Nešiojama perskaitoma bevaizdystė

Nešiojama perskaitoma bevaizdystė it kiekvieno mūsų atsiminimų talpykla. Nepaliečiama žvilgsniu, neužuodžiama, nepamatuojama, bet kasdien nešama. Lyg nuolat šalia savęs turėtume dar vieną kūną, vis pildomą, rašomą perrašomą ir be konteksto neturintį savo formos. Tas nešulėlis – kasdienė patyrimų bazė: surinktų, sudžiūvusių žiedlapių kuokštas ar gatvių, pritvinkusių galvų, dulkės, sėdančios į mus ir ant mūsų. Žodžiai – nešulys arba kupra – virsta vaizdiniais, padedančiais atrakinti, pažinti, pasiimti (svorio ar lengvumo).

Šiųmetėje knygos meno festivalio parodoje „Link“ kuratorės Violetos Mackialo tiriamasis žvilgsnis krypo į iliustracijos temą ir skyriais ją (at)rakino. Ši tema parodos kontekste iš nuolat lydinčios (žodį, mintį) ir įprasminančios tapo stipriai išsikerojusia šaknine sistema ar rūpesčio indu – matomu, talpiu ir dosniu vaizdų skaitytojams.

Santykinai nedidelėje ekspozicinėje erdvėje sutelktos ir rodytos tiek pačios knygos (kurių buvo išties nemažai), tiek jų iliustracijos ant sienų ir pačiose knygose, tiek objektai. Jauki, žaisminga parodos architektūra – specialiai dizainerės kurti mediniai baldai-ekspoziciniai stalviršiai, minkštos lanksčios formos – tęsė temą ir tapo tarytum knygos skirtuku, žymekliu ar nuoroda, kad šioje erdvėje reikalingas kitoks žvilgsnis.

Ir tame „kitokiame“ scenarijuje visi tampame pakeleiviais, susijusiais pasakojimu, arba, kaip įžodino kuratorė, esame palydimi link iliustracijos ištakų – ją kuriančio žmogaus, dėl kurio gesto-minties-vaizduotės kuriasi ir veriasi pasakojimas. Kontekstas įgauna formą, ji – vaizdą fotografijos, teksto, grafikos, tekstilės, video, piešinio, lankstinio-karpinio formatu. Žiūrovija tampa taip pat labai svarbia tos formos dalimi, nes aktyvuojami vaidmenys: iš skaitytojo jungiamasi į stebėtoją, iš stebėtojo – į lytėtoją (knygas galima vartyti, skaityti poeziją, pažinti vietinius ir užsienio kūrėjus), iš matytojo – į įsivaizduotoją ar nematytoją. Mėlynas šešėlis ir trisdešimt parodoje dalyvavusių menininkų mena, kad kasdienos gyveniman nuolatos įsirangiusi pasaka. Tik suaugusiųjų akimis ji veikiau liudija atsakomybę maginius nutikimus-stebuklus matyti ir „neapakti“ prieš vaizdagausybę.

Ant vinuko ir siūlų pervertas ir pakabintas mažo formato susuktos gamtinių tonų drobulės nešulėlis – menininkės Agnės Juodvalkytės tekstilės kūrinys „Vessel“ (2020). Nedidelis objektas tapo to juntamo kasdien nešiojamo svorio metafora. Sveria, bet veria širdį tyrumu.

Apie vidines vaizdų skaitykles, ribas ir beribumus, žodžius ir nebylumus, apie platų žvilgsnį, iliustracijos „rūbą“ ir jos kuriamus ryšius kalbėjomės su iki sausio 4 d. vykusios knygos meno festivalio parodos „Link“ kuratore Violeta Mackialo. Nuo ištakų link ateities. Nuo įsivaizdavimo link vaizdo.

Knygos meno festivalio paroda „Link“, skirta iliustracijos žanrui, vyksta Klaipėdoje. Kas lėmė tokią kuratorinę prieigą prie knygos meno ir kokie šios temos klausimai labiausiai domina? Link kokios temos kartu su organizatoriais (pa)lydite, norite palydėti parodos lankytojus?

