7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Gidas po parodą

Gintauto Trimako fotografijos „Titanike“  

Agnė Narušytė
Nr. 34 (1002), 2012-09-28
Dailė Fotografija
Gintautas Trimakas. Parodos „Sidabras, Taškas. Skaičius“ vaizdas. Autoriaus nuotrauka
Gintautas Trimakas. Parodos „Sidabras, Taškas. Skaičius“ vaizdas. Autoriaus nuotrauka
Atėjusi į Gintauto Trimako parodą „Titanike“, prisiminiau Erikos Grigoravičienės knygoje „Vaizdinis posūkis“ perskaitytą mintį apie vaizdus: „Kitaip nei medijos ar technologijos, vaizdai egzistuoja vienaskaitoje, todėl daugiausia pasiekti įmanoma interpretuojant juos pavienius. Jie nėra atskirti nuo kalbos ir „nekalti“, bet žodžių triukšmą atremia uždarumu, santūriu tylėjimu ir optiniu tirščiu...“ Šis Gottfriedo Boehmo idėjų apibendrinimas skambėjo kaip perspėjimas apie fotografijas, kurios jau nebepanašios į fotografijas, nes čia niekas nenufotografuota. Nors kai kur dar galima atpažinti užuolaidą, debesis ar net paukščiuką („nusišypsok, tuoj išskris paukščiukas“, – ar taip dar tebesakoma?), Trimako vaizdai yra abstraktūs, uždari, tylūs ir kartu tiršti – kažko. Gal tai net ne vaizdai?
 
Vaizdams tylint, pasikalbėjau su autoriumi. Priešingai nei vaizdai, jis mėgsta kalbėti (maga pasakyti – trimakuoti) ir kalbėdamas paneigia Boehmo mintį. Na, gal ne paneigia, bet apverčia, nes jau kurį laiką Trimako vaizdai nebeegzistuoja vienaskaitoje. Jie yra tarsi pakeliui į kažkokį tikslą, kuris nėra vaizdas. Vienaskaitiniu pavidalu čia egzistuoja ne vaizdai, o medija – fotografija, Trimakas kalba tik apie ją ir jai. Kad suprastume jų pokalbį, reikia žinoti pagrindines sąvokas, nes kitaip vaizdai-ne-vaizdai ir liks tik tiršta tyla. Tos sąvokos duotos parodos pavadinime, kuris užrašytas plakate: „Sidabras, taškas. Skaičius“. Jokių kitų žodinių ramentų (pavadinimų, anotacijų, citatų, katalogų...) čia nėra. Taigi žiūrovui palikta laisvė pačiam konstruoti parodos prasmės architektūrą. Vis dėlto man buvo įdomu paėjėti autoriaus nubrėžtu taku, nors mūsų išeities taškai neišvengiamai skiriasi. Taigi – sidabras, taškas. Skaičius. Kas tai?
 
Sidabras 
 
Tai – fotografijos medžiaga, „tikroviško“ vaizdo egzistavimo pagrindas. Procesas, kurį skaitmeninio vaizdo eroje galima padėti į archyvą: šviesos paveiktas sidabras virsta tamsa, o norint vėl matyti šviesą tą tamsą reikia dar kartą apšviesti, kad patamsėtų (jau kitas) sidabras. Neapšviestas sidabras išplaunamas, apšviestas (tamsus) lieka. Tamsa – tai sidabras, liudijantis tamsoje buvus šviesą. Ruošdamasis šiai parodai, Trimakas kurį laiką „pratinosi“ prie „Titaniko“ galerijos erdvės – fotografuodavo pasibaigus parodoms, kai pajudėjus pertvaroms ir uždangoms „atsiverdavo šviesa“. Tai – kairėje, prie įėjimo, sukabinti tamsos stačiakampiai su šviesos šešėliais ir vertikaliais plyšiais. Kai nuo jų nusisuki, kad galėtum keliauti toliau, žvilgsnis atsiremia į atvertą langą, ir tai nėra vėdinimas, o šviesos grąžinimas, refleksija, nes priešais – polaroidinės nuotraukos, kuriose užfiksuoti atspindžiai languose ir ant baldų (ne šiaip sau langai ir baldai, o reikšmingi autoriui). Po kiekvienu – tamsus popierėlis su baltu stačiakampiu. Tai – „išdegintas sidabras“, kuriuo Trimakas uždengė neišjungiamą polaroidinės kameros blykstę ir gavo ne vieną unikalią fotografiją, bet dvi: veiksmą ir atoveiksmį, tikslingą vaizdą ir aparatūros klaidos ištaisymą, vos juntamos šviesos virpėjimą ir akliną tamsą, kurią sukūrė ryškiausia šviesa.
 
