Kuo minta vidinės šmėklės?

Beformis parodos kūnas susisuko į ratą. Baltoje klausykloje saugu nusirengti dienos triukšmą ir kažkuria prasme nusilenkti visoms čia esančioms ištapytoms formoms bei dėmėms. Iš kokių šaltinių ateina taip ilgai laukti žodžiai, kokiu sirenišku balsu prišaukiami vaizdiniai, kaip maitinamos bevaisės pauzės ir kokiu pavidalu pradeda egzistuoti kūriniai, gavę pirmąjį impulsą iš kūrėjo? Šeši jaunieji menininkai – Paulina Domašauskaitė, Kristijonas Gurčinas, Benas Matijošaitis, Jonas M. Meškauskas, Liucija Pačkauskaitė, Emilis B. Šeputis – kuria erdvę negimusių idėjų kapinynui.

Kuo minta vidinės šmėklės? Baimės, nepilnumo ir nereikalingumo jausmais, blizgiais paviršiais įleisdamos šaknis į būtį. Meškausko numeruoti kūriniai neutralizuoja šias baisas. Vienas kitam prieštaraujantys vaizdiniai, jų užkalbėjimai benames kartono atraižas paverčia egzotiškomis parodijuojamos aplinkos dėlionės dalimis. Pavyzdžiui, ryškumu išsiskiriantys flamingai autoriaus perteikiami grafito pilkos atspalviais ir tonais, o numanomo reindžerio ranką puošia, deja, tik keturlapio dobilo tatuiruotė. Žinoma, šis mano žvilgsnis labai paviršinis, ir sėkmės ateities kartoms studijuojant dabartybės kultūrinius kodus, atspindžius bei simbolius. Menininkas, kurį formuoja nostalgiškas prisiminimas ir perfiltruotas mirguliuojančių kasdienių vaizdinių srautas, nustebina, įtraukia kūriniu (vėlgi serijiniu pavadinimu „Nr. 162–27“), į juodą-baltą monochrominę tapybą įvesdamas spalvą. Vargu ar šiame kūrinyje viską galime sutraukti, susiaurinti iki meditatyvaus pirminio medžių (pušų) vaizdinio, bet velniškai to norisi. Atrodo, labiausiai čia kalba šiuo metu kraujuojantys mūsų miškai, sengirės ir jau vėlėmis tapusios protėvių žinios, žinojimas.

Ciklas. Gamtos, gyvybės, mirties, (at)minties. Taktiliškai, tekstūriškai auginamas sodas, o gal preciziškai teptuku audžiamas Domašauskaitės kraitis („Plazdesys“). Simetriniu pasakojimu it tautine juosta kuriama istorija: iš vieno kamieno auga dideli medžiai, pilni žiedų. Galbūt jų šaknys jungia pomirtinį ir kasdienį pasaulius. Didžiaformatis kūrinys rodosi kaip išsiliejęs paprotys. Laiko migloje pradingęs mūsų artumas, tačiau vis tiek veidrodiniu principu dar kažką atspindintis. Busti, dirbti, kurti, svajoti, patvinkti ir atslūgti – veiksmažodžiai, reguliuojami mėnulio fazių. Kūrinyje „Jaunaties metu mėnuo būna mirusiųjų karalystėje“ regiu neatpažintą sapno vaizdinį, kuris motorizuojasi į bendrą kolektyvinį (ne)žinojimo komplektą. Galvoju, kiek dar pasaulis sirgs savimi, kiek išsmilkys medinių kvepiančių lazdelių, pridengiančių silpnų kartų, dabartybės šamanų pasirinkimus, kol viskas galutinai suliepsnos. Fantazuoju, kad būtent tos ugnies (su)liepsnojimo momentu ir bunda jaunaties gyvybinė energija: juodu žirgu ir esminio pažinimo reikalaujančiu pavidalu skrieja į naują karalystę, būtį.

Turbūt vienas labiausiai mus svaiginančių burtų yra žmogaus ir visa ko nepažinumas. Kasdienybė, gyvenimas kaip ištraukiama, išmetama viena iš „Yu-Gi-Oh!“ kortų. Ne primestinis vizionieriškumas, o prisilietimas prie vaikystės prisiminimų, savo kartos menininkų kūrybos matymas-tyrinėjimas, santykis su poezija, santūrus žvilgsnis į japonų kultūrą Šepučiui yra tam tikra forma žaisti, jungti kolektyvinę išmintį ir šiuolaikybę, apimančią daugybę įvairių šaltinių. Kūrinyje „Future torments“ („Būsimos kančios“) kuriamas bendras dvipusis nėrinys bei žodžiais-užkerėjimais sisteminę struktūrą ardanti ornamentika. Žiūriu į kūrinį „...“, kuris galbūt susideda iš trijų paveikslų paveiksle: simbolio-užuominos, šokančios dvaselės ir vaizduotės džiunglių. „Iškrapštymo“ metodu (tikriausiai teptuko antrąja puse ir terpentinu įrėžiant į dažų sluoksnį) tamsiai šokoladinėje rudos spalvos tyloje suformuotos būtybės. Žiūriu į jas ir galvoju panašiai kaip Strindbergas rašė Gauguineʼui: esu matęs medžių, kurių nerastų joks botanikas, gyvulių, kurių net Cuvier nebūtų įtaręs esant, ir žmonių, kuriuos tik jūs vienas galėjote sukurti.

