Autorius: Vytautė Markeliūnienė

Vytautė Markeliūnienė

Hectoro Berliozo „Requiem“ Vilniaus festivalyje

Ne vienas jubiliejinio, dvidešimtojo, Vilniaus festivalio muzikos vakaras šįmet įprastinį šventinį matmenį išplėtė atitinkama dedikacija – antai tokiu būdu pagerbtos festivalio istorijai reikšmingos asmenybės Mstislavas Rostropovičius, lordas Yehudi Menuhinas. Jų atminčiai buvo skirti birželio 9 ir 13 d. koncertai, tapę įsimintinu šio renginio ženklu, kuris paliudija, jog renginiui yra reikšminga ne tik tai, kas nauja ir negirdėta, bet ir tai, kas atsigręžia į praeitį. Tai sakytina ir apie Vilniaus festivalius subendrinančią tradiciją, kuri nuolat nukreipia žvilgsnį į Lietuvos gyvenimą lemtingai pakeitusias datas – Birželio 14-ąją ir 15-ąją, Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas. Prisiminkime jau susidariusią gausią šia proga atliktų įvairių „Requiem“ galeriją, kurią šįmet papildė bemaž chrestomatiškai su prancūzų Liepos revoliucija ir jos aukomis susijęs Hectoro Berliozo „Requiem“ („Grande Messe des morts“), op. 5.

Šio veikalo atlikimas atsidūrė dar ir atitinkame, pastarosios muzikos suvokimą savaip pakoregavusiame kontekste, kuris anaiptol ne tik Vilniuje irgi turi savo tradicijas, paliudijančias laiko ir šurmulingo vasaros gyvenimo nenustelbtas mūsų valstybės atminties vertybes. Rimties, tylos, tauraus liūdesio ir savotiško jaukumo lydimos kasmetinės eisenos, parodos, vėliavų pakėlimai, mitingai, susibuvimai – visa tai be žodžių komentuoja čia susirenkančių bendraminčių vertybines nuostatas. O ypatingu būdu pastarosios šįmet skleidėsi Vilniuje, Aukų gatvėje klausant (kontempliuojant) visą parą aidinčių tremtinių ir politinių kalinių vardų – taip pagarbą jiems išreiškė projekto „Misija Sibiras“ nariai ir jų bendraminčiai.

Vytautė Markeliūnienė

Kompozitoriui skirtas koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Ko gero, ne kiekvienai žymesnei, žemiškąją kelionę jau baigusiai lietuvių muzikos asmenybei taip natūraliai ir neformaliai priderėtų jos mastą aprėpianti paprasta, sykiu tiksli ir majestotiška frazė – užima išskirtinę vietą XX a. II pusės Lietuvos muzikoje, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Tai kone embleminis pradžios sakinys, apibendrintai nusakantis Juliaus Juzeliūno (1916–2001) paliktą ir vis dar gyvą pėdsaką, menantį originaliai plytinčią šio kompozitoriaus meninę tapatybę, jo svarų, rimtos laikysenos neprarandantį kūrybos palikimą, mokslinę veiklą. Taip pat ir dosnią, rezultatyvią pedagogiką, įvairių prisiimtų ir sąžiningai plėtotų pareigų naštą. Jis – vienas pirmųjų lietuvių kompozitorių, pelnęs Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją 1990-aisiais. Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kad minimus veiklos matmenis tolydžio ataudė ir malonus, bendrauti norintis ir mokantis žmogus, jaučiantis didelių ir mažų problemų sąskambį, nesveriantis jų pagal naudos koeficientą. Ir, kaip pats yra išsitaręs, linkęs pirmiausia įsipareigoti sau (o tai juk sunkiausia), nesusipykti su savimi, taip pat ir su savo sąžine. Gal tai ir nulėmė, kad sprendimai tiek gyvenime, tiek ir kūryboje Juzeliūnui nesukeldavo ilgų krizių, desperacijos tamsos, – juk taip ir turėtų klostytis, kai nesusipyksti su sąžine. Norėtųsi tad prisiminti ir autentišką šio kompozitoriaus, Juozo Gruodžio mokinio, balsą, prabylantį viename interviu, jo 80-mečio kontekstuose, kai į jo gyvenimo tėkmę jau buvo įsiliejusi narystė Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, Stalinizmo nusikaltimų tyrimo komisijoje (buvo jos pirmininkas), vėliau Represijų Lietuvoje tyrimo centre: „Tai, kad lemtingais mūsų tautai 1988 metais muziką ilgesniam laikui ramiai atidėjau į šalį, iš dalies lėmė „gruodiškoji“ nuostata. Jos esmė štai kokia – į savo gyvenimą, profesinį pašaukimą (nesvarbu, ar tai būtų muzika, ar kita sritis) reikia žiūrėti su didžiule atsakomybe. Jeigu turi kokių nors idėjų, tai koncentruokis į jas, kiek įstengi jomis gyvenk ir nesiblaškyk į šalis. Valstybingumas, tautiškumas, gilinimasis į tautinės kultūros šaknis – tos pačios nuostatos ir kūryboje, ir gyvenime. Jos suformuotos ir mane supusios tikrovės: deportacija, tremiamųjų kančios, sovietų okupacija. Žinoma, mano profesija – garsas, ne politika. Į tautos muzikinius – struktūrinius ypatumus, psichologines savybes gilinausi pasitelkęs garsą ir, prisipažįstu, niekada neketinau dalyvauti politiniame gyvenime. Buvau įsitikinęs: jeigu dirbi savo darbą, maksimaliai atiduodi savo sugebėjimus muzikai, pedagogikai, tai irgi yra tam tikra politika. Ir vis dėlto, kai Lietuvai iškilo klausimas būti ar nebūti, tiesiog negalėjau nedalyvauti tame politiniame patriotiniame procese.“

