilė Pipinytė
Užuojautos negana
Nauji filmai – „Kurskas“
Tai, kas vyko 2000-ųjų rugpjūtį Barenco jūroje, gali būti ne vieno filmo tema. Atominį rusų povandeninį laivą „Kurskas“ ištikusi katastrofa, kai sprogusi torpeda sunaikino didžiąją laivo įgulos dalį, o likę gyvi dvidešimt trys jūreiviai taip ir nesulaukė pagalbos, liudija ir politikų abejingumą (garsioji Putino frazė „Jis nuskendo“ geriausiai apibūdina Rusijos prezidentą), ir karinio jūrų laivyno situaciją, ir dramą, kurią išgyveno žuvusiųjų artimieji, ir posovietinėje erdvėje vešintį sovietinį mentalitetą.
Živilė Pipinytė
Pirmieji susitikimai
Nauji filmai – „Kelionės namo“
Prisiminimų negalima suvaidinti. Kai Ramunės Rakauskaitės filmo „Kelionės namo“ (Studija „Nominum“, Lietuva, 2018) herojai prisimena savo keliones į dar okupuotą Lietuvą, jų veidai nušvinta ir, regis, sugrįžta pirmojo susitikimo jaudulys. Supranti, kokios jos buvo svarbios, juk neatsitiktinai skamba žodžiai „kitoks pasaulis“, „lyg sapnas“, „jaučiausi pusiau apsvaigęs“.
Živilė Pipinytė
Neišsisklaidęs rūkas
Nauji filmai – „Purpurinis rūkas“
Raimundas Banionis ėmėsi filmo apie pokarį Lietuvoje ir iškart atsidūrė tarp dviejų lietuvių kino požiūrių į šį laiką. Sovietmečio filmuose – Raimondo Vabalo „Laiptuose į dangų“, Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ ar Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos „Jausmuose“ – pokaris rodomas kaip sudėtingo pasirinkimo laikas, kai kiekvienas turi apsispręsti, kieno bus pusėje.
Živilė Pipinytė
Moterys ir aukštakulniai
Nauji filmai – „Ir visi jų vyrai“
Mėgstu geras romantines komedijas, priešingai nei dauguma kolegų, kuriems šis žanras sukelia įtarimų ar net alergiją. Man toks filmas – lyg geras torto gabalas, apie kurį kalbėjo dar Hichcockas. Ypač patinka ironiška šių meilės istorijų intonacija, priverčianti kitaip, iš distancijos, pažvelgti ir į savus išgyvenimus. Naujo Donato Ulvydo filmo „Ir visi jų vyrai“ (Lietuva, 2019) plakate taip pat puikuojasi užrašas, kad tai romantinė komedija, o filmo pradžioje pagrindinė veikėja, šeimos santykių psichologė Jurga (Inga Jankauskaitė), kepa tortą savo vyro (Giedrius Savickas) keturiasdešimt penktajam gimtadieniui. Tačiau vyras pagaunamas in flagranti su kita moterimi tą akimirką, kai turėtų užpūsti žvakutes.
„Ir visų jų vyrų“ kūrėjų tortas labiau primena mėgėjišką pusgaminį – nelabai juokingą, archajiškos kino kalbos (kur dar pamatysite gausiai lietaus aplaistytus dramatiškus epizodus ar ant intelektualia veikla užsiimančios moters nosies uždėtus akinius?), skirtą vidinei, neišprususiai televizijos serialų auditorijai.