Žiemos miegas pavasarį yra saldesnis. Priėmimo plotis ir visų neparašytų laiškų, nepakurstytų žarijų susiliejimas į vieną kūdrą, čiurlenančią kriokliais, – Pačkauskaitės tapybos kūriniuose. Dvi charakteringai vaiduokliškai, sakykim, baltos spalvos gerves primenančios figūros, pavaizduotos rūgstančio betono upių fone. Jis (fonas) – žemiškas, miglotas, tekantis, sapniškas, pavargęs, gajus it žydintis mėnulio ežero paviršius. Kūrinys „Ne gervės, tai rūkas miega“ sąlyginai tamsioje paletėje – lyg šešėliais atplaukiantis poreikis visoms spalvoms (dalims) būti pamatytoms. Markas Rothko tikėjo, kad šviesa gali sklisti iš paveikslo, o tamsioje aplinkoje – skleisti savąją.

Priešingai nei ankstesnėje jaunųjų menininkų judėjimo parodoje „Ruja“ (surengtoje 2023 m. parodų erdvėje „Titanikas“ kūrėjams bebaigiant tapybos bakalauro studijas), čia labai daug natūralios šviesos. Pro vitrininius Pamėnkalnio galerijos langus nesikuklindamas veržiasi pavasaris ir darbai galbūt kažkiek dėl to jaučiasi nepatogiai. Spėju, kad tarpe tarp įėjimo ir ekspozicijos neatsitiktinai atsirado ir scenografinis vienetas – balta, apvali, perregima širma. Anotaciniame tekste Monika Radžiūnaitė rašo, kad  „<...> menininkai įkūrė šalia esančio Pamėnkalnio (dabar – Tauro) kalno tarpinę erdvę, kurioje tarsi iš požemių išnyra bekūnių sielų talpykla <...>, kontekstualizuoja šiuolaikinę tapybą iš kitų meninių bei kultūrinių sferų perspektyvos, akcentuodami šios erdvės vietos istorinį ir kultūrinį kontekstą“. Tai įtikina, bet vis tiek nuskaitau tai kaip savotišką savisaugos instinktą.

Nepaisant to, kad žiūrovas nebėra agresyviai stimuoliuojamas maištu ir jam nėra reikalinga tokia intensyvi medžioklinė rega, – atmosferoje esti liūdesio, savotiško gedulo. Gurčino tapyboje lyg atviras nervas pulsuoja genomo prisiminimas: nuo apčiuopiamo XVII a. pradžios miestelio pavadinimo („Pušaloto Marija“) iki nenusakomo laikotarpio knygose ar šeimos albume rastos senovinės fotografijos („Arbatinė amžinai“). Nutapytoje atkuriamoje nuotraukoje vaizduojamos trys statiškos žmonių figūros ne itin ekspresyvia veidų išraiška, nes, matyt, svarbiausias akcentas yra (kaip ir buvo priimtina anksčiau) daiktų (samovaro, arbatos servizo ir desertėlių) eksponavimas, išdėstymas ant stalo. Ne kartą esame susidūrę su situacija, kai vartant senelių albumus į tave žvelgia visai nepažįstami, visada pasitempę, stilingi, nešantys savojo laikmečio šleifą veidai. Apima keista melancholija, kad jokio kito jausmo, išskyrus susižavėjimą cheminėmis šukuosenomis, gražiais kostiumais ar itin puošniomis įliemenuotomis suknelėmis, nėra. Todėl kaip itin gyvybišką išraišką kūrinyje priimu ištapytą, supraskime, išdegintą, karšto puodelio žymę ant gelsvai terakotinės spalvos fotografijos. Tai lyg natūralaus gyvenimo įterptis, judesys nejudriame laiko sąstingyje. Kristijono Gurčino „Pušaloto Marija“ ir „Arbatinė amžinai“ skamba it pusiau (at)pažįstamos replikos, o karpytos formos audinyje esantis kūrinys „Apie mirtį ir popsą“ jaučiamas kaip jo savasties reivas.

Blanki apstybė ir chaosas – it užuominos iliuzijos, kad galbūt mums norėtųsi būti didesniems už savąją pamėklę? Atrodo, viskas slysta iš rankų ir galutinai įsigyvena Matijošaičio kūriniuose. Gyvybė čia veši savo pasyviąja forma. Nepavadintoje plokštumoje atsirandančios skaisčiai mėlynos daubos iškelia amorfinius gyvius („Be pavadinimo“). O didžiausias baubas („Nulinė gravitacija“), kad aplankanti mintis mirs dar negimusi, susiurbiama raudos, ekspresyviai prašliaužiančios per kūrinį balta spalva (kai kuriose Rytų kultūrose ji gali simbolizuoti gedulą ir mirtį).

Beformis parodos kūnas susisuko į (užburtą) ratą. Dienos šviesoje susitikusios kūrėjų vidinės šmėklės įsikūnijo maria drąsa ir branda. Tikriausiai?

Paroda veikia iki kovo 29 d.

Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius).