Amerika, Amerika

Plungės fotobienalė vyksta nuo 2010 m., taigi ši – penktoji. Tai visai nedaug, lyginant su kitomis vizualiųjų menų bienalėmis ir trienalėmis. Šešiose vietose – Mykolo Oginskio rūmų žirgyne, pačiuose rūmuose, Laikrodinėje bibliotekoje, Vaikų bibliotekoje, Advokato name, Kultūros centre ir knygyne „Vaga“ / Kavos bare „Ex libris“ – kuratorius Darius Vaičekauskas sutalpino septyniolika parodų. Beveik visas jas jungia sąsaja su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (tokia bienalės tradicija). Dabartiniame politiniame kontekste ši tarptautinė dimensija nuteikia prieštaringai, tačiau fotografija – ne vien apie tai.

Emigrantų Amerika

Mano karta prisimena laikus, kai Amerika buvo egzotiška šalis, kurios niekada neteks pamatyti. Tą nuotaiką sugrąžina Romualdo Požerskio ir Antano Stanevičiaus kadrai iš praeities. Požerskis į Ameriką nuvyko 1988 m., lankėsi pas tenykščius lietuvius ir juos fotografavo: demonstraciją Čikagoje birželio 14-ąją, kurios transparantuose įrašytas reikalavimas FREEDOM FOR LITHUANIA, „Amerikos balso“ reporterius, „Draugo“ redakciją ir spaustuvę, Šv. Kazimiero kapines, kur yra paminklas Romui Kalantai, būsimąjį prezidentą Valdą Adamkų ir juo netapusį Stasį Lozoraitį, tapytoją Viktorą Vizgirdą ir fotografą Algimantą Kezį. Jie visi šiltai pasitinka svečią iš anapus geležinės uždangos. O jis stebisi „alternatyvia Lietuva“ – Market Parku, kuriame randa restoraną „Daina“, rodyklę į „Lithuanian Plaza“, „Gintaro“ kavinę, užeigas „Seklyčia“ ir „Kaunas“. Pasak legendos, į šių fotografijų parodą Kaune anuomet susirinko minios žmonių.

Dabar Market Parke gyvena kitos etninės grupės, bet šie išeivijoje saugoto tautiškumo branduolio dokumentai išlieka. Tyrinėdama juos, sukabintus ant Kultūros centro salės kolonų, jaučiu Monikos Požerskytės nufotografuotų Lietuvos šimtamečių žvilgsnius nuo aplinkinių sienų. Tokia galbūt ir yra šios vienintelės „neamerikietiškos“ parodos funkcija: priminti sugebėjimo išgyventi bet kokiomis sąlygomis reikšmę – visą šimtmetį, kai kuriasi ir žlunga valstybės, paskui vėl kuriasi, vėl griūva santvarkos, vėl kuriasi valstybės ir vėl kažkas seno jose stengiasi išlikti.

Klaipėdiečio žurnalisto Antano Stanevičiaus fotografijų paroda knygyne-kavinėje „Pirtis Amerikoje“ kuklesnė, jo įspūdžiai fragmentiški. Pirmą kartą jis į Ameriką skrido 1989-aisiais sutikti buriuotojų, išplaukusių jachtomis „Dailė“, „Audra“ ir „Lietuva“. Tada teko ilgai laukti vizų, nerimaujant, kad Amerika taip ir liks tik „pirtyje“. Vėliau jis 1993 ir 1996 m. skrido į žurnalistikos kursus, o 2005 m. – pas gimines. Per tas keliones Stanevičiui rūpėjo ne tiek lietuvių bendruomenė, kiek užgintos modernybės ženklai: pro lėktuvo langą pastebėtos dangoraižių viršūnės, kyšančios pro debesis, akcijų birža, 1969 m. skrydžio į Mėnulį valdymo kapsulė, erdvėlaivių paleidimo įrenginys. Jo akį patraukia ir stulpelis, žymintis 90 mylių atstumą, kurį turi nuplaukti pabėgėliai iš Kubos – dar vieno komunistinės ideologijos rezervato.

