Pharrajimos ir Šoa

Šį tekstą išprovokavo dvi fotografijos parodos, kurių nėra. Viena turėjo būti atidaryta kitą savaitę, bet nebus, antra veikė tik vieną dieną pilnoje pastolių sinagogoje. Abiejų parodų autoriai gimę ne Lietuvoje, bet dabar čia gyvena. Abi jos – apie Holokaustą patyrusias etnines grupes: žydus ir romus.

Anglų fotožurnalistas Richardas Schofieldas atvyko gyventi į Vilnių 2001 m., o 2013 m. persikėlė į Kauną dirbti su litvakais susijusiame projekte. Nuo tada Lietuvos žydų kultūra tapo pagrindine jo tema. 2015 m. jis įkūrė Tarptautinį litvakų fotografijos centrą – nevyriausybinę organizaciją, kurios tikslas – fotografijomis, instaliacijomis, performansais, dirbtuvėmis ir kitomis formomis aktualizuoti ir ypač jauniems žmonėms priminti žydų istoriją ir kultūrą. Keletą metų jis stengėsi Kauno intelektualus ir valdžią įtikinti, kad reikia atstatyti griūvančią Šančių sinagogą. Nepavyko.

Tuomet Schofieldas sudarė apie šimto Lietuvos sinagogų sąrašą ir užsibrėžė jas visas aplankyti. Kelionė autostopu truko 12 dienų. Jis rašė dienoraštį, mobiliuoju telefonu fiksavo kelią, sutiktus žmones, išlikusias ir neišlikusias sinagogas. Tik labai nedaugelyje rado atnaujinimo darbų įrodymų – cemento maišų, plytų, įrankių. Daugelis griūva, nors yra saugomos Lietuvos valstybės kaip „didelės kultūrinės istorinės ir architektūrinės vertės paminklai“. Pavyzdžiui, toks įrašas apie sinagogą Žemaičių Naumiestyje: „Medžiai ir krūmai auga pastato viduje. Pro skyles stoge skverbiasi saulės spinduliai. Kažkam prireikė grindų dangos, tad ją tiesiog pasivogė.“ Kalvarijoje virš įėjimo į buvusią Talmud Torah mokyklą – „didžiulė Dovydo žvaigždė. Vienodai graži ir slegianti.“ Kai kurių sinagogų fotografui nepavyko rasti – nebent krūvelę plytų. Štai Plungėje, Sinagogų gatvėje, iš trijų pastatų yra likusi tik erdvi automobilių aikštelė.

Kitose sinagogose veikė ar tebeveikia parduotuvės, mėsos ar baldų fabrikėliai, fermos, kepyklos ar kultūros namai. Jų viduje nufotografuotų žmonių gyvenimo netrikdo tai, ką žino fotografas: „Kertu buvusią Žagarės turgaus aikštę, kur 1941-ųjų spalio 2-ąją „sunkiai“ darbavosi SS Einsatzgruppen kariai ir jiems talkinantys vietiniai kolaborantai. Tą ketvirtadienį Žagarėje jie nužudė 2000 žydų. Vyrų, moterų, vaikų. Buvusiame Kloyz sutinku gaisrininkus, dabar čia gaisrinė. Vyrai geria arbatą. Nufotografuoju gaisrines mašinas, kurios stovi buvusioje vyrų maldos salėje.“ Tekstas užklausia vaizdą, kurį žiūrovas tyrinės lyg ateityje galimo ar negalimo nusikaltimo dokumentą. Autorius nesiūlo atsakymų, tik pasakoja, ką radęs, tiksliau – ko neradęs. Nebent koks daiktas, tarkim, sendaikčių parduotuvėje pamatyta menora, šmėsteli kaip ženklas iš anapus: „Galvoju, kaip ir iš kur ji.“

Paroda „Back to Shul“ („Atgal į Šulę“ – sinagogos buvo ir mokyklos) vyko rugsėjo 1-ąją remontuojamoje (laimingoje) sinagogoje Vilniuje, Gėlių gatvėje, – kaip tik po mano langais. Nuotraukos, pasakojančios apie kitų sinagogų likimą, plevėsavo skalbinių spaustukais prisegtos prie virvučių, ištemptų tarp pastolių. Istorijos skalbiniai, pagalvojau stebėdama, kaip pro apskritą apsidės langelį krintanti šviesa žiūrovų plaukus paverčia aureolėmis.

