7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Draugystės pabaiga

Nauji filmai – „Salos vaiduokliai“

Živilė Pipinytė
Nr. 6 (1455), 2023-02-10
Kinas
„Salos vaiduokliai“
„Salos vaiduokliai“

Martino McDonagh „Salos vaiduoklių“ („The Banshees of Inisherin“, Airija, D. Britanija, JAV, 2022) išeities taškas yra dviejų Iniširo salos gyventojų Padraiko (Colin Farrell) ir Kolmo (Brendan Gleeson) draugystės pabaiga vieną 1923-iųjų balandžio popietę. Veiksmas prasideda, kai pusamžis Kolmas atsisako kartu su Padraiku kaimo aludėje išgerti alaus. Tai jų kasdienis ritualas, tad visi aplink nusprendžia, kad draugai susipyko. Bet Padraikas nesupranta, kas atsitiko. Pabandęs iškvosti draugą jis sužino, kad Kolmui tapo nebeįdomus, kad bendravimas su juo – tiesiog laiko gaišimas. Pamažu Padraikas neteks visų trijų gyvenimo atramų – Kolmo draugystės, sesers Šioban (Kerry Condon), kuri gaus darbą žemyne, ir lyg šuniukas prie jo prisirišusios asilės Dženės.

 

McDonagh pro didinamąjį stiklą stebi savo personažų transformacijos akimirkas, tarsi norėtų priversti žiūrovus susimąstyti apie sprendimus, kurių kartais ir patys nemokame sau paaiškinti. „Salos vaiduoklių“ premjera įvyko pernai Venecijos kino festivalyje. Nuo tada filmą lydi gausūs prizai, svarbių apdovanojimų nominacijos, puikūs atsiliepimai.

 

McDonagh – garsus britų dramaturgas, kuriantis filmus pagal savo scenarijų. „Salos vaiduokliai“ – ketvirtas McDonagh pilnametražis filmas. 2008 m. jis debiutavo drama „Reikalai Briugėje“. Jo herojai buvo gyvenimo akligatvyje atsidūrę du samdomi žudikai, kuriuos meistriškai suvaidino tie patys Farrellas ir Gleesonas. Paskui buvo „Septyni psichopatai“ – chaotiškas ir nelabai komiškas pasakojimas apie nevykėlį scenaristą, kurio draugas pagrobia gangsterio šuniuką. 2017 m. pasirodė kelis „Oskarus“ pelnę „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“. Šio ironiško filmo herojė bando rasti dukters žudiką, iš nevilties pasitelkdama net keistus metodus. McDonagh filmų veikėjai dažniausiai laužo gyvenimo ir žanrų schemas, todėl kartais jiems tenka laikyti ir žmogiškumo egzaminą. McDonagh mėgsta bandyti savo personažų tikėjimą, nesvarbu, ar savimi, ar Dievu, ar tiesa.

 

Draugystė gali baigtis dėl įvairių priežasčių. Šios pabaigos pasekmės taip pat gali būti įvairios. „Salos vaiduokliuose“ McDonagh jas dėlioja į lentynėles, rūšiuoja, aiškina, bandydamas priartėti prie metafizinės ribos, už kurios jau lieka tik atsakyti į klausimą, kas yra žmoguje slypintis blogis. Sunku suprasti, kas suartino Padraiką ir Kolmą. Vienišius Farrello herojus – paprastas, nuobodokas žmogus. Jis augina karves ir gyvena iš parduodamo pieno. Regis, jis viskuo patenkintas ir neturi jokių ambicijų. Padraikas prisirišęs prie netekėjusios sesers, kuri jam gamina valgyti, skaito knygas ir neleidžia asilei Dženei gyventi jų namuose. Kolmas – vyresnis, jis groja smuiku ir, sprendžiant iš namų interjero, pasibastė po pasaulį. Jis nusprendžia nutraukti draugystę supratęs, kad tuštiems pokalbiams su Padraiku sugaišta pernelyg daug laiko, kurį galėtų skirti kūrybai. Taip ir išrėžia į akis: esą mes pliurpsime, o gyvenimas praeis pro šalį – man to nereikia!

 

Taip McDonagh suformuluoja pirmą klausimą: kas svarbiau – žmonių bendravimas, jų ryšys ar menas, kūryba? Kas išlieka ilgiau? Jau vėliau įsiaudrinęs Padraikas atsakys, kad žmogaus gerumas svarbesnis už genialius kūrinius, bet Kolmo tai neįtikins: kas po kelių šimtų metų atsimins, kad žmogus buvo geras? McDonagh plėtos šį klausimą iki pat filmo pabaigos: jis leis Kolmui nusivilti savo kūrybiškumu, nors daina apie salos vaiduoklius ir bus parašyta. Tačiau knygas skaitanti Šioran vis dėlto persikels į kitą krantą ir pradės naują gyvenimą. Gal todėl ji ir yra šviesiausias „Salos vaiduoklių“ personažas, nes neatsisako svajoti, nebijo palikti salos.