Iš čia žvilgsnį patraukia kažkas panašaus tolumoje – keli darbai, kartojantys tą pačią dviejų figūrų kompoziciją. Bet tai – ne tas pats. Tai nufotografuoti objektai (pozityvai ir negatyvai), skirti Kazei Zimblytei ir pernai eksponuoti „Lietuvos aido“ galerijoje. Patys objektai kabo parodos erdvės gale, „už kampo“, todėl iš čia jų nesimato. Jie padaryti iš juostos, kuri taip ilgai gulėjo nejudinama, kad sidabras „išlipo“ į viršų, o dabar yra sulenkta ir paversta skulptūra iš nieko, kokias mėgo kurti menininkė. Yra ir trečias kūrinys Zimblytei, bet norint jį pamatyti reikia grįžti beveik į parodos pradžią: du dideli kvadratai su skyle, tamsus ir šviesus. Šviesųjį Trimakas išbalino, sluoksnis po sluoksnio atskleisdamas sidabro struktūrą, tai, kas egzistuoja, bet yra nematoma. Tokiam išbalinimui jis pasinaudojo sovietmečiu mėgėjams siūlyta technologija, „kaip pagerinti fotografiją“, kai nieko neišeina. „Ištaisė klaidą“, kad pamatytų, iš ko padaryta fotografija. Bet vaizde pramušta ir nufotografuota skylė jau ragina eiti toliau – į kabančių skylėtų vaizdų spiečių. Jų pilkšvai juosvos miglos susidarė per ilgą laiką fotopopieriui perėmus juodo voko faktūras, veikiant žemės foninei radiacijai. Tai – paties kosminio erdvėlaikio fotografijos.
 
Bet sidabras fotografijoje ne yra, o buvo. Ant galinės sienos kabo tamsūs „ekranai“, kuriuose transliuojamas dangus, mirgantis ilga skaičių eile. Tai jau nebe sidabras – tai skaitmeniniai „pasveikinimai“, kuriuos Trimakas nuo 2011.01.08 publikuodavo „Facebook’e“. 1979 m. pavasarį knygoje „Camera lucida“ Roland’as Barthes’as parašė, kad fotografijos esmė, jos geliantis punctum yra „tai buvo“ – įrodymas, kad nufotografuotas objektas tikrai egzistavo, bet tik praeityje, be jokio tęstinumo į ateitį. Trimakas sako „tai buvo“ analoginei fotografijai. Kaip Barthes’as ilgai žiūrėjo į portretą geisdamas iš sidabro išgauti savo mirusios motinos esatį, taip Trimakas ieško fotografijos skverbdamasis į sidabro struktūrą, jį išdegindamas, gamindamas tik kontaktinius atspaudus, tarsi tam, kad vaizde įsispaustų prisilietimas prie mirštančio fotografijos kūno. Galiausiai jis pats sunaikina, kas liko, pramušdamas skylę.
 
+ Taškas 
 
Lotyniška žodžio punctum reikšmė yra taškas. Ir dūris. Ir įgėlimas. „Mano fotografijose nėra punctum“, – sako Trimakas. Nėra bartiškąja prasme, nes jose niekas nepavaizduota, todėl jokia detalė negali sukelti žiūrovo galvoje sprogimo, dabartyje pramušdama skylę į praeitį. Vieninteliai nufotografuoti objektai – tai dangus, minėtos fotojuostų skulptūros Zimblytei ir užuolaidos, kuriomis „Titanike“ buvo uždengta Rūtos Katiliūtės tapyba, kad netrukdytų mados namų pasirodymui. Dar vienas, tamsoje beveik nematomas objektas – stiklinis negatyvas, kuriame – pro „Titaniko“ ketvirtame aukšte esančios fotolaboratorijos (tai – Trimako darbo vieta) langą nufotografuotas ąžuolas (jo nesimato): jis padėtas prie to paties lango ir vėl nufotografuotas du kartus. Tokie beveik neobjektiški objektai yra ir taškai – iš pramuštų skylių išimti popieriaus skrituliukai, kuriuos Trimakas numeta ant popieriaus ir nufotografuoja. Šiose fotografijose Barthes’as nerastų punctum, nors visa parodos erdvė sutaškuota – nuo taško prie taško keliauja žiūrovo žvilgsnis, varstydamas erdvę skersai išilgai.
 
