Išpažintys jūrai, arba trys skirtingos teksto pirmosios pastraipos

Esu paplūdimio žmogus. Sakraliai išpažįstantis sumuštinių, smėliuotų, sūrių lūpų čepsėjimą ir nuobodaus tįsojimo tikėjimą. Vasaromis vaikystėje, paauglystėje su šeimos moterimis nuo ryto atsakingai ruošdavomės laikui prie jūros: kremai, rankšluosčiai, knygos, žaisliniai kastuvėliai, kibirėliai, paplūdimio skėtis, knygos ir ne viena dėžutė užkandžių (pietums, pavakariams ir gal net vakarienei). Per dieną galėdavai išgyventi visą amplitudę jausmų, visą gyvenimą: lėtas praeivių nužiūrinėjimas, šalia gulinčiųjų įpročių, gestų, madų stebėjimas, spoksojimas į horizontą, pogulis, plaukiojimas, ritualinis valgymas, skaitymas, saulės palydėjimas jūron ir gale dienos tuštėjančio paplūdimio reginys. Jei kartu būdavo ir močiutė, po pietų ji šiek tiek atsitraukdavo ir eidavo kalbėti rožinio. Tiesa, visos vietos, kur a.a. močiutė melsdavosi, – man šventos.

Įdegusios odos kontekstais grįstos ne vienos lietuvių šeimos tradicijos. Tikriausiai nerasime tėvų, senelių, prosenelių albumų be fotografijų, kuriose jie elegantiškai pozuoja su žavingomis suknelėmis ar stilingais kostiumais ant Palangos tilto bei paplūdimyje. Tai mus vienija – galbūt todėl tik įžengus į Palangos gintaro muziejaus koplyčią ištinka graudulys, užspausti sentimentai. Buvusio altoriaus vietoje eksponuojamas besikeičiančių nuotraukų kratinys-projekcija. Jose pažįstama ir nepažįstama tikrovė, gyvastis, veiksmas susideda iš aštuonių fotografijų. Dalis jų – Prano Gudyno kelionės nuotraukos (datuojamos maždaug 1965–1970 m.), kurios keičiasi su Savelijaus Golubevo vaizdu iš Mozambiko paplūdimio (XX a. II p.). Jos kartu su nežinomų nuotraukų autorių kūriniais per vieną minutę sukuria paplūdimio, kaip išmintingo senolio ir žmogaus, leidžiančio šioje žemėje šaknis, sąjungą. Tai – mūsų kilometrai nusitiesusio ploto iš kartos į kartą paveldėtiems veiksmams atlikti; rinkti gintarams, tiestis prieš saulę ir mėlyje akims skandinti.

Atsiranda savotiška apeiga (mažoje architektūrinėje erdvėje sukimasis sava eiga) vietos jaukumą pažeidusioje, aštuonkampiškumą „išdarkiusioje“ parodos architektūroje – nepatogu, kažkas ne taip. Suprojektuotų pastatomų sienelių ritmika skaldo širdies romantinius dūžius, o dar tie metaliniai įtempti troseliai virš galvos. Maža patalpa – daug įkrovos ir nerimo. Galbūt toks ir yra parodos kuratorės Skaidros Trilupaitytės ir architekto Vlado Balsio sumanymas? Šis nostalgijos, jautrumo žadinimas galbūt yra kvietimas prisiimti atsakomybę. Vis dėlto paroda „Paskutinis paplūdimys“ – tarsi pamažu nykstantis prisiminimas apie erdvų, laukinį smėlėtumą, prigimtinį gamtiškumą ir apie tą viduje kylančią plastiko (užterštumo) alergiją. Visi žmogiškieji atostogautojai yra unikalūs: vienu metu gebantys mėgautis ir smėlio sauja delne, ir jo dalimis, byrančiomis tarp pirštų. Aš viena iš jų, pasidavusi beprasmybei ir besimaudanti jaudinančioje laikinumo jūroje. 