Vytautė Markeliūnienė

Nuo Mozarto gimtadienio iki violončelininko Vytauto Sondeckio solo filharmonijoje

Neretai koncertų anonsuose tenka skaityti jau klišinėmis tapusią retoriką, suniveliuojančią net ir skirtingiausius lygius: charizmatiškasis... sensacingas... vienas garsiausių... pasaulinė premjera... pirmąkart Lietuvoje..., o kur dar nepagrįstos manipuliacijos garsių muzikos pasaulio personų pavardėmis ir jų atžalomis etc. Vėliau apsilankęs renginyje neretai įsitikini: būta eilinio koncerto, ne per daug gerai (jei ne prastai) atlikto, ne per daug skoningai (o gal ir bet kaip) sudėlioto repertuaro, bet sutikto gausiomis ovacijomis, ką jau kalbėti apie visus kaip vienas atsistojusius klausytojus. Žinoma, publikos daliai, mėginančiai pamilti klasikinę muziką, nukaltų etikečių laikas tuo ir nelengvas, kai vėliau jau tenka savarankiškai atsirinkti, vertinti, protingai kaupti ir brandinti klausymosi patirtį. Tad šiame kontekste nejučiomis žvilgsnis nukrypsta į namų knygų lentynas, kurias, žinoma, smagu kartkartėmis papildyti naujienomis, tačiau dar smagiau žinoti čia pat esant galimybę išsitraukti kokį seną, nuspurusį, bet patvaraus turinio knygos tomelį ar vartytą pervartytą klasiką, nenusidėvinčią, nenuviliančią, vis gebančią inspiruoti, skatinančią interpretuoti. Bet juk tai ne nauja ir visai neypatinga? Vis dėlto amžinai vertinga ir brangu.