Knygos meno festivalį jau ketvirtus metus organizuoja Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC). Kasmet jis atneša savitą temą, aprėpiančią ir atliepiančią festivalio siekį – populiarinti knygos meną, ugdyti žiūrovų pastabumą detalėms ir meniniams sprendimams bei išsaugoti pačios knygos kaip vertybės dėmenį. Kiekvienai festivalio parodai parenkamas kuratorius, kuris per savo regą / klausą / jautrą perleidžia pasirinktą temą. Šiųmetis dėmesys, kaip minėjote, sutelkiamas į knygos iliustracijos žanrą.

Sulaukusi kvietimo prisijungti prie knygos meno festivalio komandos kaip parodos „Link“ kuratorė, mačiau plačias, įvairiapusiškas galimybes, praskleidžiančias iliustracijos suvokimo knygoje lauką. Vykstant kūrybiniam procesui natūraliai kilo klausimų, kokią vietą knygoje šiandien užima iliustracija, kaip ji koreliuoja su tekstu: papildo jį, pasakoja savo naratyvą ar jį pakeičia; kur yra riba tarp vaikiškos ir suaugusiųjų knygos iliustracijos; ar iliustraciją vis dar galima vadinti iliustracija, jei ji savaime nieko nevaizduoja; ir kur baigiasi ar prasideda iliustracija, kai riba tarp meninių disciplinų – menama, o raiškos ir išraiškos formos – beribės.

Iš šių klausimų gimė trys parodos stebėjimo pjūviai: patyriminis-kognityvinis (ateinantis į žiūrovą per pažinimą – klausimų, stebėjimų, abejojimų forma), naratyvinis-pasakojamasis (nagrinėjantis individualios knygos santykį su tekstu ir visų parodoje kruopščiai atrinktų eksponuojamų knygų tarpusavio sąveikas) bei vizualinis-estetinis. Pastarasis patyriminis pjūvis nukreipia žvilgsnį į vizualinę-estetinę iliustracijos raiškos gausą, nes parodoje pristatomos knygų iliustracijos sukurtos grafikos, tapybos, fotografijos, kino, eksperimentinės tipografikos, meninio tyrimo proceso, tekstilės technikomis, sąmoningai atsisakant pristatyti skaitmeninius, generatyvaus dizaino ar dirbtinio intelekto sugeneruotus vaizdus.

Parodos lankytojus norisi palydėti link iliustracijos pradžios taško – kuriančio žmogaus, nuo kurio rankos mosto gimsta individualios knygos, individualus pasaulis, sąveikaujantis su visais kitais – besikuriančiais ar jau susikūrusiais.

Prašyčiau šiek tiek papasakoti apie ekspozicinės erdvės KKKC įjaukinimo koncepciją, knygų-kūrinių ant architektūrinių objektų (kurie vietomis primena jaukios kavinukės konceptą, vietomis – privačią ir rūpestingai puoselėjimą biblioteką) bei meno darbų eksponavimą ant sienų (kurių pakankamai daug).

Knygos meno festivalio parodoje „Link“ pristatomos dvi eksponuojamų kūrinių grupės: tai autorinės meninės knygos ir iš jų išplaukiantys iliustracijų kūriniai, erdvėje įgaunantys piešinio, animacinio filmo, tekstilinių bei vienetinių litografijos kūrinių pavidalus.

Kalbant apie parodos architektūrą, buvo siekiama dar labiau sustiprinti jos išskirtinumo dėmenis: naratyvinį pasakojimą ir pristatomas autorines menines knygas, išsiskiriančias rankomis ar autorinėmis technikomis sukurtomis iliustracijomis.

