Nauji filmai – „Dvilypiai gyvenimai“

Olivier Assayaso filmas „Dvilypiai gyvenimai“ („Doubles vies“, Prancūzija, 2018) nepasakoja istorijos. Jis rodo penkių personažų gyvenimo scenas. Beveik visose scenose jie arba diskutuoja, arba svetimoteriauja. Juos galima vadinti snobais, bet, matyt, dabar beveik kiekvieną, užsiimantį menais ar jų kritika, galima pavadinti snobu. Ypač jei jie gyvena ne socialiniuose tinkluose, kur demokratijos sąvoka įgyja kitokią reikšmę. Mat demokratiškai medijų bendruomenei bet kuris kritikas įtartinas, nes yra linkęs savo nuomonę nedemokratiškai primesti kitiems. Kita vertus, pasitikintys vadinamaisiais infliuenceriais, matyt, nenutuokia, kad yra manipuliuojami (nebent skaito Užkalnio tekstus). „Dvilypių gyvenimų“ personažai ta FB tikrove nepasitiki. Šie keturiasdešimtmečiai vis dar bando vartoti žodžius ir sąvokas, įprastus prieš įsigalint medijų „demokratijai“. Jie nesupranta, kad šie jų žodžiai ir sąvokos jau seniai tapo dvilypiai. Assayasas gana prikišamai baksnoja pirštu, bet jam skauda. Dar Michelis Foucault sakė, kad vienintelis intelektualo ginklas yra ironija.

Assayasas moka kurti gilius, filosofiškus filmus, gilintis į laiko tėkmę, senstančios aktorės dramą ar nostalgiškai prisiminti savo kartos, pavėlavusios išgyventi 1968-ųjų gegužę, patirtį, bet „Dvilypiuose gyvenimuose“ režisierius kalba apie ateitį, kuri jį akivaizdžiai baugina. Todėl jo herojai yra knygų leidėjas Alenas (Guillaume Canet), suvokiantis, kad popierinė knyga turi užleisti vietą skaityklėms, audioknygoms ir kitokiems naujųjų technologijų išradimams. Tačiau Alenas vis dar neįsivaizduoja, kad galima gyventi be knygos, nors jaunoji Lora (Christa Théret), kuriai jis rengiasi patikėti leidyklos skaitmeninimo reformą, net lovoje įtikinėja Aleną, kad tviteris ar instagramas – puikiausia vieta knygai. Trumpa, bet įspūdinga, o tviteris – tai šiuolaikiškas haiku.

Rašytojas Leonardas (Vincent Macaigne), kurio naują knygą Alenas atsisako leisti, apskritai atrodo lyg iš kitų laikų, nes tik susitikime su skaitytojais sužino, kad jo knyga aptarinėjama socialiniuose tinkluose. Leonardas visą gyvenimą rašo tą pačią – keičiasi tik moterys, meilės romanus su kuriomis jis aprašinėja. Būsima knyga bus skirta meilės ryšiui su Aleno žmona Selena (Juliette Binoche). Ji aktorė ir, regis, bodisi populiarumu, įgytu filmuojantis televizijos seriale apie policininkus. Selena nori grįžti į teatrą, nors suvokia, kad Fedros vaidmuo greičiausiai liks nepastebėtas. Leonardo žmona Valerie (Nora Hamzawi) – politiko viešųjų ryšių asistentė ir, ko gero, vienintelė susiduria su socialinėmis problemomis, kurias nori spręsti jos darbdavys parlamentaras. Assaysas neslepia, kad jo veikėjai – gana antipatiški žmonės. Jie nuolat meluoja, pilni kartėlio, neslepia pagiežos pernelyg greit besikeičiančiai tikrovei ir net nesusimąsto apie savo dvilypumą. Išimtis nebent Valeri, kurios požiūris į gyvenimą pakankamai optimistiškas. Tačiau tuo antipatiškumu taip smagiai žaidžia aktoriai, ansamblis toks puikus ir šmaikštus, kad filmas atrodo nepaprastai gyvas, nepaisant gana tradiciškų mizanscenų ir nė akimirkai visą filmą nenutrūkstančių kalbų.

Viename interviu Assayasas sakė norėjęs sukurti prancūzišką filmą. Nors šią sąvoką dar 4-ajame dešimtmetyje įteisinęs Jeanas Renoiras turėjo omenyje ką kita, dabar „prancūzišku“ vadinamas filmas, kuriame daug kalbama ir rodoma neištikimybė. Assaysas, be abejo, iš šio požiūrio pasišaipo, bet ir su malonumu personažų dialogus pakeičia beveik filosofinėmis diskusijomis apie kultūros ar knygos likimus, posttiesą, Ingmarą Bergmaną, tikėjimą ar meilę. Assayaso herojai tarsi bando sugrįžti į tuos laikus, kai net televizijos laidose nebuvo kalbama apie visiškus niekus, o FB „diskusijų“ košmare nesapnavo net patys didžiausi pesimistai. Assaysas sugrąžina į tikrovę scenoje, kur Leonardas radijuje pristatant jo knygą apkaltinamas, kad scena, kur herojai mylisi žiūrėdami Michaelio Haneke’s „Baltą kaspiną“, yra atvirai antisemitiška.

„Dvilypiai gyvenimai“ rodo, kaip sunku prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio, iš kurio sparčiai nyksta ir knygos, ir kalbos apie jas. Todėl neskubėkime teisti filmo herojų ar autoriaus, pabandykime suprasti jų nostalgiją ir abejones.