Plungėje gana išsamiai pristatytas Amerikos lietuvių fotografas Algimantas Kezys (1928–2015). Per atidarymą parodytas Romualdo Požerskio ir Tomo Pabedinsko filmas „Susitikimai Stiknių kaime“ – pabendravimas fotografo namuose 2012 m. O Laikrodinėje bibliotekoje eksponuojami jo leidiniai ir paties spausdintų 7-ojo dešimtmečio fotografijų paroda „Forma“. Jos nedidelės, netgi kuklios, bet liudija dėmesį kompozicijai ir atspaudo kokybei. Kezys labai tiksliai išpjaudavo stiklo, metalo ir šešėlių geometrijos fragmentą, kad miestas pasirodytų kaip „neatpažintas kosminis objektas“, didingas ir nežmogiškas. Sovietmečiu uždaram Lietuvos fotografų pasaulėliui tai buvo įkvepiantys kitokio matymo fragmentai.

Meko Amerika

Jonas Mekas – irgi emigrantas, bet atitrūkęs nuo lietuvių bendruomenės. Jam artimesni buvo Andy Warholas, Johnas Lenonas, Yoko Ono, Jurgis Mačiūnas ir kiti. Meko gebėjimas nieke pamatyti stebuklą paveikia visus, kuriems pavyksta su juo ilgiau pabendrauti. Taip atsitiko dailininkui Audriui Naujokaičiui (1961–2012), kuris ilgai dirbo Meko įkurto Antologijos filmų archyvo kuratoriumi ir pakeliui fotografavo gatves, džiazo koncertus, performansus, patį Meką. Fotografija jam ne dokumentas, bet lakštas, ant kurio sluoksniais klojasi judančio miesto šešėliai, tarsi pats laikas. Blyksnių, užrašų, automobilių mirgėjimą stabdo reklaminis veidas, kuriam liepta „mąstyti kitaip“, bet jis tik sustingsta iš siaubo.

Žirgyno salėje Naujokaičio „New York, New York“ geriausiai susikalba su ant priešingos sienos kybančiais Arūno Kulikausko „Polaroid’ais“. Jie kabutėse, nes tikrieji atspaudai – nedideli, 4 x 5 ir 3,25 x 4,25 cm, ir vienetiniai. Šiai parodai autorius juos suskaitmenino ir išdidino, kad nepasiklystų ekspozicijos platybėse. Iš cigarų dėžutės padaryta kamera veikia lėtai, nespėja kartu su miestu, kuris vis sprunka palikdamas kondensuotos šviesos takus. Tik dangoraižių kontūrai stabilūs, nes ir skubančiam gyvenimui reikia dekoracijų. Norint įžvelgti detales tikruosiuose polaroiduose, tektų įsitempti. Išdidinti atvaizdai praranda vienkartinumo aurą, bet įsileidžia vidun, lyg pati vaikščiotum Niujorko gatvėmis ir skaitytum reklaminius užrašus.

Žirgyne triukšmingai kaunasi vaizdai, tad mekiškai stebimos kasdienybės pustonius buvo sunku išgirsti. Kas kita – Laikrodinė biblioteka. Ten lankytoją pasitinka vienos fotografijos paroda – Oksanos Judakovos iš 24 kadrų sumontuotas „Helovino paradas Niujorke“. Minioje sunku atskirti eisenos dalyvio kaukę nuo praeivės makiažo, tik kelios išryškėja: zuikis, giltinė, velnias vaivorykštiniais ragais... Bet paradas eina, žiūrovai užstoja reginį, kurio kartu su autore nespėji įžiūrėti... Atsitraukus toliau detalės susilieja į vientisą įspūdžio paveikslą: tamsoje chaotiškai mirkčioja šviesuliai.