Drauge su parodos architekte Monika Ščerbiakiene specialiai šiai parodai buvo sukurti instaliatyvūs meninių knygų ekspozicijos sprendimai, atspindintys medžiagiškumo, autentiškumo bei procesualumo temas. Vieni šioje banguojančioje architektūroje įskaito kūrybinės flow būsenas, kiti – popieriaus ritinėlius, treti – medį kaip medžiagą dar gimsiančiai / gimstančiai knygai sukurti.

Parodoje veikia ir mąstymas skyriais. Jų aiškinamuosiuose tekstuose operuojamų sąvokų ir prieigų prie iliustracijos formos, kaip medijos, laukas – itin platus (nuo Carlo Jungo iki iliustracijų, kuriomis tampa kino kadrai ir užkadriai) ir tie skirtingi pjūviai veikia išties įtraukiai. Vis dėlto akį patraukia skyrius „iliustracija, kurioje niekas nevaizduojama“ ir šiuolaikiniai meno kūriniai jame. Papasakokite apie šią metaforą daugiau.

Minimas tekstinis zonavimas, arba mąstymas skyriais, – tai gairės, paliekamos parodos žiūrovui, lyg žemėlapis, padedantis nepasiklysti tarp pristatomų knygų gausos ir įvairovės, vis nusimetant nuo savęs po vieną iliustracijos „rūbą“: fantaziją – tikrovę, taisykles – eksperimentą, konceptą – absurdą ir kt., iki kol prieinamas paskutinis rūbas: vaizdas – bevaizdystė. Tai apima tas knygų iliustracijas, kurios neretai tampa konceptualiu meno kūriniu: savaime nieko nevaizduoja, tad nelieka nieko, kas galėtų būti atpažinta. Tai abstraktūs vizualiniai kūriniai, kuriuos stebint, kaip pasakytų Olga Tokarczuk, „reikia žinoti, kaip žiūrėti, ir žinoti, kas yra tai, į ką žiūri“.

Kai knygoje nebelieka vaizdo ir jokio apčiuopiamo, įskaitomo naratyvinio pasakojimo, joje lieka žodis, pats nešantis ir formą, ir turinį. Apie tai yra grafikos dizainerės ir eksperimentinės tipografės Gailės Pranckūnaitės parodoje pristatomos autorinės knygos „fonts“ (tikslūs jų pavadinimai: „fonts_2“ ir „F-O-N-T-S.PDF“). Jose – tipografiniai šriftai, sukurti stebint mikrobų dauginimąsi petri lėkštelėse ar skruzdžių paliekamus judėjimo pėdsakus (angl. ant trails).

Grafikės Nasstassios Pozniak atveju – tai spalvoti akmens litografijos atspaudai knygos puslapiuose (bene kaip Abbot Abbot knygoje „Flatland“), per spalvą, erdviškumą ir plokštumas kalbantys apie daugumos ir mažumos santykį.

Už šios bevaizdystės fenomeno, regis, toliau jau nėra kur keliauti iliustracijos lauke; galima tik sugrįžti atgal – prie balto popieriaus lapo su pačiu paprasčiausiu grafitiniu pieštuku rankoje. Būtent čia, nuo vienos gairės – iliustracija, kurioje niekas nevaizduojama, pereinama prie kitos – iliustracija. Nuo tikrumo iki absurdo, kurio naratyvinį pasakojimą toliau perima austrų kilmės knygų dailininkas Stefanas Zsaitsitsas, pristatydamas iliustruotas knygas „Namai“, „Homunkulai“ ir „Galvadainės“.

Knygos iliustracijos kažkodėl asocijuojasi su vaikiška literatūra. Kokia yra parodos auditorija? Ar egzistuoja (jei egzistuoja) riba tarp vaikų ir suaugusiųjų iliustracijų? Galbūt ir pačiai, kartu su parodos organizatoriais, teko išgirsti kokių nors stereotipų, susijusių su pačiu iliustracijos žanru, jo konotacijomis? Jei teko – kaip manote, kokios to ištakos?

