Eglės Grėbliauskaitės instaliacija Vilniuje „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“
Lapkričio 17 d. buvo Salomėjos Nėries gimtadienis. Apie ją nenorime kalbėti. O jei kalbame, tai „blogai“. Nors yra ir tokių, kurie kalba tik „gerai“. Jos išdavystę nutylime arba teisiname, kai užliūliuoja poezijos ritmai ir rimai.
Fotografijos parodos feisbuke, uostamiestyje ir sostinėje, bet visur dalyvaujant vienam klaipėdiečiui
Rudenį tėra vienas kelias – į Klaipėdą. Keliavome paskui Remigijaus Pačėsos parodą „Geltona gulbė neatplauks“, kurią Darius Vaičekauskas pakvietė dalyvauti jau trečiojoje Fotografijos šventėje. Bet pirma reikėjo nukabinti ir supakuoti „Chronometrus“, o kai parodos tema – laikas, tai ir galvojasi, kad į minkštus burbulinės plėvelės patalus vyniojam atitarnavusią praeitį.






Giedriaus Liago retrospektyva „Potemės“ Fotografijos muziejuje Šiauliuose
Su fotografu Giedriumi Liagu susipažinau dar studijuodama Kaune, kokiais 1993 metais, bet susitikome tik vieną kartą jo laboratorijoje kažkur senamiestyje. Jis rodė savo fotografijas, bet kas nufotografuota, neprisimenu, nes atvaizdai vibravo, ribuliavo, eižėjo. Tai man buvo netikėta, nes iki tol buvau mačiusi tik visuotinai pripažintą „reportažinę“ Sutkaus-Rakausko-Macijausko fotografiją, kuri stipriai dramatizavo įvykių tirštą tikrovę. O Liago darbai buvo ir fotografija, ir ne, joje vos matėsi blankus tikrovės pėdsakas, bet vis dėlto jis buvo, tik nuspalvotas, sukarpytas, paverstas tarsi ofortu, tarsi linoraižiniu. Tas prisirišęs neprisirišimas man reiškė laisvę eksperimentuoti, žaisti su banaliausia patirtimi, juoktis iš absurdiško rimtumo, nors ir melancholiškai. Tuomet įsidėmėjau ciklą „Monotonija“, kuris man taikliai nusakė kasdienybės patirtį, kai einant įprastomis gatvėmis žmonės ir pastatai praslenka pasyviai, lyg pro minčių miglą.








Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Priešnavis. Paskutinė pakyla“ Bažnytinio paveldo muziejuje
Užėjus į bet kurią bažnyčią, vaikystėje mane visada pašiurpindavo katafalkas, laukiantis mirusiojo karsto, kartais forma į jį panašus. Dažniausiai jis stovėdavo priešais altorių, centre. Bent jau mano prisiminimuose. Žiūrinėdama Gedimino Pranckūno fotografijas matau, kad jie visur nukišti į pakampes, į priešnavį. Net Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios medinė dėžė, ant kurios paskutinį kartą mačiau savo močiutės karstą. Regis, ir tada ji buvo uždengta ta pačia austine lovatiese – juoda su pilkais, iš kvadratėlių sudarytais ornamentais. Ta fotografija mane ir paskatino rašyti šį tekstą. Paskutinio laiptelio į anapus tipologija negali likti objektyvi, ji visur kažkam asmeniška – visose Lietuvos bažnyčiose.







Nepatogi Richardo Schofieldo ir Andrew Mikšio fotografija
Šį tekstą išprovokavo dvi fotografijos parodos, kurių nėra. Viena turėjo būti atidaryta kitą savaitę, bet nebus, antra veikė tik vieną dieną pilnoje pastolių sinagogoje. Abiejų parodų autoriai gimę ne Lietuvoje, bet dabar čia gyvena. Abi jos – apie Holokaustą patyrusias etnines grupes: žydus ir romus.


