Autorius: Agnė Narušytė

E.G.: Atrodo, kad šiandien meną labai lengva ir daryti, ir interpretuoti. Kūrinio turinys dažniausiai yra rasti ankstesni vaizdai, metodas – kartotė. Interpretaciją paranku pradėti nuo pirmavaizdžio, kuris savo ruožtu niekada nebūna nulinis atskaitos taškas. Ar apropriacinius kūrinius iš viso įmanoma nagrinėti semiotiškai, apsiribojant tuo, ką čia ir dabar matome? Ir ką būtent čia matome?

A. N.: Matome: fotografijas, videofilmą, veidrodžius, smėlį, lėlę. Filme traiškomi kiaušiniai (vištų), veidrodžiai sugauna žiūrovo žvilgsnį, lėlė kviečia ją paguldyti (nesėkmingai), smėlis – jį nuvalyti ir atrasti fotografijas, fotografijos... Svarbiausia – kas nufotografuota: moterų veidai ir vaginos. Bet abu objektus dengia kažkokio stiklinio indo dugnas su raidėmis ir skaičiukais. Taip svetimas nuotraukų albumas virsta sekretų medžiaga. Laisvydė mums juos atidengia perfotografuodama pro stiklą, kuris reprezentuoja jos įrankio – fotoaparato – objektyvą. Bet tik tam tikras dalis, tik tuos du objektus. Visas kitas albumo nuotraukų masyvas taip ir lieka paslėptas po smėliu. Pratrindama akeles, menininkė tik dar labiau intriguoja, sukuria geismo objektą – be jos sekretų žaidimo tas albumas mums neegzistuotų. Tarpus užpildo vaizduotės raizginys. Taigi šioje parodoje svarbiau net ne tai, ką matome, o tai, ko nematome. Semiotika gal ir įmanoma, nes kaip parodoje susišūkauja žvilgsniai, ratilų vyzdžiai, veidai (moterų ir žiūrovų) ir vaginų

Skaityti toliau >>

Nr. 15 (1029), 2013-04-11 | Tarp disciplinų | Dailė

Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.

Agnė Narušytė

Eilėraštis kabyklai

Alvydo Lukio „Žingsniai“ ir „Poetinių dokumentų“ paroda

– Ką konkrečiai reiškia kažką iš tikrųjų kurti?

– Na... Kai muzika pasiekia sielos gelmes ir dėl to nejučia kiek pasikeičia ir tavo paties, ir klausytojo kūnas. Tai toks abipusės būsenos sukūrimas. Turbūt.

Šį pokalbį iš Haruki Murakami romano „Pernakt“, perskaičiau (pernakt) rašydama apie dvi fotografijos parodas: Alvydo Lukio retrospektyvą Kaune ir „Poetiniai dokumentai“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Nors jos nesusijusios, „abipusė būsena“ buvo sukurta – ne tik pasikeitus abiejų parodų kūnams, bet ir vaizdui susidūrus su daiktu, o žodžiui – su vaizdu.

Po savo parodos atidarymo, kai Kauno fotografijos galerijoje liko tik savi, Lukys juokais paėmė kampe stovėjusią kabyklą paltams ir

Skaityti toliau >>

Nr. 12 (1026), 2013-03-21 | Dailė | Fotografija

Ekspozicijos „Poetiniai dokumentai“ fragmentas, NDG. M. Ivanovos nuotr.

Alvydas Lukys. „Akmenų lauko skaičiuotė“. 2008 m.

Gintautas Trimakas. Iš ciklo „Miestas kitaip“, Vilnius. 2006 m.

