Hubertus Gojowczyk. „Durys į biblioteką“. 1977 m. Aurelijos Maknytės nuotraukos
Pradėsiu nuo kūrinio, kurio „Documentoje“ nemačiau.
Vienas iš Kaselio Karlsauės parke pastatytų medinių paviljonų primena kontorą – čia tris kartus per savaitę dirba Lori Waxman. Dvidešimt penkias minutes ji žiūri (kitaip sakant, gilinasi) į kokio nors menininko atneštą kūrinį – nesirinkdama, tiesiog pagal pirmo atėjusiojo teisę. Tada ji parašo šimto – dviejų šimtų žodžių recenziją ir „garantuoja gilų, kritišką, bet nebūtinai pozityvų požiūrį“. Jos tyrimo, rašymo, redagavimo procesą galima stebėti ekrane realiu laiku. Parašytas tekstas atspausdinamas, jį iškart galima perskaityti. Per šimtą „Documentos“ dienų turėjo susikaupti visa knyga tekstų. Turbūt supratote, kad Lori Waxman yra ne menininkė, o kritikė. Taip, beje, prasideda ir jos biografijos bei kūrinio pristatymas „Documentos“ gide, iš kurio ir sužinojau apie tai, ko nemačiau.
Rašau apie nematytą kūrinį todėl, kad savo darbą eksponuojanti kritikė ne tik priešinasi meno rinkos diktatui, bet ir atkreipia dėmesį į Lietuvoje taip pat aktualią kritinio vertinimo, analizės ir argumentuoto rašymo nykimo problemą. „...per daug menininkų ir nepakankamai kritikos institucijų“, – konstatuoja gido autoriai. Per daug lemia autoritetingi kuratoriai ir dideli pinigai – rašoma tik apie tuos, kurie jau pateko svarbių institucijų akiratin, kurie jau priimti į išrinktųjų klubą. Nors atrodo, kad jokie fizikos dėsniai netrukdo praplėsti to klubo sienų (ir interneto erdvė juk beribė), pasaulyje menininkų vis tiek yra neįsivaizduojamai (per) daug. Jau ir taip didžioji paroda mirga nematytomis ir neištariamomis pavardėmis, kurios užsimirš tuoj pat, vos tik baigsiu šį tekstą. Pažvelgti į tuos, kurių spiečius sukasi už kuratorių dėmesio rato ribos, nėra laiko. Lori Waxman šiek tiek išlygina pusiausvyrą, bet tik juokais, nes ši kompensacija per menka, kad iš tikrųjų ką nors nulemtų. Ne, jos veiksmas reikšmingesnis kitu požiūriu – atneštų ir recenzuotų kūrinių kiekiu galima išmatuoti kritikos institucijos reikalingumą. Ir ne bet kokios kritikos, o sąžiningos – tokios, kuri vertina įsigilindama ir nepataikaudama, pakeliui atskleisdama iš pirmo žvilgsnio nematomas meno kūrinio reikšmes.
Gaila, kad šio paviljono, paversto kritikos kontora, nemačiau. Būčiau patikrinusi, kiek ta kritika reikalinga. Patikrinčiau „objektyviai“ – suskaičiuočiau per tą laiką pagamintus kritikos tekstus. Bet nemačiau ir būčiau to net nepastebėjusi, jei ne akivaizdžiai kintanti kritikos padėtis Lietuvoje. Mat spauda, ypač kultūrinė, baigia persikelti į internetą (taip pigiau), o interneto skaitytojas (man buvo pranešta) įpratęs akimis perbėgti surastą informaciją ir skaitymui neskirti laiko. Nesigilinti. Nesimėgauti tekstu. Taikantis prie skaitytojo, tekstai trumpėja. Ir šis tesudarys 5000 spaudos ženklų. Matyt, reaguodama į panašią situaciją visame pasaulyje, Lori Waxman (cituoju iš to paties gido) „stengiasi privesti trumpos formos rašymą iki kraštutinumo. Kad sužinotų, kas prarandama ir laimima, kai tekstai vis trumpėja ir greitėja, o jų potencialiai gausėja.“ Hm... tikrai – kas?
(Suskaičiuoju ženklus – jau per 3000, taigi – daugiau nei pusė, o tik įsibėgėjau. Na ir plepėjimas. Teks keisti stilių, kalbėti trumpiau, mokytis iš Hemingway’aus.)