Tie taškai – tai Trimako, kaip autoriaus, įsikišimas į pačios šviesos kūrybą tamsinant sidabrą. Skylės pradūrimas yra agresyvus veiksmas – juo sugadinamas, sunaikinamas vaizdas. Sovietmečiu taip elgdavosi cenzoriai, muitininkai, pažymėdavę patikrintas siuntas ir taip kartais sunaikindavę vinilines plokšteles, ir KGB suimtų žmonių giminės, išpjaustydavę jų veidus iš fotografijų šeimos albume. Bet – šypsosi Trimakas – „aš pradūriau skylę danguje, todėl nesugadinau objekto“. Taigi žymėdamas taškus Trimakas ne tik teigia savo buvimą, savo požiūrio tašką, bet ir pasitraukia, tarsi leisdamas kurti kitiems – šviesai, foninei radiacijai, atsitiktinumui (suplanuotam), judėjimui, skaitmeninės laboratorijos darbuotojui, kuris „kažką savo prideda“, popieriui, kuris turi savo specifiką, skaičiams, kuriuos jis išpjausto lazeriu ir visą parodos laiką (10 dienų) leidžia pro juos šviesą ant sidabro, per skaitmeninės fotografijos dabartį žvelgdamas į analoginės praeitį, kurią primena unikalūs to proceso atspaudai, čia pakabinti kaip suraityti skudurai.
 
Todėl manau, kad nors Trimako vaizduose nėra atmintį sužadinančių detalių, čia yra punctum – sidabrinės fotografijos mirtis, pasiduodant skaičiui.
 
x Skaičius
 
Dabar fotografija paklūsta skaičiaus logikai – viskas apskaičiuota ir nuspręsta, nieko nereikia galvoti pačiam fotografui ir net pavadinimus „Facebook’e“ paviešintoms fotografijoms suteikia pats internetas – ilgą, unikalią skaičių seką, pavyzdžiui: „179591_10150984373316731_942924714_n.jpg“. Tai pavadinimas fotografijos, kurioje nufotografuotas dangus buvo paviešintas „Facebook’e“ 2012.06.26, per mano gimtadienį; šiuo vaizdu ir baigiamas pasisveikinimų ciklas, nes už dviejų dienų turėjo prasidėti jo paroda. Turiu šią fotografiją namie – ją vis norisi paliesti, tikrinant, ar čia tikrai ne monitorius. Suvedžiau pavadinimo skaičius iš jos – kuriam laikui reikėjo susitelkti tik į juos, išjungti mintis, kad nepadaryčiau klaidos. Paskui perėjau seką dar kartą – tikrinau. Lėtas darbas. Pagalvojau – kiek kartų per dieną tenka šitaip suvedinėti skaičius: banko ir asmens kodus, slaptažodžius, kortelių numerius? Skaičių beprasmybė ramina, nes nereikia galvoti – tik begalinis kartojimas. Todėl taip lengvai ir dauginasi vaizdai, po truputį „mirdami“ mums. Fotografuodamas dangų, įdėdamas jį į socialinį tinklalapį, paskui atspausdindamas rašalu Trimakas juos irgi nužudo – lieka juodi stačiakampiai, kas atpažins, kad ten buvo dangus? Matomas tik baltų skaičiukų žvaigždyno takas. Tai – fotošopo klaida, bet jos Trimakas netaisė („didžiausia klaida yra ištaisyti klaidą“).
 
Skaičius, regis, apsaugo nuo klaidų – kitaip nei žodis, nei vaizdas, jis su niekuo nesusijęs, absoliuti vertė, duodama visiems vienodai, kaip uniforma. Todėl jis riboja, kaip anksčiau ribodavo fotografijos formatai, unifikuotas standartas, kurį Trimakas palydi viską skaičiuodamas: 3 x 4 negatyvas, 30 x 40, 16 kadrų – 8 tėčiui, 8 sau pačiam; kontaktinių atspaudų mastelis 1:1; 24 ir 36 kadrai juostoje; 8 dienos nuo pirmadienio iki pirmadienio – 8 kadrai dangaus, šįkart – mėlyno, ieškant spalvos, kuri dedikuojama Čiurlioniui. Kaip gama, sugrota fotojuostoje, kuri suskirstyta kadrais, o tarp jų – nevienodo pločio pauzės, nelygus ritmas, „paįvairinantis“ fotografijai skirtą laiko (juostos) atkarpą.
 