Agnė Narušytė

Pokyčių valdymas

Kelios parodos Londone, arba kaip revoliucijos virsta prekėmis

Tai tik biurokratų terminas. O pokyčiai – nesuvaldomi, visur. Štai ir Londone – einu sau eiline priemiesčio gatve ir staiga kažkas kad užriks: „Laikai pasikeitė nuo tos dienos, kai tu gimei!“ Tokiu šaižiu namų kankintojos balsu. Atsigręžiu: balsas skirtas žilai senučiukei, bandančiai lazdele prakalbinti pinigų automatą. Iki jos gimtadienio – neįžvelgiami laiko toliai. Nuo tos akimirkos visur painiojosi kaitos ženklai. Krizės apkarpytos paslaugos. Pabrangę transporto bilietai. Po automobilių stovėjimo aikštele rasti karaliaus Ričardo III griaučiai. Kinų mandarinų kalba mokyklose. Šalia Viktorijos stoties prie manęs prišoka vyriškos lyties Merė Popins su cilindru, apskritais akiniais, parausvintais žandais bei lūpomis ir švelniausiu balsu klausia: „Kuo galėčiau padėti?“ Pasivaideno, kad netrukus skelbimų stende atsivers durys, pro kurias išskrisime kartu su Rytų vėju, bet dėl visa ko išveblenau banalų pageidavimą: „Kaip nueiti iki

Skaityti toliau >>

Nr. 8 (1022), 2013-02-21 | Tarp disciplinų | Dailė

Olegas Celkovas. „Penkios kaukės“. 1979 m.

Sergejus Vasiljevas. Iš „Rusų kriminalinių tatuiruočių enciklopedijos“ 19 atspaudas. 2010 m.

Kurtas Schwittersas. „Tai anksčiau buvo H. R. H. velionis Klarenso ir Avondeilo kunigaikštis“
Dabar tai Mercų paveikslas. Atsiprašau!“. 1947 m. — Kurtas Schwittersas. „Tai anksčiau buvo H. R. H. velionis Klarenso ir Avondeilo kunigaikštis“ Dabar tai Mercų paveikslas. Atsiprašau!“. 1947 m.

Kurtas Schwittersas. „Kairė gražuolės pusė“. 1947 m.

Agnė Narušytė

Apie kavą ir Kavafį

Turiu parašyti apie Kiprą.

– Ką tokį?

– Kiprą, valstybę, kurioje ką tik buvau.

Visi mano, kad kalbu apie kažkokį vyriškį. Niekam žodis „Kipras“ nekelia asociacijų su valstybe. Todėl ir turiu parašyti, kol nenutirpo sniegas.

Buvau ten pačiam žiemos vidury – išsiuntė į komandiruotę visai netikėtai. Iš miesto, panirusio į beveik dvidešimties laipsnių šalčio nirvaną, skridau į Frankfurtą, iš ten – į Atėnus (tai – atskira istorija), o iš jų – į Larnaką. Paskutiniame lėktuve šalia manęs sėdėjęs vyras paprašė espreso kavos. „Bet mes turime tik

Skaityti toliau >>

Nr. 6 (1020), 2013-02-06 | Tarp disciplinų

Agnė Narušytė

Kalėdos?

Laukiu pasaulio pabaigos, nors apsimetu, kad laukiu Kalėdų... Ir visi apsimeta. Štai ir tekstą liepta parašyti apie Kalėdas, tarsi nežinotų, kad jis bus paskutinis. Tarsi nematytų, kad šitas speigas, kurį atnešė lyg specialiai pasamdytas vėjas, yra pabaigos pranašas – nuo klimato atšilimo suprakaitavusios ir vėjyje peršalusios žemės džiova. Tai kas, kad, kaip visada, priešais mano akis šviečia kompiuterio ekranas, kojas šildo juodas šunelis ir taip kasdieniškai pakšteli įsijungdamas dujinis katilas. Visi jie – tik iliuzija, sukurta tam, kad būtų lengviau apsimesti ir man, kad rašau tekstą tik apie Kalėdas. Per didelė pabaigos atsakomybė slegia, sutraiško žodžius, iš teksto lukšto virsta sumaitoti viduriai. O juk paskutinis tekstas turėtų būti gražus. Ypač, jei yra tikimybė (sako, nedidelė), kad jo niekas neskaitys, t.y. neskaitys joks žmogus, tik kažkas ten, surengęs visą šitą maskaradą. Kadaise mane mokė, kad kiekvienas tekstas turėtų būti rašomas taip, lyg būtų paskutinis. Štai! Ir nuo atsakomybės neatleidžia nežinojimas, kad tai (pasaulio pabaiga) vyksta iš tikrųjų.