Vytautė Markeliūnienė

Claudio Monteverdi opera „Orfėjas“ Valdovų rūmuose

Vytautė Markeliūnienė

Vroclavo baroko orkestras Vilniaus festivalyje

Kad ir kokia pažįstama (arba, kaip pasakytų skeptikai, – „nugrota“) mums būtų Johanno Sebastiano Bacho muzika, atsidūrusi festivalio ar tiesiog sezono repertuaro kontekste, o jei dar šios muzikos versmė užpildo ir visą koncerto programą, – ji tiesiog iškart tampa traukos objektu, taurios muzikos salele, žadančia patenkintą autentiškų vertybių lūkestį. Skambančiuose šios muzikos pavidaluose esame pratę panirti į visokiausias patirtis, todėl visiškai natūraliai tebesuvokiame jos interpretavimą moderniais instrumentais ar sąskambį su romantine samprata, atlaidžiai reaguojame į jos transkripcijas ar maišyto stiliaus originalių kompozicijų atlikimus. Lietuvoje tokia įvairovė, galima sakyti, vyrauja. Vis dėlto šiame tekste neketindama plačiau aptarinėti pastarųjų patirčių, jų pasmerkti ar pateisinti, veikiau pabandyčiau įvardyti mūsų kasdienio koncertinio gyvenimo kontekstą, kuris reiškiasi – bent jau interpretuojant senąją muziką, o gal net konkrečiai Bacho kūrybą – savotiškai įšalusia tradicija, kitaip tariant, tam tikra interpretacine laisve be specialių žinių (ji neretai pridengiama meninės intuicijos burtažodžiu). Taip, ant vienos rankos pirštų galėtume suskaičiuoti būrelį entuziastų, kuriems brangesnė žinių nulemta interpretacinė laisvė, gerbianti istorinio dokumento tiesą ir suteikianti jam išmintingą meninį matmenį. Bet ar šiems entuziastams šiuo metu pasisektų įtvirtinti savąją poziciją tarp nuo seno čia įsigyvenusių interpretacinių tradicijų, kad jų balsas skambėtų kaip lygiavertis, svarus interpretacinių nuomonių polifonijoje? Ir kad tas balsas skambėtų ne tik kartu su pavieniais projektais, bet kaip pastovaus, organizuoto, sistemingo muzikinio gyvenimo dalis, kurią solidžiai paremtų dar rimta studijų bazė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?

Vytautė Markeliūnienė

Luko Geniušo ir Lietuvos kamerinio orkestro koncertas Filharmonijoje

Sezono koncertų sraute, jų programų įvairovėje (o šioji kartais savaip tampa perdėm monotoniška) iš anksto kažkaip maloniai nuteikė Vienos klasikų kūrybai skirtas kovo 14 d. vakaras Nacionalinėje filharmonijoje. Kodėl? Gal dėl kartais sustiprėjančio ilgesio pamatinėms muzikos struktūroms, išgrynintoms estetinėms formoms, glūdinčioms jose pačiose, podraug ir savaimingam muzikalumui ar tiesiog vientisai koncerto kompozicijai. Tik, žinoma, viskas priklausė ne tik nuo to, kas skambės, bet ir kaip skambės. Tą vakarą griežė Lietuvos kamerinis orkestras, kuris senosios Vienos mokyklos muzikos keliais, regis, vaikštinėja nuosekliausiai iš mūsų orkestrų. Ne pirmą kartą orkestrui dirigavo zalcburgietis –Georgas Markas. Savotišką debiutą čia patyrė ir pianistas Lukas Geniušas, pirmąkart skambindamas Wolfgango Amadeus Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 20 d-moll, KV 466.

Vytautė Markeliūnienė

Petro Geniušo rečitalis Filharmonijoje

Tolygus, nuolatinis rečitalių pulsas tvinksi nedažno mūsų atlikėjo koncertinėje gyvensenoje. Tačiau šio pulso (visai nesvarbu, kad nematematiniu tikslumu tvinksinčio) ligi šiol neišsižada pianistas Petras Geniušas, kaskart ieškantis ne visai įprastų, „netaisyklingų“ solo koncertų kompozicijų, o pasitelkęs jų sandarą ir interpretaciją kaskart pasidalijantis tuo metu išgyvenamu kūrybos etapu. Kiekvienas, patyręs kokį nors nuoseklesnį sąlytį su konkrečiu instrumentu, suvokia, ką reiškia rečitalis: dvi valandos publikos – kelių šimtų ausų, akių, suvokimų, vaizduočių – akivaizdoje. Tokiam veiksmui reikia ir drąsos, ir įtaigos, ir įsitikinimo, o svarbiausia – vidinės laisvės, žadinančios norą dalintis, diskutuoti, gal net ginčytis. Žadinančios ne troškimą parodyti, ką sugebi, bet siekį patirti tą kūrybos eksponavimo (tarsi parodos) džiaugsmą, kuris neįsivaizduojamas be publikos rezonanso. Tą džiaugsmą, skambant muzikai, paliudijo tyla, susikaupimas, tvyroję naujausiame Petro Geniušo rečitalyje kovo 1 d. Nacionalinės filharmonijos salėje.