O trečiame Laikrodinės aukšte eksponuojama viena Meko fotografija ir Kulikausko fotoobjektų rinkinys „ameriCANa“. Atpažįstamas Meko formatas – penki juostos perforacijos langeliai ir keturi prabėgantys kadrai, kuriuose jo dukra Oona čiūčiuoja naujagimį brolį. Šis prisiminimas šmėkšteli ant sienos tarsi raudonoje laboratorijos šviesoje ryškinamas atspaudas. Kulikausko ekspozicijoje prisiminimai taps dar efemeriškesni, plonyčiu emulsijos sluoksniu padengs iš Amerikos parsivežtus „suvenyrus“: medžio gabaliukus, baldų nuolaužas, suplotas skardines, susilies su jų medžiaga, taps virpantys, vos matomi.

Imigrantų Amerika

Ji ryški, dinamiška. Fotografus domina jos spalvos ir papročiai. Amerikoje gyvenantis Edis Jurčys sako nuo seno žavėjęsis rodeo, kai kaubojai stengiasi kuo ilgiau išsilaikyti ant siautėjančio arklio ar buliaus – bent sekundę. Jis tas sekundes gaudė fotoaparatu Oregono valstijos miesteliuose. Šuoliai, kryčiai, prakaitas, dulkės Žirgyno erdvėje persimaišo su Juodųjų Uolų dykumos smėliu Požerskio nuotraukose iš kasmetinio subkultūrų festivalio „Degantis žmogus“. Fantastinių gyvūnų skulptūros pastatomos tik tam, kad būtų sudegintos. Savaitę dykumoje stovyklaujantys žmonės leidžia sau būti sapnų būtybėmis, išsigalvotų mitų personažais. Požerskis ten – jau vienas iš keliasdešimties tūkstančių nuolatinių dalyvių.

Yra ir kita Amerika – ne sekundžių, ne vaizduotės kvaitulio, o lėtos kasdienybės šalis. 2002 m. nuvažiavęs į Ameriką Arūnas Baltėnas susižavėjo laisve, „spinduliuojančia iš visų žmonių akių“. Jos garantas – automobiliai ir motociklai, kuriais galima keliauti kur nori. Dar nesuremontuotame Advokato name jis eksponuoja vyrų portretus, atspausdintus ant metalinio pagrindo. Jie išdidžiai pozuoja šalia savo transporto priemonių, su jomis tarsi suaugę, perėmę jų formas. Ši paroda veikia kaip instaliacija, nes nuo vienos fotografijos iki kitos tenka eiti ant žemės suklotų durų tilteliais, o priėjus sušvyti metalo pagrindas, lyg portretas būtų atspausdintas ant automobilio korpuso. Kartais, kad pamatytum detales, tenka prieiti labai arti, rasti tinkamą žiūros kampą – tik tada šešėliai atsiskiria nuo apšviestų vietų.

Kinijoje gyvenantis Algirdas Bakas du mėnesius važinėjo po Ameriką senu „Suzuki 250“ motociklu. Rezultatas eksponuojamas Vaikų bibliotekos kūrybos palėpėje. Vos užlipus pasigirsta folkmuzika. Ji skamba iš filmuko, kuriame pats Bakas pagroja gitara, paskui gamina šviesdėžę – mėgaudamasis kiekvienu judesiu pjauna, obliuoja, kala lentas. Čia, Plungėje, tose rankų darbo dėžėse švyti Bako sutiktų amerikiečių kasdienybė. Jie nagrinėja fotografijas, įrodančias skraidančių lėkščių egzistavimą. Jie išdidžiai pozuoja su savo plačiabrylėmis skrybėlėmis ir spalvotais sportbačiais. Į bendras skalbyklas atsineša kalnus drabužių, garaže kerpasi plaukus. Šalia jų – automobiliai, senoviniai ir nauji. Viskas pažįstama iš Williamo Egglestono fotografijų ir kelio filmų, tarsi laikas čia būtų stovėjęs dešimtmečius, praleistus nostalgiškai brązginant gitaros stygas.