Tekstai greitėja, trumpėja, paprastėja, jų rašytojai beveik jaučiasi kalti, kad rašo, bet pastebėjau, kad visa „Documenta“ prirašinėta tekstų. Čia kalbu ne apie kūrinių anotacijas – tai jau norma. Įvairūs tekstai yra tapę kūrinių atspirties tašku arba juos net pakeitę. Pavyzdžiui, eksponuojami jau seniai nebekuriančio menininko Francesco Matarrese tekstai apie tai, kaip nekurti, Mario Garcios Torreso rašyti faksai mirusiam italų menininkui Alighiero Boetti apie kelionę į Kabulą ieškant Boetti kadaise turėto viešbučio (Garcia Torresas melavo), Marko Lombardi kortelės su įrašais apie politinius ir finansinius skandalus, Lee Miler straipsnis „Vogue“, smalsiems skaitytojams detaliai aprašantis Hitlerio butą, kuriame ji lankėsi kaip fotožurnalistė. Kūrinys gali būti ir atvirlaiškis, kuriame atspausdintas Amy Balkin prašymas įrašyti žemės atmosferą į Pasaulio paveldo sąrašą – žiūrovas raginamas jį pasiimti ir išsiųsti savo šalies UNESCO atstovybei. Bet man labiausiai šiuo požiūriu patiko „Pasaulietinis namas“, pastatytas juodosioms gulbėms Karlsauės parke virš tvenkinio. Išnykus gulbėms, namelis tapo archyvu, kuriame surinkti menininkų tyrimai ir filmai, reaguojantys į garsios feministės Donnos Haraway knygą „Kai rūšys susitinka“. Ekspozicija pradedama Haraway tekstu, kritikuojančiu kitą tekstą: kartą Jacques’as Derrida besimaudydamas vonioje pažvelgė savo katei į akis ir pasijuto nuogas jos akivaizdoje. Tą patyrimą aprašęs, jis vis dėlto, anot Haraway, neišdrįso įžengti į katės pasaulį, nes buvo suvaržytas filosofinio-akademinio rašymo taisyklių. Aplink esantys meno kūriniai ištaiso filosofo negalią.
Ir dar – daugybė tekstų, be kurių menininkų darbai liktų nesuprantami (ir tai – jau įprastas dalykas, todėl šią pastraipą galima išmesti trumpinimo tikslais). Tekstas, paaiškinantis, kad žaidimų aikštelę primenanti Samo Duranto struktūra iš tikrųjų yra viena ant kitos ar viena į kitą įmontuotos kartuvės (pastatytos pagal mastelį), kuriose pakarti žymūs nusikaltėliai (įskaitant ir Saddamą Huseiną), bet ypač – įvairūs kovotojai už dabar jau savaime suprantamas teises. Sodininko namelio, kurio visi paviršiai apdėlioti molinėmis dešrelėmis, rūsyje balsu (ispaniškai) skaitomas Annos Marios Maiolono tekstas: „Pradžioje buvo kiaušinis...“, pagimdęs šį tapsmo pasaulį, nuolat rizikuojantį sudužti. Jimmie Durhamo didelėmis raidėmis parašyta itin trumpa Europos, kaip fiktyvaus politinio darinio, istorija. Idos Applebroog išdidinti neurotiški susirašinėjimai, kuriuos po visą pasaulį išnešioja skaityti svetimas paslaptis pamėgę žiūrovai. Kadero Attios surinktos knygos apie plastines operacijas, taisančias įgimtus ir įgytus kūno netobulumus. Joan Jonas namelis, kurio languose – vizualus tekstas pagal islandų rašytojo Halldoro Laxnesso romaną „Po ledynu“ (1968) apie dabar tirpstančių ledynų grėsmę. Ir taip toliau. Be pačios kuratorės Carolyn Christov-Bakargiev inicijuotų pasakojimų daugelis eksponatų būtų tiesiog daiktai – tai ji meno parodos eksponatais pavertė kunigo obuolių piešinius, Morandi natiurmortams pozavusius butelius, Lee Miler pavogtą Evos Braun pudrinę, susprogus muziejui išsilydžiusias skulptūras, kvantinės fizikos eksperimentų įrenginius. Per tuos tekstus žiūrovas per ilgai užsibūna prie kūrinių, o visos „Documentos“ taip ir nepamato... Buvimas „Documentoje“ kitoks nei internete, kur viskam gaila laiko, išskyrus patį buvimą internete.
http://www.satenai.lt/?p=18743), kritiką – Jekaterinos Diogot dienoraštyje, o aš pratęsiu „Dailės“ žurnale, be to, jau pakomentavau parodą nacionalinio radijo laidoje „Kultūros savaitė“. Kritika ne tik trumpėja, bet ir fragmentuojasi, išsišakodama kaip kokia rizoma. Gal taip net įdomiau? Jei „Documenta“ gali išsikeroti po pasaulį (ne tik Kaselis, bet ir Kabulas, Aleksandrija, Kairas, Banfas), po miestą, užimdama ir menui neskirtas erdves (geležinkelio stotį, bunkerį, komercinius pastatus), tai kodėl negali tekstas?
