Kūrybingieji yra gentis

Menininkai cirkuliuoja VIII Kauno forto gamtinėje aplinkoje. Pasiutusiai lyja. Žvilgsnio išklotinė apima visą virtinę neatpažintų, tiksliau būtų sakyti, nesusietinų vienoje horizontalioje visumoje dalykų. Automagistralės pakelių želdiniais apaugusios kalvos, vaistiniai, žoliniai, šakniavaisiai ir dar kitokie augalai, augantys pakeltose, medinėse sukaltose (dabar madingose) lysvėse ir tose tradicinėse vagose. Kolektyviniai sodai. Obelų, agurkų ir medetkų panoramoje kiūkso, kaip iš Imanto Selenio miesto dienoraščių-fotografijų ciklo, Šilainių mikrorajono išstypėliai daugiabučiai ir žemaūgės veislės gyvenamieji namai. Atrodo, kad atsiduriame rašytojo Charleso Dodgsono fantastinio romano „Alisa Stebuklų šalyje“ personažų vietose.

Augustą Serapiną, Anastasią Sosunovą, Andrių Zakarauską, Gintarę Kondę, Laurą Stasiulytę, Vytenį Buroką rugpjūčio 5 d. vykusiame Miesto sodų plenere nuotykiui subūrė ir jo kuratore tapo Vita Zaman, o visą šį renginį organizavo „Kultūros dirbtuvė“, bendradarbiaudama su Kauno tvirtovės parku. Svarstau, kad šis pleneras tikrai būtų patikęs impresionistams (jei jie būtų matę). Įprasto plenero formato šis renginys nepriminė. Gal ir gerai, nes dalyvaujančių menininkų mokyklos laikų prisiminimuose ši sąvoka (o ir jausmas) neskambėjo labai kūrybiškai.

Kaip atrodo recenzija apie galbūt jau nebeegzistuojančius kūrinius? Šioje vietoje neatsitiktinai pasitelkiu išgalvotos vietos prieigą. Nes čia, kaip ir minėtame romane, veikia pramanyti personažai (visur skubantis Baltasis triušis, Stebuklų šalies Širdžių Karalienė, Skrybėlius, Češyro katinas, Vikšras, Alisa), tačiau puikiai atpažįstami ir sutinkami kasdienybėje. Ir tikra, ir siurrealu tuo pačiu metu: vidury didmiesčio esančiame sode, intensyviai lyjant lietui, į olą (urvą) sulindę piešė Zakarauskas ir Burokas, o Zaman vaikščiodama medžių alėjomis savąją drobę patikėjo lietaus tapybai.

Šis performatyvus procesas tarytum iliustruoja distanciją, kurią menininkas (-ė) turi nukeliauti ir kurios niekada nemato žiūrovas. Galbūt nujaučia, galbūt vadina tai magija ar ore tvyrančia gera energija, bet nemato. Ilgo laikotarpio sausros virsta vienu pusdieniu lietaus. Smalsu stebėti, kuo virs šio plenero paruošiamieji-parengiamieji darbai. Ar tai it kokia artėjančio rudens rytų rasa nuguls kūriniuose, atsiras tarp eilučių, kantriai gulės juodraščiuose ar archyvuose laukiant savojo dygsnio? O gal, kaip tie urviniai piešiniai, taps pamatu, saugiu prisiminimu, leidžiančiu pasislėpti fortifikacijoje užpuolus baimės ir nerimo stichijoms? Pamatysime.

Kad septynių plenero dalyvių sumedžiotus vaizdinius, potyrius ir išlaisvintus vaizduotės vaisius surankioti, smalsauti ir tyrinėti ateities kūriniuose būtų lengviau, piešiu Jums savo ir skolintu menininkų žodžiu „kaip, kas ir kodėl“.

Zaman pasakojo, kad netiki natūralistiniu piešimu. Todėl plenerui ji pradėjo ruoštis dar prieš jam prasidedant: klausėsi pokalbių, skaitė kitų autorių interviu, rastus internete. Taip pat bandė prisiminti Šilainius tokius, kokie jie buvo. „Prisiminimas, kaip tu prisimeni vietą, o tada atėjus į vietą pataisyti tuos prisiminimus“, – poetiškai suvedė žodžius į jausmą menininkė. Ant ilgą laiką nenaudojamų drobių ji vaikiškomis kreidelėmis (kurios nusiplauna) iškart tapė lietų, žinodama, kad dalį proceso perduos ir gamtos stichijai.

Apie tai, kad plenero kuratorė subūrė įdomius ir įvairiapusiškus autorius, liudija ir jaunosios kartos tapytojos Gintarės Kondės pasirinktas būdas tyrinėti vietovę bei joje kurti. Ji savęs klausė: o jei VIII fortas būtų žmogus, tai kaip jis atrodytų? Žmogus – kalnuotas, su tuneliais, bet šis klausimas vis dar atviras, vis dar procese.

Vytenis Burokas taip pat pasidalino savais būdais „prakalbinti“ šią ambivalentišką ir architektūrišką vietą. Pasakojo, kad prieš tai nėra buvęs šioje fortifikacijoje-rūsiuose. Jose, kaip kariniuose įrenginiuose, gyveno kareiviai, buvo dislokuotas dalinys. Ir nors dalis patalpų jau yra netekusios savo funkcijos, jos turi savotišką grafinį vaizdą. Būtent jis ir įkvėpė sukurti savuosius vaizdinius (tamsias architektoniškas erdves). Pradėjus lyti Burokas kartu su Zakarausku nuėjo į olą. Kažkada ją buvo bandyta sprogdinti – kabo luitai, o fone lyja. Kaip kūrėjai minėjo, tai sukūrė savotišką atlikimo meną lankytojams, nes jie galbūt išėjo į renginį, įsitraukė į jį kaip etnografai ar etnologai, o „užtiko“ urvinių menininkų rūšį. „Iš visų galimų dalykų šiandien gan keista slapta būti oloje. Vienu metu pagavo toks beveik kūrybinis siutas“, – šmaikštavo Burokas.