Prisiminkime, kaip buvo Larso von Triero herojams. Kalbu apie filmą „Melancholija“. Tai buvo perspėjimas, mums atsiųstas 2011 metais – kad spėtume pasiruošti. Jie irgi iš pradžių laukė pabaigos ne iš tikrųjų, prisitempė teleskopų (kadangi buvo turtingi – pačių didžiausių), tarsi ruoštųsi žiūrėti filmą apie kosminę katastrofą, o iš neturėjimo ką veikti vaidino

Skaityti toliau >>

Nr. 46 (1014), 2012-12-20 | Dailė | Fotografija

Algirdas Šeškus. Iš knygos „Variacija buvimo išorėje tema“. 2012 m.

Algirdas Šeškus. Iš knygos „Variacija buvimo išorėje tema“. „Mėlyna“. 2012 m.

Agnė Narušytė

Apie minias (ir menininkus)

Nacionalinės dailės galerijos parodos

Trys Nacionalinėje dailės galerijoje ką tik atidarytos parodos man priminė vieną įvykį.

Buvo Verbų sekmadienis. Praėjusi pro vėjo ledais vaišinamus kadaginių šluotelių pardavėjus, pasukau į senamiestį. Praėjau pro Aušros vartus ir sustingau: priešais mane – žmonių siena. Visų lūpos vieningai žiojasi ir čiaupiasi, kartu su garais išalsuodamos lenkišką giesmę. Visų akys žvelgia į mane, bet manęs nemato. Einu pro juos priešinga kryptimi, bet nė vienas žvilgsnis nekrypteli mano pusėn, nė vienas kūnas nekrūpteli manajam priartėjus. Tarsi būčiau ne savo laike, tarsi būčiau įžengusi į fotografiją.

Skaityti toliau >>

Nr. 45 (1013), 2012-12-14 | Dailė

Romualdas Rakauskas. Iš serijos „Kauno šiokiadieniai“, 1970 m. Autoriaus nuosavybė

Ilja Fišeris. „Gegužės 1-osios demonstracija“. Vilnius. 1947 m. Iš autoriaus šeimos archyvo

Ilja Fišeris. „Vilniaus geležinkelio stoties aikštė Josifo Stalino mirties dieną“. 1953 m. Iš autoriaus šeimos archyvo

Jurgis Hopenas (1891–1969). „Šv. Kazimiero mugė Lukiškėse. Prekyba balionais“. 1936 m.
Lietuvos dailės muziejaus nuosavybė — Jurgis Hopenas (1891–1969). „Šv. Kazimiero mugė Lukiškėse. Prekyba balionais“. 1936 m. Lietuvos dailės muziejaus nuosavybė

Vincentas Slendzinskis (1837–1909). „Vilnius. Bernardinų sodas“. 1896 m.
Lietuvos dailės muziejaus nuosavybė — Vincentas Slendzinskis (1837–1909). „Vilnius. Bernardinų sodas“. 1896 m. Lietuvos dailės muziejaus nuosavybė

Pranas Griušys. „Bendrabutis“. 1984 m. Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybė

Agnė Narušytė

Apie vaizdo valią

Erika Grigoravičienė. „Vaizdinis posūkis: vaizdai – žodžiai – kūnai – žvilgsniai“, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011.

