Autorius: Vytautė Markeliūnienė

Vytautė Markeliūnienė

Mintys po Onutės Narbutaitės „Trijų Dievo Motinos simfonijų“ ir Mozarto muzikos koncerto su Lietuvos kameriniu orkestru

Du sausio mėnesio koncertai – 13 ir 19 dienomis, nors skambėję skirtingomis intencijomis, paskatino atkreipti dėmesį į keletą šioje koncertų arkoje susidariusių prasmingų jungčių. Minint mūsų valstybei lemtingą Sausio 13-ąją, Operos ir baleto teatre išgirdome Onutės Narbutaitės „Tris Dievo Motinos simfonijas“, atliekamas Nacionalinio simfoninio orkestro, Kauno valstybinio ir Nacionalinės operos chorų, o sausio 19 d. Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje skambėjo Wolfgango Amadeus Mozarto muzikos koncertas, griežiamas Lietuvos kamerinio orkestro, soluojant Vytautui Sriubikiui (fleita), Joanai Daunytei (arfa), Pijui Paškevičiui (obojus).

Vytautė Markeliūnienė

Savaitgalio renginiai Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir jos prieigose

Penktadienio vakarą, lapkričio 23-iąją, Nacionalinės filharmonijos kaimynystėje įsikūrė Jonas Basanavičius (skulptoriai Gediminas Piekuras ir Algirdas Rasimavičius, architektas Gediminas Antanas Sakalis). Pakito, ir tikrai į gera, pastatų, gatvės, gatvių santakos ir tarp jų susidarančios erdvės – dabar jau besivadinsiančios Basanavičiaus aikšte – santykis, darna.

Vytautė Markeliūnienė

Kamerinės ir simfoninės muzikos koncertų Nacionalinėje filharmonijoje įspūdžiai

Pastarąsias savaites Vilniuje intensyviai tvinksi kultūros pulsas, o įkandin jo sekantiems iš tikrųjų yra ką veikti, ir dar kaip. Antai įsibėgėjančios MO muziejaus veiklos ir jau 28-ą kartą vykstančio aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ kontekstuose, o dar prie jų pridedant ir 46-osios tarptautinės Baltijos muzikologų konferencijos „Kultūros pokyčiai ir muzikos kritikos diskursas“ matmenį (patrauklių renginių sąrašą, žinoma, galėtume dar tęsti ir tęsti), – taigi, tokiuose kontekstuose, regis, būtų linkę nutolti įprastine vaga tekantys sezoniniai akademinės muzikos vakarai, tarkim, kad ir Nacionalinėje filharmonijoje. Bet ne.

Vytautė Markeliūnienė

„Konzerthausorchester Berlin“ koncerto Nacionalinėje filharmonijoje įspūdžiai

Kad ir neteko naujojo, 78-ojo Nacionalinės filharmonijos sezono pradėti lankantis pirmuose oficialaus atidarymo koncertuose, paskutinės rugsėjo savaitės renginiai Didžiojoje salėje nenusileido atidarymui savo išraiška.

Vytautė Markeliūnienė

Pianistų Luco ir Arthuro Jussenų bei Lietuvos kamerinio orkestro koncertas Vilniaus festivalyje

Į koncertų sezono pabaigos fazę šįmet netikėtai įsiveržė Wolfgango Amadeus Mozarto muzikos skersvėjis. Per keletą dienų – du premjeriniai operos „Idomenėjas“ spektakliai (gegužės 31 ir birželio 2 d.), podraug ir du instrumentiniai ciklai viename Vilniaus festivalio koncerte. Pastarajame, birželio 5 d. Nacionalinėje filharmonijoje, skambėjo Penktasis koncertas smuikui ir orkestrui A-dur, KV 219, bei Koncertas dviem fortepijonams Nr. 10 Es-dur KV 365/316a. Gana reta mūsų koncertinėje praktikoje Mozarto muzikos koncentracija, gebėjusi šįkart atverti tą stilistinį matmenį, kuris lyg koks karščio bangoje patiriamas skersvėjis maloniai gaivina, bet sykiu provokuoja, retsykiais sudirgina. Summa sumarum – palieka daugiaprasmės pilnatvės pojūtį.

Vytautė Markeliūnienė

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro sezono pabaigos koncertas su Luku Geniušu

Nacionalinio simfoninio orkestro 77-ojo sezono pabaigai skirtas gegužės 12 d. koncertas filharmonijoje sukėlė įvairių minčių, o jas jau kuris laikas suponuoja ir pritemusi filharmonijos salė – neliko palubės šviesos srauto, buvusį sietyną pakeitė prožektoriai, sukuriantys ne itin jaukią, nešventišką salės prieblandą, gal net prietemą. Palydėjome ne tik sezoną, bet jau savaip nusiteikėme ir šios istorinės salės palydoms – tiesa, laikinoms, kiek tai pareikalaus 2019 m. planuojamas pastato remontas.

Vytautė Markeliūnienė

Mintys apsilankius Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkurse bei simfoniniame koncerte Nacionalinėje filharmonijoje

Praėjusi savaitė kaip reta buvo dosni įvairialypių tarptautinių muzikinių įspūdžių praalkusiam ieškotojui. Fortepijoninės ir kamerinių ansamblių muzikos srautas VIII tarptautiniame Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkurse teikė galimybę intensyviai dalyvauti ambicingoje, per kelis turus išsidriekusioje „mažų koncertų“ (tą „mažumą“ lėmė reglamentuota pasirodymų trukmė) programoje.

