Šviesėjimas

Vidurvasarį prasideda naktų šviesėjimas. Simboliška: būsimų bakalaurų darbai noksta tamsoje. Baltas kubas virto juodu. O daugybė kvadratinių metrų – erdviniu kūnu, apimančiu ir priimančiu visus galimus scenarijus. Septyniolika kūrėjo širdį saugančių Vilniaus dailės akademijos studentų susibūrė į gentį. Galbūt ne ginti savosios teritorijos, o smagiai joje pažaisti. Adomas Rybakovas, Arnas Bardauskas, Benas Lipavičius, Benas Matijošaitis, Benediktas Marija Žukas, Dominyka Kolėsova, Emilis Šeputis, Jonas Meškauskas, Kristijonas Gurcinas, Liepa Gaidauskaitė, Liucija Pačkauskaitė, Mantas Platūkis, Neda Naujokaitė, Nojus Juška, Paulina Domašauskaitė, Saulė Šmidtaitė, Tomas Obymacha – savais raiškos būdais įtraukia, skamba ir pulsuoja grupinėje parodoje-iniciatyvoje „Ruja“.

Pasitelkite savo medžioklinę regą ir instinktus, nes prigesintos čia ne ambicijos, o tam tikros nusistovėjusios ekspozicinės normos bei taisyklės. Beje, gera rega reikalinga norint pamatyti ir grafitiniu pieštuku užrašytus kūrinių autorius bei pavadinimus (tapačiai parašytas ir trumpas parodą pristatantis tekstas). Galerinėje erdvėje šviesa yra išjungta, langai uždengti juoda medžiaga, o apšvietimo blyksnis sufokusuotas tik į kūrinius – todėl lieka daug paslapties. Nors atsižvelgiant į faktą, jog tai pradedančiųjų menininkų paroda, ranka užrašyto žodžio, tapatybės nutrynimo, laikinumo akcentas arba nesureikšminimas čia įgauna ir filosofinę potekstę. Posakis „tegul darbai kalba patys už save“ šį kartą įgavo apčiuopiamą prasmę. Neįtikėtinai ryškiai „kalba“ tapytos drobės, matyti potėpio judesys, charakteris, aidi paveikslų vidinės erdvės ir dėmių plokštumos. Videoinstaliacijų, garso ir grafikos kūriniai išties veikia tarytum sinchronu su parodos architektūros ritmika, suvaldančia septyniolika skirtingų energijų, intencijų, braižų ir stilių.

Ekspozicijoje nėra mums įprastų tekstų: išsamių anotacijų, menininkų biografijų, gerai įskaitomo etiketažo, kūrinių aprašymo ar lankytojui sufleruojamo naratyvo. Žodžiu, visko, kas leistų patirti parodą organizuotu būdu. Bet laikinai atsisakant žinojimo (kaip ir kas čia turėtų būti) ir įjungiant gyvojo jausmo pavarą – galima toli nuvažiuoti, o gal nuplaukti. Parodos architektūriniai sprendiniai primena vandens telkinio dugną su gausia jo ekosistema. Jautiesi kaip žuvis, prietemoje vinguriuojanti tarp pastatomų sienų, o tarp jų apšviesti vaizduotės koralai – didelių formatų paveikslai bei videokūrinių projekcijos. Liucijos Pačkauskaitės tapybos darbas „All eggs in one basket“, Paulinos Domašauskaitės „Be pavadinimo“, Adomo Rybakovo „Stuck“, Beno Matijošaičio tapyba – tik keli ryškiaspalviai perlai.

Tamsos greičiu ataidi garsas: Tomo Obymachos „An offering to the night“ ir Manto Platūkio „Untitled“ videodarbai. Obymacha per visą sieną eksponuoja aštuonis naktinio gyvenimo „kultūros“ epizodus. Jų pirmame plane vyksta smurtiniai konfliktai, o antrame neretai matyti meno ir kultūros įstaigos ar jų parodų plakatai. Ypač surezonavo šie (tikriausiai iš miesto stebėjimo kamerų pasiskolinti) vaizdai, o gal net labiau problemos matymas. Kaip atsvara fizinei jėgai ir galios pozicijai – Platūkio nepaprasta videoplastika. Sutartinių muzika, šokis, ežero paviršius, vandens augmenija užburia ir įtraukia. Amžinoji dilema: kaip būti gamtos dalimi, bet neprapulti šiame chaotiškame pasaulyje? Tikiu, kad ši gentis ras autentiškų būdų ir kelių ginti, brėžti bei saugoti savąją trajektoriją.

„Rujos“ kūrybinės aistros ambasadoriais įvardinčiau Emilio Šepučio ir Jono Meškausko kūrinius. Meškauskas, neseniai „Rooster gallery“ erdvėse pristatęs debiutinę parodą „Jaukas“, ir toliau legalizuoja gatvėse rastą ir panaudotą gofruotą kartoną aukštos klasės neįtikėtiniems susigalvotos realybės siužetams kurti. Dūminėje, pelenų spalvos monochrominėje tapyboje šį kartą formomis, simboliais sutalpinta daugiausia kolorito. Fantazuoju, kad Šepučio nutapyta paveiki, it iš pragaro išlindusi didelė galva liūto karčiais, didele burna ir paklaikusiomis akimis lyg ir iliustruoja komandos pasirinktą rujos metaforą. Kaip rašoma įvadiniame tekste: „ką iš pažiūros grynai biologinis procesas gali pasakyti apie kūrybą ir meno prigimtį apskritai?“ Tik ta įtaigi, pabaisiška galva juodame fone kėsinasi praryti šviesą, kraujuojančią širdį ir blizgančias keturias rankas. Tai ką šis instinktyvus procesas (valgymo) gali pasakyti apie meno rinką apskritai? Ir kurioje barikados pusėje kas yra?

Dėl kūrybinės komandos pirmą kartą justi ir „Titaniko“ erdvės gyvastis, pulsas, unikalumas. Lyg platforma be pataikaujančių gairių: prieblanda, atvertas papildomas lubų plotas (išimtos pakabinamos lubų plokštės), folija apsuktos apšvietimo lempos ir t.t. Nemėgdžiojant kitų galerijų, o kuriant savąją (gal net su užuominomis į šioje erdvėje buvusį spaustuvės „Tiesa“ pastatą) veržlią, eksperimentinę erdvę mieste.

Ši gentis – meninė ateitis – ryškiai skrodžia iš paviršiaus į gelmę ir atvirkščiai. Vidurvasarį prasidės naktų šviesėjimas, dalis pieštukinių užrašų iš juodraščio persikels į švarraštį. Linkiu, kad įteiktų žinojimo antpečių svoris niekada nenusvertų pačių kūrybos ieškojimo vaisių saldumo.

Paroda veikia iki gegužės 6 d.