Apie adoraciją ironiškai

Ši paroda tik šmėkštelėjo. Atstumas tarp Vilniaus ir Palangos lėmė, kad jos beveik niekas ir nepamatė. Bet apie ją verta kalbėti, nes pluoštelyje 1991–1997 m. sukurtų fotografijų netiesiogiai įkūnytos to laiko nuotaikos, įsivaizdavimai ir maištas.

Antano Mončio namų-muziejaus trinavėje galerijoje kūrinių buvo nedaug (kuratorius Gytis Skudžinskas). Kampuotoje apsidėje altoriaus vietą užėmė Audriaus Puipos ir Lino Katino suvaidintas Rembrandto „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“. Tėvas, uždėjęs rankas sūnui ant pečių, atleidžia jam už iššvaistytą turtą. Bet vietoj skarmalų – karalių mantijos, abu pražilę kaip Kalėdų seniai. Bėgant laikui šis menininkų pokštas atrodo kaip vis keistesnis senosios dailės pagarbinimo aktas. Gal todėl prieš porą metų Ievos Meilutės-Svinkūnienės iš beveik užmaršties ištraukti „Inscenizuoti paveikslai“ gyvena toliau: bus ne tik parodos, bet ir knyga (leidžia „NoRoutine Books“).

Šios fotografijos – Audriaus Puipos (1960–1997) sumanymas. Jis garsėjo spalvotais buities vaizdeliais, atspausdintais litografijos, šilkografijos ir kitomis technikomis. Jie atrodė linksmai tikroviški, bet įsižiūrėjus į detales, paskaitinėjus ranka rašytus tekstus išsivyniodavo šmaikštus pasakojimas, pilnas dramatiškų nutikimų ir stebuklų. Gebėjimas banalioje erdvėje kloti laiko sluoksnius ardė žanrų užkardas ir Puipa natūraliai įsibrovė į fotografijos teritoriją. Ypač kai šalia buvo eksperimentuoti linkęs fotografas – Gintautas Trimakas.

Tuo metu iš ką tik atsivėrusio pasaulio sklido postmodernizmo idėjos. Iš jų greičiausiai ir aiškiausiai supratome viena: meno kūriniai ne tik gali, bet ir privalo cituoti visų laikų ir vietų kūrinius. Iš reprodukcijų pažįstami istorinės tapybos šedevrai pasiūlė personažus ir istorijas. Tai buvo netikėta, o Lietuvoje gal ir nepakartota. Vakaruose to pilna. Pavyzdžiui, Gregory Crewdsonas cituoja ne tik tapybą, bet ir kino filmus. Iš Vermeerio pasiskolinta Tomo Huntero „Moteris, skaitanti įsakymą išsikraustyti“ (1997) pakeitė daugelio žmonių požiūrį į „antisocialius“ skvoterius. Abu fotografai gimę tame pačiame dešimtmetyje kaip ir Puipa.

Puipos citavimas krypsta kitur. Beveik visi jo pasirinkti paveikslai – su erotiniu prieskoniu. Gailestingosios romietės krūtį žinda kalėjime badu marinamas senas tėvas, Marato mirtimi grožisi nuoga žudikė, pjūklu apsiginklavęs valstietis pievoje aptinka išsipusčiusius meilužius. Sovietmečiu iš meno cenzorių braukyta erotika Lietuvoje dargi būdavo slepiama po rūtų vainikėliais. Ir Puipos inscenizacijose erotika kartais žaidžia slėpynių su žiūrovu. Kaip jos metonimija visose istorijose (išskyrus nutikimą prie klausyklos) dalyvauja nuogos pėdos – žiūrovui atvirai demonstruojamos sūnaus palaidūno ar numanomos vonioje mirkstančio revoliucionieriaus, į uolas įsispyrusio šv. Jeronimo ar klumpę nuspyrusios lėbautojos. Nežinau, ar visuotinis pėdų citavimas buvo tyčinis. Bet istorijos tyčia kaip tikros: Puipa „atranda“ savo tikrą žmoną tikrai glamžomą kito; Jankūnienė „nužudo“ savo tikrą vyrą.