Viena patalpa – kaip suprantu, moterų – buvo uždengta juoda plėve. Pro tris skylutes buvo galima pamatyti daugiau vaizdų ekrane – lyg šnipinėtum slaptą sinagogos gyvenimą. Paroda apie griūvančias sinagogas atstatomos sinagogos viduje veikė kaip metavaizdas. Į vaizdų pasakojimą veržėsi tikrovė: aptrupėjęs tinkas, mėlynų dažų liekanos, stiuko lipdiniai, prietema. Tai buvo tikras „Gesamtkunstwerk“ – totalinis vienos dienos kūrinys. Gal todėl dar prieš skaitydama gido tekstą jau nuotraukose mačiau, ką pasakys autorius: „Alsėdžiuose mano dėmesį patraukia baldus tempiantys žmonės ir prieš akis nesąmoningai iškyla vaizdinys: 1941-ųjų gruodį Švėkšnos sinagogoje parduoti žydų daiktai.“

Ši detalė – tik jungtinis fotografo ir žiūrovės fantomas. Bet ir visumos mintis buvo aiškiai perskaitoma – nepamenu, ar autorius ją kur nors išreiškė „tiesiai šviesiai“. Nes dažniausiai Schofieldo aplankytuose kaimuose ir miesteliuose nėra ne tik sinagogų, bet ir žmonių. Jis pats save įleisdavo į sinagogas. Tylą trikdydavo nebent žoliapjovės burzgesys ar šuns lojimas. Vištytyje jis sutiko baro savininką Praną, aptarnaujantį vienintelį baro lankytoją – patį save. Žinau, kad dabartinis provincijos tuštėjimas nesusijęs su įvykiais prieš kelis dešimtmečius. Bet jis primena, kad tuomet šie miesteliai ir kaimai ištuštėjo staiga. Minėtasis Pranas prie alaus bokalo pasakojo, kad „daugiau nei tūkstantis žmonių, daugiausiai žydai ir keli vietiniai komunistai, buvo išžudyti Vištytyje per tris 1941-ųjų metų vasaros mėnesius. Saugodami kulkas, vaikus galva trenkdavo į medį. Pranui tuo metu buvo septyneri. Jis viską gerai prisimena. Nesunku suvokti, kodėl žmonės čia nebenori gyventi.“

Smurtas ir abejingumas – kaip lazda, turi du galus. Tai buvo slegianti kelionė, nuo kurios fotografui prireikė daug laiko atsigauti, o man ji tuštėjimą parodė iš kito taško. Iš ten, kur šūvių garsas neprivertė priešintis, kur kraujui leista lietis, kur tebeaidi ir tebesisunkia. To neperskaičiau nei parodos gide, nei Schofieldo išleistoje elektroninėje knygoje. Pakako žiūrėti ir būti remontuojamoje sinagogoje. Bet tuomet nemaniau, kad tokia paroda galėjo būti tik vienadienė.

Ši mintis dingtelėjo dabar, kai sužinojau apie neįvyksiančią Andrew Mikšio parodą Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Sietle gimęs fotografas nuo 1998 m. gyvena Lietuvoje, kur pirmasis jo darbas buvo Vilniaus romų portretų ciklas „Baxt“ (šis žodis reiškia laimę ar likimą). Jį ir ketinta pristatyti, bet, likus savaitei iki atidarymo, institucija parodos atsisakė. Kaip supratau, užkliuvo autoriaus tekstas. Tačiau jo juodraštis publikuojamas bibliotekos svetainėje (ar etiška viešinti svetimą juodraštį?) kartu su paaiškinimu, kad institucija „niekada nesiims cenzūros, tačiau ji privalo prisiimti atsakomybę dėl to, kas vyksta jos erdvėse“. Toliau – užuomina, kad tekste pateikta informacija galbūt nepagrįsta faktais, siūlant patiems paskaityti ir įsitikinti. Kuo įsitikinti?

Autorius pasakoja, kaip jis pirmą kartą susidūrė su romų tautybės žmonėmis Lietuvoje – jam visi atrodę lygūs: „lietuviai, rusai, lenkai, žydai, čigonai – visi man buvo vienodi“. Gal būtent tai jam leido juos fotografuoti be išankstinio nusistatymo, tiesiog kaip savitai gyvenančius žmones – fotografuoti jaunąją tarp vaišėms padengtų stalų, šokančias merginas, apsikabinusius draugus, brolius ir seseris, jų namų aplinką, sukurptą iš skurdžios buities nuotrupų. Po kiek laiko Mikšys iš naujo fotografavo jau pažįstamus romus pamatęs, kad jo nuotraukos atsidūrė ant tų pačių butų sienų, papildytos tolesnio gyvenimo dokumentais.