Per laiką ir gausius iliustruojamos literatūros pavyzdžius susikūrė nuostata, kad iliustracija – tai išimtinai vaikų literatūrai būdingas teksto pakeleivis. Anaiptol. Kuriant parodą norėjosi paneigti šį, tik iš dalies teisingą įsitikinimą, nes net jei vaikų literatūra yra gausiausiai ir dažniausiai iliustruojamas knygos žanras, šalia jo rikiuojasi poezijos knygos, grafinės novelės, istoriniai pasakojimai, meniniai tyrimai, autorinės meninės knygos, monografijos, visas platus grožinės ir mokslinės literatūros laukas.

Laimei, laikui bėgant neišnyksta ir kitas gajus įsitikinimas, kad grafinio dizaino ar grafikos srityje knygų iliustravimas, ypač jei kalbama apie vaikų literatūrą, nebuvo vertinamas kaip „rimtas“ meninis užsiėmimas, o iliustracijos dar visai neseniai buvo kiek paniekinamai vadinamos „gražių paveikslėlių knygelėmis“. Man gera matyti tą didelį būrį Lietuvos knygos dailininkų, kurie iš pamatų keičia šią nuostatą ir sava kūryba tik patvirtina mintį, kad tai yra be galo savita, įdomi ir įkvepianti meno sritis.

Kalbant apie vaikų ir suaugusiųjų knygų iliustracijas, skirtis tikrai yra, tačiau skiriamoji riba, kur aiškiai baigiasi viena ir prasideda kita iliustracija, – labiau menama ir nujaučiama nei neginčijama. Pavyzdžiui, kad ir parodoje pristatomos australų kilmės menininko Shauno Tano iliustruotos knygos „Cikada“, „Erikas“ ar „Atvykimas“. Jos lyg pakimba neapibrėžties būsenoje: tai ne pasakos, bet ir ne grafinės novelės. Išimtinai tik vaikų knygoms jų nepriskirsi, tačiau priskirti tik suaugusiųjų vizualinei ir tekstinei literatūrai taip pat negalėtum. Didelį vidinį šypsnį sukėlė parodos lankytojai, kurie, pamatę šias Shauno Tano knygas, likdavo nuoširdžiai nustebę: atrodo kaip vaikų knygos, su taupiai naudojamu žodžiu, atitiktų vaikams būdingų knygų žanrą, bet tematika, gelmė, pasakojimas ir raiška išeina už šių skirčių ribos.

Stereotipai kyla iš nuostatų, nuostatos – iš įsitikinimų, o įsitikinimai – iš pasikartojimų priėmimo kaip neginčijamų tiesų ir faktų. Geras pavyzdys – lenkų kilmės menininkės Joannos Concejo kūrybinio kelio pradžia. Nors dabar ji – plačiai žinoma knygų dailininkė, atpažįstama ir vertinama dėl savo stilistinės raiškos, jos savitumo ir originalumo, už tuos pačius dalykus kūrybinio kelio pradžioje ji buvo stipriai kritikuojama. Joannos pamėgta grafitinio pieštuko monochrominė raiška buvo vertinama kaip visai netinkama vaikų literatūrai, nes vyravo nuostata, kad vaikų iliustracijos turi būti mielos, ryškios ir gausiai spalvinamos. Žvelgdama į parodos ekspoziciją ir bendrą iliustracijos vaizdą, tiek lietuvišką, tiek tarptautinį, matau, kad ši nuostata ne tik nunykusi, bet ir apvirtusi aukštyn kojomis.

Taip pat apie parodos „Link“ auditoriją bei jos žiūrovą. Į šį, atrodytų, paprastą klausimą tiesiai atsakyti negalėčiau. Visų pirma dėl to, kad kuruodama Knygos meno festivalio parodą siekiau apimti kuo didesnę, platesnę ir įvairiapusiškesnę iliustracijos lauko aprėptį. Parodos atidarymo metu, lapkričio 14 d., mačiau jaunų žmonių, tėvelių, atkeliavusių su savo mažyliais, konceptualaus tarpdisciplininio meno atstovų, jaunųjų kūrėjų ir brandaus amžiaus sulaukusių žiūrovų akis. Kiekvienas jų, tikėtina, atkeliavo dėl skirtingo Knygos meno festivalio parodos dėmens ar specifinio knygų žanro, tačiau susitiko bendroje iliustracijos temoje.