Vytautė Markeliūnienė

„Missa solemnis“ nacionalinėje filharmonijoje

Nors monografinės (vieno kompozitoriaus kūrybos) muzikinės programos ar didžiosiomis partitūromis grįsti koncertai nėra tapę natūraliu mūsų koncertinio gyvenimo dėsningumu, jų netikėtas įsiliejimas į koncertų sezoną visada iš anksto sukelia kaitrų lūkestį. Juk gyvai, o ne iš įrašo klausomos didžiosios simfonijos, oratorijos, mišios geba formuoti labai specifinį, intymų klausytojo, atlikėjų ir kūrinio bei jo autoriaus dialogą. Tai tampa tarsi kartu išgyvento tarpsnio patirtimi, kartais išliekančia gal tik išklausyto opuso fakto pavidalu, laikinu atminties pasažu, o kartais – į gilesnę kūrybos paslaptį įsiskverbiančia suvokimo dimensija.

Vytautė Markeliūnienė

„Atvirų fortepijonų dienos“ su Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijoniniu duetu

Įdomu ir malonu jau porą pastarųjų dešimtmečių sekti pianistų Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto sceninę veiklą, juoba šioji linkusi tarsi nejučiom įtraukti į kelių kūrybinių lygmenų sambūvį. Greta koncerto, kaip vienetinės, nepasikartojančios šventės, nuolat šliejasi vidinis repertuaro dialogas, gebantis atsiverti ir lokaliai, ir retrospektyviai, ir perspektyviai. Kartu gebantis šio fortepijoninio dueto veiklai suteikti ne faktų, įvykių sekos, o ištisinio proceso, net reiškinio matmenį. Neatsitiktinai čia paminėtas ir koncertas kaip šventė, nes, regis, būtent tokia koncerto prerogatyva švyti kaip nuolatinė apraiška abiejų šių pianistų būties sampratoje. Ir tą šventę paprastai pajaučiame iškart, visose detalėse – nuo pat Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto žvilgsnio atėjus į sceną. Nekasdienė, savaip artistiškai didinga laikysena, stabilumas ir nenuspėjamumas – ko gero, būdingiausios šio dueto žymės.

Naujausią programą R. Rikterė ir Z. Ibelhauptas skambino „Organum“ koncertų salėje, gegužės 23 d. užbaigdami penkių koncertų festivalį „Atvirų fortepijonų dienos“. Baigiamieji festivalių koncertai – visada nemenkas galvosūkis rikiuojant jų programą. Taip, ko gero, nepraloši sukeldamas nerūpestingą visuotinę linksmybę, įskeltą atitinkamo lengvo žanro ar kokio popuri. Kitaip tariant, pakanka parengti kompromisą, „kad visiems patiktų“. Tačiau yra sudėtingesnis kelias, kurį, žinoma, ir pasirinko duetas, sukomponuodamas šią programą kaip savotišką savo vertybių mikropasaulį. Duris į jį atvėrė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, dirigento Jono Aleksos transkripcija – kaip yra prisipažinę atlikėjai, vienas mėgstamiausių jų kūrinių. Šią poemos versiją, Rūtos ir Zbignevo skambinamą, teko girdėti turbūt mažiausiai penkiskart nuo pat 2005-ųjų, ir toje dešimtmečio perspektyvoje laipsniškai vis vėrėsi, koregavosi, tarpo ši naujos versijos muzikos forma, tapdama visiškai savarankišku fortepijoniniu veikalu. Ir tam, kad paantraštė „transkripcija“ ilgainiui taptų tik technine remarka, šis duetas įdėjo labai daug.

Vytautė Markeliūnienė

Petro Geniušo rečitalis „Organum“ koncertų salėje

Bene vienas akivaizdesnių pastarųjų metų Vilniaus muzikinių sezonų pokyčių – gerokai aktyviau tvinksintis fortepijono rečitalių pulsas. Tokią situaciją, matyt, lėmė neatsitiktinės priežastys – viena vertus, plačiau išsikerojusi koncertinių salių su gerais fortepijonais (naujai įkurtų ar atkurtų) geografija, antra vertus, muzikinių kūrybinių idėjų bei artistinės tikrovės aspiracijų nestokojanti koncertuojančių pianistų bendruomenė. Ar tik ne šių priežasčių paralelizmas ir sąveika iš dalies pastūmėjo „Organum“ koncertų salės, bet ne tik salės, o ir fortepijonų salono, atidarymą? O kur dar fortepijono rečitaliams atvirai prielankios, ištikimos publikos potroškiai? Mat muzikos instrumentų prekybos įmonė „Organum“, kaip garsiausių fortepijonų gamintojų „Steinway&Sons“, „Yamaha“, „Bösendorfer“, „Grotrian-Steinweg“ ir „Petrof“ įgaliotoji atstovė Lietuvoje, šiame kontekste gali vykdyti ne tik tiesiogines savo funkcijas, bet ir inicijuoti autonomiškus koncertų sezonus, sukurti čia kūrybišką, simpatišką ir bičiulišką atmosferą, o atlikėjams – dar ir malonias sąlygas praktiškai patyrinėti instrumentus, pasirenkant savajam koncertui artimiausią.