Anastasia Sosunova (vis dar lyjant) svarstė, kad būtų įdomu pasiteirauti menininkų, kurie iš tikrųjų kūrė plenero tradiciją, kaip jie elgtųsi tokiose situacijose. Ji ruošėsi saulėtą dieną Šilainių sode filmuoti su „pasidaryk pats“ filosofija-kultūra susijusius statinius, įrenginius bei įvairiausius sprendinius. Menininkei ši erdvė veriasi kaip pilna kūrybiškų mažosios architektūros sugalvojimų: kaip kaupti vandenį, kaip auginti, kaip aptverti. Anot Sosunovos, žmonės visa tai stato neturėdami architektūrinio išsilavinimo, bet pasikliaudami savo poreikiais, pažinodami vietą ir tiesiog intuityviai veikdami. Statybinės medžiagos vaidmenį puikiausiai atlieka ir kibiras, plyta ar nebenaudojama slidinėjimo lazda. Sosunovai tai labai įdomu, nes „pasidaryk pats“ kultūra sovietmečiu buvo kartu ir išgyvenimo strategija. Išvaikščiojusi, ištyrinėjusi žalią, lyg iš kaimelio į miesto gyvenamąjį rajoną perkeltą vietą, ji ėmėsi improvizuoto plano B, t.y. būsimo filmavimo vietoje piešė kadruotes.

Lauros Stasiulytės tyrinėjimų akiratyje – biogeografija. Ji domisi ir sociologiniais, ir psichologiniais, ir kultūriniais jos argumentais. Menininkė sako, kad kiti galvoja apie utopiją, distopiją, o ji – apie atopiją, t.y. apie alergijas. Kiek jos veikia mūsų gyvenimą ir besikeičiantį peizažą. Pastaraisiais metais Stasiulytei dirbant su medijomis, VIII Kauno fortas bei Šilainių sodai tapo puikia vieta eskizuoti ant popieriaus, mat oro sąlygos lėmė, kad technika turėjo likti automobilio bagažinėje.

Menininkė ir kuratorė Zaman prisiminė pastarąjį kartą plenere dalyvavusi M.K. Čiurlionio menų mokyklos laikais. Formatas tada buvo toks: atsinešusi dažus žiūri į upę, obelį ir bandai kuo tiksliau nukopijuoti net ne objektą, o tai, ką daro tavo klasiokas. Išeina savotiškos lenktynės. Kalbant apie „atkartojimo meną“, jai antrina Augustas Serapinas, kuris savo praktikose-darbuose ypač kvestionuoja mokymosi sistemą (net grįžta į Zaman minėtos mokyklos archyvus), paremtą technišku graikų, romėnų biustų kopijavimu. Kolektyviniai sodai „atkeliauja“ iš sovietmečio, kaip ir to laikmečio būtinybė tiksliai piešti politinius veikėjus. Ši sąsaja su sodais Serapinui pasirodė įdomi, lyg ir netiesioginė, bet ir atspindinti mūsų išgyventą laikotarpį. Todėl vidury Šilainių sodų menininkas trumpam atkūrė dalį savo praėjusią vasarą „Art Basel“ mugėje pristatyto „Čiurlionis Gym“ pasirodymo, t.y. sportavo su Laokoono svarmeniu. Džiaugėsi, kad sportas padeda kitaip pažinti, patirti vietą, miestą, aplinką.

Kas yra sodas, kas yra Šilainiai, kas yra pleneras, kam jis skirtas? Tokius klausimus prieš renginį sau uždavė Andrius Zakarauskas. Pasiklydęs apmąstymuose, galiausiai menininkas šiam nuotykiui leido tiesiog vykti. Vis dėlto pačią plenero sąvoką jis supranta kaip šviesos ir šešėlio santykio esamu momentu tyrinėjimą, stebėjimą. Tai reiškia patirti esamą momentą. Kūriniams Zakarauskas pasitelkė pirmaprades, patogias priemones: tai popierius, vanduo, dažas ir spalva. „Aš esu natūra, per mane, per jus, per visą aplinką, per buvimą čia. Mes visi kuriame natūrą. Nesvarbu, ką veikiame, su kuo, kokiomis priemonėmis. Tai yra pagrindai ir patogiausi dalykai: spalva, šakelė, jos judesys, paliekama žymė. Jei pasiimi plokštumą ir joje konstruoji kažkokius susitikimus su įvairiausiais objektais“, – išsibarsčiusius minčių taškus apie tapymą, kūrybą gamtoje sudėliojo Zakarauskas.

Kuo menininkas (ne)panašus į sodininką ar sodininkas – į menininką? Fantazuoju, tačiau abi šios profesijos (savotiškos tarnystės) leidžia susikurti tik sau egzistuojančias vietas, išgalvoti scenarijus, o svarbiausia, matyt, pasodinti ir išauginti vilties augalus. „Kūrybingumas yra gentinė patirtis“, – knygoje „Kūrėjo kelias“ rašo Julia Cameron. Būtent taip palaikydami vienas kitą jie – Augustas Serapinas, Anastasia Sosunova, Andrius Zakarauskas, Gintarė Kondė, Laura Stasiulytė, Vytenis Burokas, Vita Zaman – atrodė dienos pabaigoje pasakodami vienas kitam ir lankytojams savo įspūdžius.

Kurti visada yra auginti.