Didžiausias įvertinimas man – tai nuostaba lankytojų, žiūrovų, dalyvių akyse, kad iliustraciją galima pamatyti taip plačiai, įvairiabriauniškai ir giliai. Man gera, kad su šia paroda viena įsisenėjusi nuostata taip pat pradėjo nykti, ir tai atsispindėjo knygos meno srityje kuriančių, rašančių, piešiančių, raižančių, tapančių, tampančių, fiksuojančių, liudijančių, įamžinančių, eksperimentuojančių žmonių susitikime. Tai man savotiškas ženklas, kad paroda įvyko ir kad ji turi prasmę.

Mes visi gebame skaityti tekstą, tačiau vaizdo, atvaizdo intuityvus ar išmoktas pajautimas, šifravimas – skiriasi.

Labai taikliai įvardinote, kad iliustracijų knygoje „skaitome“ ne tik tekstą, bet ir vaizdą. Ir kaip jį įskaitysime, priklauso nuo begalės dalykų: nuo mūsų pasirinkimų, vertybių ir nuostatų, nuo to, kokiame kultūriniame kontekste formavomės, kokiu istoriniu laikmečiu augome, kokius vaizdus iki šiol esame matę, skaitę, tyrinėję, pažinę, įminę. Tai, kaip suvokiame vaizdą, stipriai priklauso ir nuo to, kokioje rašto kultūroje formavomės. Dar nuo studijų laikų prisimenu giliai įsirėžusį Antano Andrijausko palyginimą apie Rytų ir Vakarų civilizacijos skirtį rašto kultūroje: vienu atveju tekstas būdavo suvokiamas tik kaip raidynas, o kitu, hieroglifinėje kultūroje, – kaip asociatyvių vaizdinių išraiška. O kur dar visas kalbinis, garsinis, morfologinis konkrečios tautos žodynas, kurį mūsų krašte (nepabijosiu išskirti) labai jautriai ir subtiliai nagrinėja religijotyrininkas ir mitologas Dainius Razauskas.

Parodoje pristatoma gan daug menininkų kūrinių vienokiu ar kitokiu formatu, įskaitant ir tarptautinius kūrėjus. Kokie buvo kriterijai, vertybės pasirenkant menininkus, kurių darbai tapo parodos dalimi? Ir kaip šie pasirinkimai koreliuoja su pačių knygų autoriais, knygų turiniu?

Parodoje dalyvauja 30 menininkų, kurių kiekvienas savo buvimu praplečia iliustracijos suvokimo knygoje ribas / beribumus, o autorine kūryba – matymą, kokia gali būti iliustracija ir be ko jos būti negalėtų. Labai anksti susiformavo noras pristatyti kūrinius, sukurtus autorinėmis meninėmis technikomis, neatsiejamomis nuo tiesioginio dailininko prisilietimo prie medžiagos. Vienu atveju šią mintį paskatino tikrumo ir autentiškumo siekis, kitu – perviršis sintetinio, pasikartojančio generatyvaus vaizdų srauto, trečiu – glaudus asmeninis santykis su leidybine, knygos dizaino, grafikos ir konceptualaus meno kultūra.

Vienus autorius iš karto mačiau kaip nepakeičiamus uostus parodos erdvėje, kitus atradau pakeliui, parodos kūrimosi procese, atliekant platų ir įvairiapusišką meninį tyrimą iliustracijos srityje bei jos paribiuose. Savotišku uždaviniu tapo ne tik individualiai pristatyti parodos dalyvius bei jų kūrybą, bet ir suverti juos ant bendro naratyvinio pasakojimo siūlo, kur kiekvienas kūrinys bei autorius yra svarbus ir nepamainomas; užimantis savo vietą ir erdvę ne tik parodos ekspozicijoje, bet ir bendrame šiandieninės knygos iliustracijos kontekste.