Ne kartą žiūrėdama į šias fotografijas galvojau, kad jų autorius gali būti tiktai svetimšalis, nejaučiantis šiai tautai paniekos, jos nebijantis. Minėtame tekste Mikšys užsimena apie draugų perspėjimus, kad romai pavojingi, ir tai nestebina. Nesvarbu, ką sakome viešai, – kasdienybėje įprasta juos laikyti vagimis ir narkotikų prekeiviais, o moteris – klastingomis būrėjomis. Skaitydama Mikšio tekstą, žiūrėdama fotografijas ir galvodama apie nebūsimą parodą suvokiau, jog šie stereotipai veikia ir mane, niekada su romais neturėjusią jokių reikalų. Jie – Lietuvoje jau kelis šimtmečius gyvenantys svetimieji, kurie kažkodėl atkakliai negyvena kaip mes: „Kodėl jie negali gyventi normaliai?“

Mikšio fotografijose jie būtent ir gyvena normaliai – nes ir skurdas Lietuvoje yra norma. Tame nelemtame tekste pasakojama apie namą, kurį jis fotografavo keletą metų: kai apleistame pastate prie geležinkelio apsigyveno šeima ir kai paskui jo nebeliko po gaisro. Aplink – purvas, šiukšlės, medžiai, tipiška tranzitinė zona, kurioje niekas neužsibūna, bet šie žmonės randa namus. Mikšys pastebi, kad jų tamsesni veidai akivaizdžiai išsiskiria tarp Lietuvoje gyvenančių etninių grupių. Ir primena, kad per karą naciai juos šaudė kaip ir žydus, vežė į lagerius. Sunaikintas trečdalis romų – vyrų, moterų, vaikų. Spėdama, kad būtent ši informacija galėjo būti cenzūruojama, susiradau keletą mokslinių straipsnių. Juose minimi ir naciams padėję romus naikinti lietuviai – kaip ir žydų genocido atveju. Tik romų genocidas ilgą laiką niekam nerūpėjo, nerūpi ir dabar. Tikriausiai užkliuvo Mikšio teiginys ir klausimas: „Lietuviai nužudė savo kaimynus. Ar tai gali vėl atsitikti?“ Jei tai skamba per daug šiurpiai, primenu: tai – juodraštis, kuriame reiškiamos dar neniuansuotos mintys, ir jų nederėjo viešinti.

Taigi socialiai jautri paroda apie vieną Lietuvos piliečių grupę staiga virsta nepatogia paroda. Tuomet mėginu įsivaizduoti: kažin, ar kuri nors rimta ir atsakinga institucija įsileistų Schofieldo fotopasakojimą apie nykstančias sinagogas? Ir jis juk nepatogus. Kiek prisimenu savo sąmonėjimo kelią, man buvo sunkiausia pripažinti lietuvių dalyvavimo žydų žudynėse faktą. Tam prireikė daugiau nei dešimtmečio. Vidinį pasipriešinimą įveikė rašytiniai liudijimai – ir stebėtojų, ir pačių dalyvių. Abejonių neliko – susiklosčius palankioms aplinkybėms, Lietuvoje atsirado žmonių, kurie naciams padėjo naikinti kitas tautas – ar iš pykčio, ar iš pavydo, ar iš baimės, ar dar dėl ko nors. Priešingai nei kiti istorijos pasakojimai, šis užduoda klausimą ir dabarčiai, krypstančiai nacionalizmo link: „Ar tai gali vėl atsitikti?“ To klausimo neįmanoma užčiaupti, jis suskamba galvoje kaskart perskaičius apie dar vieną smurto aktą prieš emigrantus kur nors Europoje, apie dar vieną Vengrijos ar Lenkijos įstatymą, dar vieną užčiauptą oponentą Rusijoje, net apie „Brexitą“.

Žydų ir čigonų Holokaustas vyko visoje Europoje ir naciams talkino ne tik lietuviai. Tautas skiria tai, ką jos daro su ta šiurpia praeitimi. Ar ją stengiasi prisiminti ir suprasti, kad nebekartotų, ar užtušuoti, kad ji nebūtų buvusi. Štai Lenkija įstatymu uždraudė minėti, kad lenkai prisidėjo prie Holokausto. Tas draudimas nuskambėjo per Europą kaip dar viena priežastis nerimauti, kad vėl kuriasi geopolitinė situacija, analogiška atvedusiai į Holokaustą 4-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tiesa, lenkų deklaruojamas tikslas atrodo kilnus: „apginti gerą Lenkijos vardą ir istorinę tiesą“. Bet vardą jie kaip tik suteršė, o tiesa, kaip žinome, tampa tąsia ir klampia medžiaga politikų rankose. Nejaugi ir mes tokiais būdais ginsime savo vardą ir tiesą?

Noriu tikėti, kad ne. Noriu tikėti, kad menininkas ir institucija paprasčiausiai nesusikalbėjo. Bet neįvykusi paroda man yra blogas ženklas – nesvarbu, ar tai jau vadinsime cenzūra, ar dar tik atsakomybe. Toks pat blogas, kaip ir Schofieldo užfiksuota tuštuma: Alantoje „tylą trikdo tik grandine prirakinto šuns lojimas. Pagaliau pamatau tai, ko ieškau. Pastatas. Už jo – karutis. Pro skylę matyti besimėtantis senas dviratis. Išvykstant mano dėmesį patraukia du didingi puikiai prižiūrėtos katalikų bažnyčios bokštai.“