Skaičiais žymimas ir didysis egzistencinis ribotojas – laikas. Kiekviename kadre – laiko tarpas. Tarp dviejų kadrų – taip pat laiko tarpas. Parodoje skaičius 2 – visur: du polaroidai, du popierėliai, du taškai, du ąžuolo fotografijos stačiakampiai (vienas didesnis, kitas mažesnis), du pasveikinimai Zimblytei, viskas dalijasi iš dviejų. Du reikalingi dialogui – tarp vieno ir kito, kurie yra ir vienodi, ir ne, nes kito lakšto sidabrą patamsino šviesa, atsklidusi iš kito taško. Tarp tų taškų praeina laikas. Kažkoks laiko tarpas, neišreikštas skaičiumi, tarp viso to – pats Trimakas, dabar man sakantis „Titaniko“ ketvirto aukšto balkone: „Pavargau nuo vaizdinės atminties – kilometrai juostų... Kiti fotografuoja, kad turėtų, ką prisiminti, aš fotografuoju, kad nereiktų prisiminti.“
 
= Trimakas
 
Jis ir savo parodos erdvę konstruoja kaip tarpą – juk nuo įėjimo atsiveria tuščias koridorius, kuriame nėra jokio vaizdo, tik Birutės Stulgaitės parodos „Kintanti erdvė“ pavadinimas ir už jo – užuomina į toje erdvėje kabančius metalo objektus. Vėl dialogas. Bet pasukime kairėn. Sudygsniuokime visus tuos taškus, kas čia susisiuva? Pats pirmas vaizdas prie įėjimo į parodą – Trimako autoportretas, neryškus, tarsi jis pats jau būtų susiliejęs su erdve. Tai – atspindys to paties balkono stikle, dengiančiame sauso tinko plokščių sieną, už kurios yra fotolaboratorijos sandėlis. Vaizdą vagoja krakeliūros, lyg jis jau būtų senas. Bet tai – ne krakeliūros. Tai šviesos poveikio statybinei medžiagai sukurtas piešinys, baltų takelių voratinklis rudoje dėmėje. Kitaip tariant, brokas, architektūrinė klaida, padaryta nepagalvojus apie šviesos poveikį ir pastato funkciją. Taip per klaidą pats „Titanikas“ ėmė fotografuoti laiką. Jei ne Trimakas, to nebūčiau pastebėjusi. Tai mano taškas – mano punctum.
 
Paroda veikia iki spalio 6 d.
Vilniaus dailės akademijos „Titaniko“ ekspozicijų salės (Maironio g. 3, Vilnius)
Dirba antradienį–šeštadienį 12–18 val.
Gintautas Trimakas. Parodos „Sidabras, Taškas. Skaičius“ vaizdas. Autoriaus nuotrauka
Gintautas Trimakas. Parodos „Sidabras, Taškas. Skaičius“ vaizdas. Autoriaus nuotrauka
Gintautas Trimakas. Parodos „Sidabras, Taškas. Skaičius“ vaizdas. Autoriaus nuotrauka
Gintautas Trimakas. Parodos „Sidabras, Taškas. Skaičius“ vaizdas. Autoriaus nuotrauka
Gintautas Trimakas. Parodos „Sidabras, taškas. Skaičius“ vaizdas. Autoriaus nuotrauka
Gintautas Trimakas. Parodos „Sidabras, taškas. Skaičius“ vaizdas. Autoriaus nuotrauka
Gintautas Trimakas. Parodos „Sidabras, taškas. Skaičius“ vaizdas. Autoriaus nuotrauka
Gintautas Trimakas. Parodos „Sidabras, taškas. Skaičius“ vaizdas. Autoriaus nuotrauka
Gintautas Trimakas. Parodos „Sidabras, taškas. Skaičius“ vaizdas. Autoriaus nuotrauka
Gintautas Trimakas. Parodos „Sidabras, taškas. Skaičius“ vaizdas. Autoriaus nuotrauka
Gintautas Trimakas. Parodos „Sidabras, taškas. Skaičius“ vaizdas. Autoriaus nuotrauka
Gintautas Trimakas. Parodos „Sidabras, taškas. Skaičius“ vaizdas. Autoriaus nuotrauka
Gintautas Trimakas. „Kazei Zimblytei“. 2011 m.
Gintautas Trimakas. „Kazei Zimblytei“. 2011 m.
Gintautas Trimakas. „Kazei Zimblytei“. 2011 m.
Gintautas Trimakas. „Kazei Zimblytei“. 2011 m.