Tad visas parodos kūrimosi procesas vyko dviem kryptimis: iš knygų dailininkų (kūrėsi bendras naratyvinis vaizdas) ir iš naratyvinio vaizdo į knygų dailininkus (atkeliavo labai aiškus matymas, kokią vietą užima šioje iliustracijos  temoje).

Parodos pasakojimas sutelpa į 13 gairių, per kurias iliustracija pasakojama kaip: pradžia (pradžios taškas); pasaka; laiko liudijimas; tarpininkas tarp dviejų pasaulių; konceptualus meno kūrinys; kinas; tekstas ir būdas komunikuoti; meninio tyrimo laukas ir procesas; bevaizdystė, skirtis tarp tikrumo ir absurdo; nuolatinis eksperimentas ir žaidimas forma; istorinis pasakojimas ir atsispyrimas nuo buities.

Gyvename vaizdų pertekliuje, esame jais nuolatos stimuliuojami. Parodoje sąmoningai atsisakoma atspindėti skaitmeninius, generatyvaus dizaino, dirbtinio intelekto sugeneruotus vaizdus. Rašote, kad taip norisi tarytum grįžti prie paties kūrėjo, prie iliustracijos pradžios taško – žmogaus, nuo kurio minties gijos ir rankos mosto gimsta vaizdas, pasakojantis savo istoriją. Ar knygos turinys, joje slypinti vaizdinė kalba – vis dar yra tos gijos, galinčios kurti tarpusavio ryšį su aplinka, artimu, savimi, kelti sentimentus ir priminti mums apie kitų egzistuojančių tikrovių, kito žvilgsnio perspektyvas? Galbūt net tą kitą, kuriuo skaitydami ir akimis tyrinėdami piešinius tampame? Jei taip – kuri parodoje pristatoma iliustracijos istorija / skyrius / knyga jums artimiausia / jautriausia? Kodėl?

Man asmeniškai nekyla abejonių, kad knygos turinys ir joje slypinti vizualinė kalba tebekuria tarpasmeninius ryšius tarp skaitančiojo, rašančiojo, piešiančiojo, klausančiojo. Išėjus už knygos puslapių pjovimo ribos (angl. crop marks), tas susikūręs dialogas prasitęsia į artimąją aplinką: su savimi, šeimos nariais, bičiuliais, mylimaisiais, išėjusiais ar tebeateisiančiais.

Šią vaizdinę, tarp kartų užsimezgančią metaforą labai gražiai savo kūrybiniu pavyzdžiu iliustruoja knygų dailininkė Lina Itagaki. Valiūkiška iliustracine raiška, vizualiniu įtaigumu ir, rodos, neformaliu komikso žanro pasirinkimu ji ne tik randa labai pagarbų būdą papasakoti apie skaudžią ir sunkią tautos kolektyvinę praeitį, bet ir duoda įrankių betarpiškam, atviram, svarbiam pokalbiui, per kartas nusidriekiančiam, gimti.

Paminėjote ir žmogaus ryšį su jį supančia aplinka. Shauno Tano kūryboje (o nuo jos neatsiejamo gyvenime) jis gimsta per žvilgsnį, pastabumą, akylesnį matymą viso to, kas mus supa kasdien. Kaip pats Shaunas Tanas, būdamas ir knygų autorius, ir dailininkas, viename interviu yra sakęs: „Pamirštame, kad mūsų kasdienis pasaulis iš tiesų yra mistiškas ir egzotiškas. Matydami jį taip dažnai, tampame jam tarsi akli. Nustojame vertinti tai, kas atrodo įprasta.“ Kol gyvas smalsumas, noras pažinti, ir patys esame atviri mus supančiai aplinkai, o su ja – ir kitam žmogui, išsaugome visus mus jungiančius ryšius.