Dabar linksmina menininkų pastangos atkurti praeities tikrovę iš anuomet turėtų daiktų ir erdvių, paveldėtų dar iš sovietmečio. Todėl šių fotografijų žiūrėjimas yra neatitikimų ieškojimo žaidimas. Ir parodoje, ir paskui vartant knygą galima internete akimirksniu susirasti originalo vaizdą ir lyginti, pasitikrinti vizualinę atmintį (tą ir darau). Akivaizdžiausiai skiriasi interjerai. Tarkim, Steeno girtuokliai sėdi vilnietiškame skliautuotame rūsyje, o ne olandiškoje tavernoje su židiniu. Trūksta kai kurių daiktų, pavyzdžiui, ilgos pypkės, be kurios lėbautojais tapę Puipa, Saulius Kruopis ar Rimantas Kanapienis neaišku kodėl moja žiūrovui. O kai ko per daug. Maratą nužudžiusios Charlotte Corday Davidas nenutapė. Steeno tavernoje nebuvo vištos, kuri tuoj užkudakuos skelbdama radinį (nuogą lėbautojos pėdą?) po stalu. Bet keisčiausia, kad kadras po kadro „aktoriai“ keičiasi, o višta išlieka tame pačiame judesyje, įstrigusi laike. Vieną paveikslą sukūrė patys inscenizuotojai – praeities paveikslų istorijos pasakojimo būdus perkėlė į lietuvišką bažnyčią: tautiniu kostiumu pasipuošusi Sandra Straukaitė ateina išpažinti nuodėmių, bet kunigas (Puipa, Saulius Paukštys) ją griebia už krūties – tikras „#Me Too“.

Jie keičiasi vaidmenimis – šalia jau minėtųjų dalyvauja visa šauni kompanija: Lilija Puipienė ir Marija Puipaitė, Dalia Kasčiūnaitė, Monika Bičiūnaitė, Vaiva Abromaitytė, Linas Jablonskis, Giedrius Jonaitis, Šarūnas Leonavičius, Viktoras Kormilcevas, Viktoras Snarskis, aktorius Vidas Petkevičius, Irena ir Vytenis Jankūnai, Rima ir Rolandas Jankai. Pats Puipa, regis, nori sudalyvauti kiekviename paveiksle. Jis persikūnija į Maratą, į valstietį su pjūklu, į girtuoklį, į kunigą. Įsitraukia ir trys vyresni dailininkai, šalia minėto Katino – du Vytautai: Kalinauskas (1929–2001) ir Šerys (1931–2006). Beje, pusiau apsinuoginęs Šerys – tobulas šv. Jeronimas. Jei tą fotografiją rasčiau kur internete, patikėčiau kaip tikru paveikslu.

Keičiantis aktoriams ne tiktai kinta scenelės interpretacija, bet ir išryškėja pačių originalų kūrimo procesas. Juk Steeno lėbautojams pozavo jis pats ir jo šeimos nariai. Kitų tapytojų personažus irgi tikriausiai amžininkai atpažindavo miestų gatvėse. Teatrališkas scenas jie kūrė iš savo kasdienybės, kartais gerokai (pusantro tūkstančio metų) nutolusios nuo vaizduojamos istorijos laiko. Tuo metu geriausia tų scenų fiksavimo priemonė buvo tapyba, dabar – fotografija, tarsi sako Puipa.

O mums paveikslų inscenizacijos fiksuoja pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, kai viskas dar tik kūrėsi, kai naujosios meno formos turėjo kovoti dėl vietos su senosiomis, kai viskas buvo performatyvu (prisiminkime „Post Ars“ fotografijų kolekciją). Ta kova čia reiškiasi prieštaravimais tarp nuoširdžios senųjų meistrų adoracijos ir pasišaipymo iš jų raiškos dirbtinumo. Kai eksponuojama ne „ta vienintelė“ fotografija, bet kelios, vėl atgyja menininkų bendruomenė, susibūrusi savo sukurtų paveikslų inscenizavimo parodoje veiksmui.

Paroda veikė iki gegužės 27 d.