Malda, kaip prašymas iš aukščiau ir kaip pasitikėjimas tais, kurie yra šalia. Trilupaitytė konstruoja savo nerimo šventovę jautriais vaizdais, gyliais ir paviršiais. Čia susitinka niekada nesusitikę autoriai – Paulius Makauskas, Igoris Piekuras, Viktoras Trublenkovas. Jų kūrinių sinergija ir prieštaravimai, kartu su fone sklindančia Kristijono Lučinsko muzika, taip ir ieško tos vidinės horizontalės bei vertikalės susitikimo taško. Kai galvojame apie gamtos prieglobstį, tą pabėgimą iš miesto, tuos užburiančius horizontus – visai nesinori galvoti apie pavojingus, kenksmingus darinius, slypinčius po jais. Makausko lėtos fotografijos kūriniuose iš serijos „Naujos jūros“ dominuoja dvi ryškios plokštumos. Iš pažiūros jos turėtų dvelkti įprastiniu grožiu, o štai prasiveržia siaubo akys, praplečiančios, išdarkančios paviršius, įliedamos sintetikos ir kažkokių chemikalų. „Ištepaluoti“ vaizdai nepraranda pirminės paskirties, savo suvokimo ir pažinumo čiuptuvais vis tiek juos aptinkame. Šioje vietoje prisimenu citatą-pokalbį iš Italo Calvino romano. Vienas veikėjas kitam sako: „Aš nežinojau, kad judu pažįstami.“ – „Kartą buvome susitikę sapne, – paaiškinu, – kritom nuo vieno tilto į bedugnę.“ Anksčiau ar vėliau visi susitiksime vienoje iš šių jūrų.

Suglamžytų draperijų kalnynas, kupra-našta tūno mėlyname fone. Matyti liepsnos ir gerokai didesni, baugesni nešvarūs juodi dūmų debesys. Suvirškintos kažkieno smegenys, kreivas minčių šabakštynas, tūnantys pavojai-grėsmės – taip galėtume įvardinti vizionierišką Igorio Piekuro koliažą „Sąvartynas“ (1976). Tai vienintelis šio menininko kūrinys parodoje, bet veikia jis it koks portalas. Jei nebūtų datos šalia kūrinio, galėtume jį gretinti su dabartine pramonės (ir skaitmenine) tarša, vartotojiškumo opomis, užterštomis jūromis ir vis plastikėjančia visuomene.

Beveik visi eksponuojami kūriniai atkeliavę iš muziejų saugyklų, fondų. Galbūt galima sukurti ir paplūdimio kapsulę, užkasti ją su žinute ateities kartoms? O gal pavyktų ir mūsų prosenelių, senelių prisiminimus, kartu su saulėtekiais ir saulėlydžiais, kaip kokius agurkus užvakuoti stiklainiuose. Viskam, kas nyksta, amžėja, blunka, taip norisi suteikti pavidalą. Viktoro Trublenkovo figūratyvinės fotografijų (kurtos 1990–1998 m.) kompozicijos lyg suteikia atpažįstamumo jausmą per formą, tekstūrą, spalvą. Bet apčiuopiamiausias kūrinys – „Jūra“ (1998). Jame raudona skraiste, pledu nuo viršaus iki apačios apsisiautusi neidentifikuojamos lyties figūra žvelgia į banguotą, žaliai mėlyną (sakytume, ikoninę) Baltijos jūrą bei minkštus, kamuolinius debesis žydrame plote. Toks kiekvienu kūno milimetru pažįstamas jausmas su lyg žmogaus gelbėtojo signalu. Raudoną vėliavą pajūryje mes įpratę matyti kaip draudimą, pavojų.

Birutės parkas (kuriame ir yra Gintaro muziejaus pastatas) nuo seno vietinių gyventojų laikytas šventu. Gal todėl, o gal dėl dabartinės padėties liūdnumo parodoje nuolatos lydi šventumas, polinkis į maldą. Trublenkovo kūrinyje „Jūra“ galime matyti ir grėsmę, ir, pavyzdžiui, budistų vienuolio apdaro motyvą. Piekuro kūrinyje – didžiules krūvas šiukšlių, bet ir apvalančią ugnį. Makausko „Naujose Jūrose“ – temstančius paviršius arba kosminius vandenynus. „Kada nors nebeliks ir dabartinių atostogautojų, o užmarštis pasiglemš užuovėjas saulėtose pakrantėse“, – įstabiai rašo kuratorė parodos anotacijoje. Bet net jei viskas išnyks – galbūt liks šviesa (vienijanti visus šios parodos dalyvius) ar žemės atmintis? O tada kada nors kas nors sapnuos pušų, smėlio ir įkaitusios odos kvapą, jus kojas skalaujančias bangas...

Paroda veikia iki balandžio 19 d.

Palangos gintaro muziejus (Vytauto g. 17, Palanga)