Kalbant apie jautriausią ar labiausiai palietusią knygą, nesinorėtų išskirti kažkurios vienos, taip savotiškai ją išplėšiant iš bendros visumos. Tačiau man buvo be galo gera ir įdomu po ilgesnio laiko sugrįžti prie Joannos Concejo ir Shauno Tano kūrybos, jų vizualinės jautros ir vidinio pasaulio, persismelkiančio iliustracinės raiškos formomis. Nemažą dėmesį parodoje skyriau ir tiems autoriams, kurie dažniau išeina iš knygos iliustracijos kaip žanro ribų, nei pasilieka jose.

Tarp tokių autorių įvardinčiau Agnės Juodvalkytės knygą „Anska“, Julijos Matulytės „Kinema Know-How“, Vytauto Michelkevičiaus ir Linos Michelkevičės knygas „Meninio tyrimo suvesti: Žinojimo kontūrais“ ir „Diagraminės vaizduotės atlasas“. Paminėčiau ir Gailės Pranckūnaitės knygas „fonts_2“ ir „F-O-N-T-S.PDF“, atsispiriančias nuo eksperimentinės tipografikos pamato, bei Gytį Skudžinską, su savimi nešantį lengvumą ir tyrą, kunkuliuojantį smalsumą vizualinėse formose.

Kiekvienas autorius, knygos dailininkas savo kūryboje įrašo, kartais net nenorėdamas, dalelę savęs – savos jautros bei matymo. Kiekvienu galima įsikvėpti, ir kiekvienam dalyviui jo kūrybiniame kelyje yra už ką padėkoti: ar tai būtų Ievos Babilaitės-Ibelgauptienės estetinė įvairovė ir nepagaunamumas, ar Viltės Žumbakytės-Haisch jautrumas medžiagai, piešiniui, anglies technikai, ar Bernardo Burbos smulkmeniškumas ir atida mažiausioms detalėms, ar Nathano Jurevičiaus erdvės ir erdviškumo pojūtis.

Lydinčiuose tekstuose labai gražiai aprašote iliustracijos pradžią. O jei galėtumėte šiek tiek paspekuliuoti – kokia jos laukia ateitis? Kokia norėtumėte, kad ji būtų?

Žinote, galima būtų lengvai pašmaikštauti, kad bandymai nuspėti ateitį neretai veda kitais keliais nei tikras, per laiką įvykstantis gyvenimas. Atsiradus fotografijos technologijai vyravo mintis, kad fotografija – net ne meno žanras, išstumsiantis tapybą iš meno lauko. Bet tiek vienas, tiek kitas išliko, atradę savo vietą jame.

Atsiradus naujoms skaitmeninėms tiražavimo technologijoms manyta, kad knygos nebeteks savo „auros“, o tiražuojami kūriniai – vienintelio originalo (apie tai rašoma ir Walterio Benjamino „Nušvitimų“ skyrelyje apie techninio reprodukuojamumo amžių). Dabar nekyla abejonių, kad spaudos ir pospaudiminiai procesai yra neatsiejami nuo knygos kūrimo ir leidybos procesų visumos.

Dar prieš dešimtmetį manyta, kad fizinė knyga apskritai išnyks, jai keliantis į skaitmeninę erdvę, tačiau matome, kad popierinių knygų leidyba per tą laiką ne tik nesustojo, bet ir įgavo dar didesnį pagreitį. Dabartiniu laikmečiu turime savų nuogąstavimų dėl technologinės spartos, generatyvių vaizdų daugumos ir bendro vizualinio triukšmo, tad nenorėčiau spėti, kur link tai gali nuvesti, bet norėčiau, kad iliustracija ir knyga išsaugotų du pagrindinius dėmenis: tikrumą ir prasmę.

Ačiū už pokalbį!