Erikos Grigoravičienės knyga Vaizdinis posūkis: vaizdai – žodžiai – kūnai – žvilgsniai ant mano darbo stalo (ir ant virtuvės, ir ant grindų prie lovos – ant visų parankių paviršių) guli jau senokai, ir štai tik dabar susiruošiau apie ją parašyti. „Susiruošiau“ – netinkamas žodis, mat jis nevalingai išreiškia atidėliojimą, nenorą rašyti. Šiuo atveju taip nėra. Norėjau, labai norėjau... Tai kodėl taip ilgai, bemaž metus, ši knyga laukė recenzijos? Priežastis glūdi joje pačioje – užtruko, kol perskaičiau. Knyga tiršta turinio, sudėtingų idėjų ir teiginių, parašyta sklandžia, argumentuota, bet kondensuota mokslo kalba, tad ją reikia skaityti lėtai, gilinantis į kiekvieną sakinį, nes, jo reikšmę praleidus, paviršutiniškai supratus, pražiopsojus, mintis pasiklys. Tačiau yra ir dar viena priežastis, kodėl atsiliepimą rašau tik dabar: tą knygą intensyviai naudoju, jos naudingumą per tuos metus tikrinau ruošdamasi paskaitoms, rašydama mokslinius ir nemokslinius tekstus, tyrinėdama vaizdus. Taigi rašau ne tik apie tai, ką ši knyga sako, bet ir

Skaityti toliau >>

Nr. 41 (1009), 2012-11-15 | Tarp disciplinų | Dailė

Kęstutis Grigaliūnas. „Vilniaus katedros bestija“. 2007 m.

Agnė Narušytė

Gidas po parodą

Gintauto Trimako fotografijos „Titanike“

Atėjusi į Gintauto Trimako parodą „Titanike“, prisiminiau Erikos Grigoravičienės knygoje „Vaizdinis posūkis“ perskaitytą mintį apie vaizdus: „Kitaip nei medijos ar technologijos, vaizdai egzistuoja vienaskaitoje, todėl daugiausia pasiekti įmanoma interpretuojant juos pavienius. Jie nėra atskirti nuo kalbos ir „nekalti“, bet žodžių triukšmą atremia uždarumu, santūriu tylėjimu ir optiniu tirščiu...“ Šis Gottfriedo Boehmo idėjų apibendrinimas skambėjo kaip perspėjimas apie fotografijas, kurios jau nebepanašios į fotografijas, nes čia niekas nenufotografuota. Nors kai kur dar galima atpažinti užuolaidą, debesis ar net paukščiuką („nusišypsok, tuoj išskris paukščiukas“, – ar taip dar tebesakoma?), Trimako vaizdai yra abstraktūs, uždari, tylūs ir kartu tiršti – kažko. Gal tai net ne vaizdai?

Skaityti toliau >>

Nr. 34 (1002), 2012-09-25 | Dailė | Fotografija

Gintautas Trimakas. Parodos „Sidabras, Taškas. Skaičius“ vaizdas. Autoriaus nuotrauka

Gintautas Trimakas. „Kazei Zimblytei“. 2011 m.

Agnė Narušytė

Atsiprašau, viršijau limitą

Dar kartą apie parodą „Documenta“ Kaselyje

Pradėsiu nuo kūrinio, kurio „Documentoje“ nemačiau.

Vienas iš Kaselio Karlsauės parke pastatytų medinių paviljonų primena kontorą – čia tris kartus per savaitę dirba Lori Waxman. Dvidešimt penkias minutes ji žiūri (kitaip sakant, gilinasi) į kokio nors menininko atneštą kūrinį – nesirinkdama, tiesiog pagal pirmo atėjusiojo teisę. Tada ji parašo šimto – dviejų šimtų žodžių recenziją ir „garantuoja gilų, kritišką, bet nebūtinai pozityvų požiūrį“. Jos tyrimo, rašymo, redagavimo procesą galima stebėti ekrane realiu laiku. Parašytas tekstas atspausdinamas, jį iškart galima perskaityti. Per šimtą „Documentos“ dienų turėjo susikaupti visa knyga tekstų. Turbūt supratote, kad Lori Waxman yra ne menininkė, o kritikė. Taip, beje, prasideda ir jos biografijos bei kūrinio pristatymas „Documentos“ gide, iš kurio ir sužinojau apie tai, ko nemačiau.

Skaityti toliau >>

Nr. 32 (1000), 2012-09-13 | Tarp disciplinų | Dailė