Vytautė Markeliūnienė

Klavesinininkę Giedrę Lukšaitę-Mrázkovą kalbina muzikologė Vytautė Markeliūnienė

Šiandien pas mus gausėjant baroko muzikos puoselėtojų gretoms, kaip pastovus ir autentiškas dėmuo vis dėlto išlieka Prahos mūzų menų akademijos profesorės klavesinininkės Giedrės Lukšaitės-Mrázkovos nuolat rengiami koncertai, kuriuose ji pastaruosius dešimtmečius ištikimai ir garbingai pristato savąjį instrumentą. Mūsų koncertų praktikoje itin reti klavesino rečitaliai profesorės dėka jau tapo savastimi. Juose skleidžiasi šios muzikės subrandinta patirtis, estetinės nuostatos, vertybinis pasaulis, atsiveria iki tol nepažinti opusai. Gruodžio 17 d. jubiliejų švenčianti G. Lukšaitė-Mrázková patyrė iš tiesų spalvingą, permainų ir atradimų kupiną muzikinę kelionę, kurios maršrutais šia proga siūlome kartu su ja pasivaikščioti.

Vytautė Markeliūnienė

Smuikininko Aleksandro Livonto atminimo vakaras

Lapkritis – smuikininko Aleksandro Livonto (1920–1974) mėnuo: 20 d. prasidėjo jo neilga, bet kaitri žemiškoji kelionė, o 12 d. – baigėsi. Dėsninga, kad šio mėnesio tėkmėje dažniausiai ir prisimenama tai, kas ypatingu būdu įprasmino sovietų okupacijos pradžioje į Lietuvą atvykusio bei greitai šioje kultūrinėje terpėje pritapusio ir įsigyvenusio A. Livonto įvairialypę veiklą, – tą ryškiai paliudija tuo laiku vienas po kito pasirodę Balio Dvariono, Stasio Vainiūno, Antano Račiūno, Vytauto Klovos, Eduardo Balsio, Juozo Karoso ir kitų kompozitorių kūriniai smuikui. Lapkričio 25 d. Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Didžiojoje salėje įvyko A. Livontui skirtas vakaras, kuriame į prasmingą koliažą susijungė maestro interpretacijų dokumentiniai vaizdo paliudijimai, smuiko specialybės moksleivių (2–9 klasių), mokytojos Ingos Gylytės, buvusių A. Livonto mokinių Kristinos Domarkienės ir Audronės Sharp koncertas bei autentiškų prisiminimų riturnelė (jo koncertmeisterio Bernardo Vasiliausko, buvusios mokinės Editos Vasiliauskaitės, veiklos tyrinėtojo Donato Katkaus). Vakaro atlikėjams akompanavo Sigutė Gražinienė ir Irina Dombrovskaja. Be to, dalyvavo fleitininkas Vytautas Oškinis, vargonininkė Jūratė Landsbergytė. Būta ir ypatingų svečių – A. Livonto bei Olgos Šteinberg duktė Nina Livont bei nemažas būrys maestro klasės absolventų.

Vytautė Markeliūnienė

Trio „FortVio“ koncertas Taikomosios dailės muziejuje

Fortepijoninis trio „FortVio“, susibūręs 2006 m., artėja prie pirmojo veiklos dešimtmečio ribos. Viena vertus, jau yra netoli, ir šio fakto akivaizdoje galime konstatuoti užtikrintą šio ansamblio susikūrimą bei įsitvirtinimą koncertinėje erdvėje, kaip ir galime pasidžiaugti tuo, kad jo nariai – Indrė Baikštytė (fortepijonas), Ingrida Rupaitė (smuikas), Povilas Jacunskas (violončelė) stoiškai įveikė pradžios, įsivažiavimo, repertuaro paieškų barjerą, neišsiskirstė, kad ansamblis apsiėjo be narių kaitos (pastovumas – viena esminių kamerinių ansamblių tvirtėjimo sąlygų) ir dabar jau gali sistemingai darbuotis sąmoningai pasirinkto repertuaro, kaip jam būdingos meninės ištarmės, linkme. Kita vertus, „FortVio“ dar tik netoli pirmo dešimtmečio ribos, taigi jį dar galima vadinti jaunu, o jo koncertų publikai tenka nuolat išgyventi šių atlikėjų interpretacinio karščio alsavimą, jų jaunatviškas pastangas groti tarytum naudojant tapybos techniką alla prima, vienu atsikvėpimu maksimaliai neabejingai išartikuliuojant grojamus opusus, įgaunančius tos veržlios ir gyvybingos pirmojo, vienatinio karto energijos.