 

Kitas svarbus „Salos vaiduoklių“ klausimas – apie vienatvę. Padraikas, regis, nesijautė vienišas, kol bendravo su Kolmu, o kai šis jį atstumia, pradeda draugauti su kaimo kvaileliu Dominiku (Barry Koeghan) – bjauraus ir pikto policininko sūnumi. Tačiau bendravimas su Dominiku Padraikui neduoda to, ką davė draugystė su Kolmu, nors taip ir nesužinosime, apie ką juodu ilgai kalbėdavosi, juk ne tik apie Dženę? Gal ir draugystės pabaigos priežastis – visai ne noras įprasminti tuščiai bėgantį laiką, kurio Kolmui neliko daug? Pagrindinių ir antrojo plano personažų vienatvę filme įrėmina gamtos vaizdai, vandens, žemės ir ugnies stichijų ženklai. Vienatvės liudininkai filme yra gyvūnai – Kolmo šuo, Padraiko asilė ir galvijai, arklys. McDonagh rodo juos kaip vienintelius filmo veikėjų vidinės dramos liudininkus, gal net sugebančius užjausti savo šeimininkus.

 

Nepaisant pasakiškų peizažų, McDonagh „Salos vaiduoklius“ persmelkia šaltis, pyktis, uždarumas. Nors susirinkę aludėje salos gyventojai dainuoja, klausosi Kolmo smuiko, neatrodo, kad kas nors užjaus tėvo mušamą ir seksualiai išnaudojamą Dominiką, nutildys savimi patenkintą į žemyną išsirengusį vykdyti mirties bausmių policininką, padės Padraikui susitaikyti su mintimi apie draugystės pabaigą ar sustabdys Kolmą, kuris visų akivaizdoje pažadėjo nusipjauti pirštus, jei pats kreipsis į buvusį draugą. Gal gerumas iš tikrųjų nieko nereiškia ir Padraiką aplinkiniai laiko keistuoliu, nes jis tiesiog geras žmogus? Kai gerumas dingsta, tai pastebi tik Dominikas.

 

Airijoje vis dar vyksta pilietinis karas ir iš pirmo žvilgsnio sala atrodo kaip užuovėja. Karo garsai nuolat atsklinda iš kito kranto. Regis, McDonagh bando brėžti paralelę tarp Padraiko ir Kolmo santykių ir pilietinio karo, bet ji pernelyg abstrakti, kad taptų matoma. Užtat Airijos magija „Salos vaiduokliuose“ įgyja matomą, net folklorišką pavidalą. Nors reguliariai į salą sekmadieniais atvykstantis kunigas, regis, nepastebi nieko baisaus, idiliško grožio peizažuose tvyro nerimas, kurį sustiprina senoji Makormik. Jos juodi drabužiai ir figūra primena folklorines banšes – senas moteris arba merginas, dvasias, pranešančias apie artėjančią mirtį. Makormik išliks tokiu artėjančios nelaimės ženklu – McDonagh taip simboliškai matuoja tarp buvusių draugų augančią įtampą. Beno Davieso vaizdai, ypač tie, nufilmuoti lyg iš paukščio skrydžio, bando „Salos vaiduokliams“ suteikti metafizinės tragedijos pojūtį, bet filmas pernelyg gražus, kad sukrėstų.

 

„Salos vaiduokliai“ – taisyklingas, gerai temperuotas, vienodai gerai visais tonais skambantis kūrinys. Deja, neslepiamas jo teatrališkumas vis pakiša režisieriui koją, ypač kadruose su pernelyg tikroviškais nukirstais pirštais. McDonagh dialogai ilgi ir taiklūs, nors mano ausiai pernelyg literatūriški, nepaisant kartais nepadorios leksikos. Personažai išraiškingi, apibūdinami vos keliais bruožais, bet įsimena ilgam, kaip ta kelis kartus kadre pasirodžiusi parduotuvės savininkė, iš kiekvieno pirkėjo piktai reikalaujanti naujienų. Įtampą režisierius augina nuosekliai, vadovaudamasis negalinčio neiššauti šautuvo taisykle, vis dėlto filmo atomazga, nors ir nuspėjama, – netikėta. Aktoriai vaidina tiksliai, įkvėptai ir nepriekaištingai, tik kartais jų stambūs planai primena filmuotą teatrą. Bet keli „Salos vaiduokliuose“ suformuluoti klausimai iki šiol skamba galvoje. Kad ir tas apie Dievą, kuriam nusispjaut į asiliuką.

„Salos vaiduokliai“
„Salos vaiduokliai“
„Salos vaiduokliai“
„Salos vaiduokliai“
„Salos vaiduokliai“
„Salos vaiduokliai“
„Salos vaiduokliai“
„Salos vaiduokliai“
„Salos vaiduokliai“
„Salos vaiduokliai“
„Salos vaiduokliai“
„Salos vaiduokliai“