Ir Kultūros centre eksponuojamose Mindaugo Gabrėno fotografijose laikas sustojęs. Jos primena didingus Amerikos gamtovaizdžius, kuriuos fiksavo XIX a. topografai, o XX a. antrosios pusės „naujieji topografai“ stebėjo peizažą ardančios civilizacijos poveikį. Gabrėnas regi sąsajas. Jo nespalvoti kvadratai įrėmina apleisto „nemiesto“ peizažo tuštumą, kur tarsi po katastrofos tedunkso aplaužyti medžiai, dylančios uolos ir tolimi bokštai. O iš toli fotografuojamas Niujorkas atrodo tarsi pasiskolinęs erdvinę struktūrą iš gamtos. Prietemoje kyla dangoraižių džiunglės, veriasi gatvių kanjonai, aikštes ir pakeles jau apleido žmonės.

Tikroji Amerika?

Ankstesnį skyrių pavadinti „Imigrantų Amerika“ paskatino Edwardo Sheriffo Curtiso (1868–1952) paroda M. Oginskio rūmuose, kuruota Eglės Deltuvaitės. XIX a. pabaigoje Curtisas buvo visų mėgstamas portretistas, nes minkštindamas vaizdą išryškindavo pozuotojų grožį. Kartą nufotografavęs indėnę jis pastebėjo, kaip jai patiko procesas. Tuomet susidomėjo jau beišnykstančia indėnų kultūra. Gavęs verslininko Johno Pierponto Morgano paramą, Curtisas leidosi į kelionę su savo laboratorijos vagonėliu – trisdešimt metų ant didelių stiklo negatyvų fotografavo indėnus ir jų ritualus. Gyvenimas jau buvo pasikeitęs – vaikai lankė angliškas mokyklas. Curtisas prašė indėnus grįžti į praeitį – apsirengti tradiciniais drabužiais ir imituoti praeities gyvenimą. Jis taip įsitraukė, kad tęsė darbą netekęs ir paramos, ir šeimos. Mirė beveik užmirštas. Fotografijos tikslai buvo pasikeitę – modernizmas garbino ateitį ir niekino praeitį, etnografų nebereikėjo. Dabar vėl įdomi Curtiso istorija ir jos rezultatas – 40 tūkstančių fotografijų. Tiesa, Plungėje eksponuojami ne originalai, bet išdidinti skaitmeniniai atspaudai. Iš portretų griežtai žvelgiantys indėnų vadai, regis, pritaria išsamios pristatymo kalbos pagrindinei minčiai: Amerika yra imigrantų šalis, sunaikinusi vietos gyventojų kultūrą, todėl „nulinė tolerancija“ dabarties imigrantams yra veidmainiška.

Portretas atminčiai

Atidarymo metu Artūras Šeštokas visus fotografavo 1851 m. išrasta šlapio kolodijaus technologija. Išmėginau. Kol fotografas komponavo vaizdą, stengiausi taisyti savo pozą žiūrėdama į atspindį lęšyje. Taip sustingusi ir laukiau, kol fotografas paruoš stiklo plokštelę – pro juodas rankoves įkišęs rankas į oranžiniu stiklu dengtą dėžę teps ją emulsija, lauks, kol mėlynos smiltelės subyrės į apatinį laikrodžio segmentą. Būsena ypatinga – žinau, kad portretas bus vienintelis. Užsitęsus procesui ima atrodyti, kad fotografija iš manęs paims kažką daugiau nei išvaizdą, nors nesu tokia naivi kaip Curtiso indėnai. Pati fotografavimo akimirka buvo labai trumpa – trečdalis sekundės. Dabar turiu ambrotipą – savo šešėlį fotografijos pradžioje, tarsi čia, tarsi Amerikoje.