Nepakylėtai apie mirtį

Užėjus į bet kurią bažnyčią, vaikystėje mane visada pašiurpindavo katafalkas, laukiantis mirusiojo karsto, kartais forma į jį panašus. Dažniausiai jis stovėdavo priešais altorių, centre. Bent jau mano prisiminimuose. Žiūrinėdama Gedimino Pranckūno fotografijas matau, kad jie visur nukišti į pakampes, į priešnavį. Net Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios medinė dėžė, ant kurios paskutinį kartą mačiau savo močiutės karstą. Regis, ir tada ji buvo uždengta ta pačia austine lovatiese – juoda su pilkais, iš kvadratėlių sudarytais ornamentais. Ta fotografija mane ir paskatino rašyti šį tekstą. Paskutinio laiptelio į anapus tipologija negali likti objektyvi, ji visur kažkam asmeniška – visose Lietuvos bažnyčiose.

Čia regiu įkūnytą Roland’o Barthes’o mintį, esą fotografijoje mirtis yra „lėkšta“. Tik priminsiu, kad būtent „lėkšta mirtis“ filosofui buvo siaubingiausia. Tapyba, kinas, literatūra išaukština mirtį, įprasmina ją pasakojimu apie auką ar gražiai nugyventus dešimtmečius. Fotografija, o Barthes’as kalbėjo beveik išimtinai apie portretus atminčiai, gali be to apsieiti. Ji sutraukia tarpsnį tarp mirties ir gyvenimo „iki paprasčiausio spragtelėjimo“. Nuotraukos suplotame laike Barthes’as tegali mąstyti, kad tarp tų dviejų momentų – „nieko, tik laukimas; aš neturiu jokių kitų priemonių, tik šią ironiją: kalbėti apie tai, kad „nėra ką pasakyti“ (Camera lucida, p. 110–111). Fotografija negali vaizduoti mirties gelmės, ji gali tik „pažodžiui“ liudyti gyvenimą – kad jis banaliai buvo. Priešistores ir tęsinius, taip pat ir išvadas, ji palieka žiūrovui, kuriam kartais tie portretai duria į paširdžius. Kaip man dūrė ta nuotrauka su Kartenos katafalku, prieš beveik trisdešimt metų matytu centrinėje navoje, priešais altorių.

Taigi: tarsi atlikdamas apeigas, rituališkai apkeliaudamas bažnyčias Pranckūnas fotografuoja lėkštą mirtį, tik, aišku, lėkštą ne visai ta prasme, kuri šiurpino Barthes’ą. Čia mirtį sulėkština, priploja prie žemės buitis. Savo valandos pakampėse laukiantys katafalkai yra labiau daiktai nei pakylos ar mirties pakylėjimai. Fotografas netgi prižemina žvilgsnį, kad jis šliuožtų grindimis, kartais įveikdamas kitų baldų kliūtis, ir užtiktų primirštą katafalkų pakylėtumą. Čia prisiminiau Sigito Parulskio tekstą apie Vėlines, kur jis taip pat mąsto apie mirties lėkštėjimą, medžiagiškąja prigimtimi jungiantį žmones, visus kitus gyvius ir daiktus: „Žiūriu į stalą, bet negaliu apčiuopti jo kontūrų, nematau šviesos, kuri juos išryškintų arba atvirkščiai – tarsi stalas būtų susiliejęs su šviesa, besisunkiančia pro užuolaidas. Nesuprantu jo aukščio, pločio, stebiu jį pusiaugula, užsitraukęs antklodę iki smakro. Ir drauge – matau stalą, bet ne jo tūrį šitoj mirties erdvėj, matau jo esmę, jo stališkumą, nors ir negaliu suformuluoti, kas tai yra.“ („Apsinuodijęs žemės maistu“, Nuogi drabužiai, p. 151.)

Prižeminęs žvilgsnį fotografas irgi mėgina įsižiūrėti į „paskutinių pakylų“ stališkumą, tarsi ten glūdėtų atsakymai į didžiuosius būties ir nebūties klausimus. Jos slapstosi – už kybančio nukryžiuotojo, už kolonų, po lovatiesėmis, po laiptais, tamsoje. Ir egzistenciniai klausimai slapstosi. Jie apsimeta daiktais, skolinasi jų tikrumą, jų estetiką, kuri pabrėžtinai liudija, kad ši laikinos mūsų buveinės architektūra mums rūpi. Kad meniška forma išaukštindamos mirties didingumą tos pakylos ir mus įamžina kaip visa tai kūrusias, gyvenimo ir mirties prasmę apmąsčiusias ir kitų skausmui jautrias būtybes.

Bet fotografija – negailestingas daiktas. Ji įamžina viską – ir lenktų linijų sąskambius, ir nubrozdinimus, ir liūdną, pažemintą pakylos stovėjimą kampe. Čia įžvelgiu lengvą fotografo ironiją, gal tik šypsnį susidūrus su mirtį supančios buities nedidingumu, išduodančiu pastangas sureikšminti mirtį, kad užsimirštų yrantis kūnas. Kad nereiktų galvoti apie tai, jog „viskas nieku pavirsta“ – visa materija vienodai. Ypač kai pažvelgi iš gimstančios, augančios, žūvančios ir atgimstančios gamtos perspektyvos, iš visam tam ciklui abejingos visatos tolybių. Jei priešnavis yra tik „pereinamoji zona“, tai ir visais šiais daiktais aprūpintas gyvenimas yra tik pereinamoji zona, kurioje neteks ilgai užsibūti.

Bet fotografas priešnavyje užsibūna, neleidžia jo praeiti beveik nežvilgtelint į daiktus, lyg taip pavyktų išvengti mirties. Taigi būnu. Žiūriu į ornamentais papuoštas dėžes, į audeklus, į nupieštą kaukolę su kaulais. Mėginu identifikuoti daiktus, ypač tuos, kurių kontūrai išskydę, kad jie nebešmėkščiotų kaip vaiduokliai. Bežiūrint fotografijos užsipildo toms erdvėms būdingais garsais: žingsnių cypčiojimais, drabužių šiurenimu, atsegamos rankinės čežėjimu ieškant nosinės, nuaidinčiais kosčiojimais, šnirpštelėjimais, atodūsiais ir šnabždesiais. Daiktai irgi šnabždasi apie mirtį, kad kas neišgirstų, nes, neduokdie, sutrukdys čia dar pabūti – šioje laikinųjų draugijoje pasipuikuoti savo gražiai suręstais kūnais ir prisiminimais apie ankstesnius žygdarbius, kai reikėjo atlaikyti kažkieno kito kūną priešais altorių, smilkomą, laistomą ne tik šventintu vandeniu, bet ir ašaromis.

Nes vis dar yra galimybė palikti priešnavį ne vertikalia, o horizontalia kryptimi. Baigti šį pasimatymą su mirtimi kaip Sigitas Parulskis, džiugiai taręs: „O aš kėliausi ir išėjau.“ (p. 152)

Paroda veikia iki lapkričio 17 d.

Bažnytinio paveldo muziejus (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 11–18 val.