„3D vs 2D“ – ne visai fotografijos paroda Prospekto fotografijos galerijoje
Per savo jau netrumpą istoriją fotografija ne kartą įrodinėjo, kad ji nėra tiesiog tikrovės kopija, kad gamta „nenusipiešė savęs pati“. Vis tekdavo priminti, kad „čia ne pypkė“, ir pirmasis argumentas visada bus: tikrovė juk trimatė (net keturmatė), o čia – tik plokštuma. Tačiau kokia plokštuma! Gyčio Skudžinsko sumanytos parodos „3D vs 2D“ proga prisiminiau amerikiečio fotografo Stepheno Shore’o lygiai prieš du dešimtmečius išleistoje knygoje „Fotografijų prigimtis“ (The Nature of Photographs, John Hopkins University Press, 1998) rastą materialistinį nuotraukos apibūdinimą: „Fotografinis atspaudas dažniausiai yra popieriaus, plastiko ar metalo pagrindas, padengtas šviesai jautrių metalo druskų, sumaišytų su augaliniais ar metalo dažais, emulsija. Kai kuriuose atspauduose dažai, pigmentai ar anglis dengiami ar spausdinami tiesiai ant pagrindo. Fotografija yra plokščia, ji turi kraštus ir ji statiška; ji nejuda. Nors ji plokščia, ji nėra tikroji plokštuma. Atspaudas turi fizinę dimensiją.“ Nors dabar medžiagos kiek kitokios, vis tiek atspaudas yra trimatis, liečiamas – ne tik žiūrimas.

Plungės fotobienalė „Amerika lietuvių fotografijoje“
Plungės fotobienalė vyksta nuo 2010 m., taigi ši – penktoji. Tai visai nedaug, lyginant su kitomis vizualiųjų menų bienalėmis ir trienalėmis. Šešiose vietose – Mykolo Oginskio rūmų žirgyne, pačiuose rūmuose, Laikrodinėje bibliotekoje, Vaikų bibliotekoje, Advokato name, Kultūros centre ir knygyne „Vaga“ / Kavos bare „Ex libris“ – kuratorius Darius Vaičekauskas sutalpino septyniolika parodų. Beveik visas jas jungia sąsaja su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (tokia bienalės tradicija). Dabartiniame politiniame kontekste ši tarptautinė dimensija nuteikia prieštaringai, tačiau fotografija – ne vien apie tai.



VDA Nidos meno kolonijos paroda „Tamsos širdis“ apleistoje bažnyčioje
Nuo karščio sprunkantį keleivį Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia mielai priglaudžia. Tik čia nepamatysi vitražų ir altorių – ji vis dar yra pusiau šventovė, pusiau daržovių ir vaisių sandėlis. Ramintojos erdvės buvo sudalytos perdangomis, į sienas įvarytos metalinės sijos, jos banguotas barokas sukaustytas kubais, prispaudusiais augalais puoštus kapitelius ir vilnijančius karnizus. Prie durų eksponuojamas Rūtos Janonienės tekstas primena naikinimų istoriją: XVIII a. statyta bažnyčia 1854 m. uždaryta, paskui paversta Šv. Andriejaus cerkve, XX a. pradžioje grąžinta katalikams, o po Antrojo pasaulinio karo vėl atimta, jos interjeras sunaikintas.

Audriaus Puipos „Inscenizuoti paveikslai“ Palangoje
Ši paroda tik šmėkštelėjo. Atstumas tarp Vilniaus ir Palangos lėmė, kad jos beveik niekas ir nepamatė. Bet apie ją verta kalbėti, nes pluoštelyje 1991–1997 m. sukurtų fotografijų netiesiogiai įkūnytos to laiko nuotaikos, įsivaizdavimai ir maištas.








Arba optimistiškai apie distopiją
Praeitą savaitgalį niekur nevažiavau – dvi saulėtas pavasario dienas praleidau namie skaitydama studentų diplominius darbus. Taip būna kiekvieną gegužę, nes toks yra mokslo metų ciklas: rudenį daugiau susitikimų ir aptarimų, pavasarį daugiau skaitymo. Visiems artėja tas pats darbų atidavimo terminas, visi laukia tavo patarimo, bet kelių darbų vienu metu skaityti negali, tad laikas išsitęsia. Dėstytojams įprastas toks darbų persiklojimas. Įprasta tuo ir pasiskųsti, nes tuo metu kiti įsipareigojimai niekur nedingsta, bet iki šiol tai neatrodė neteisinga.
