Klostosi dialogas

Du sausio mėnesio koncertai – 13 ir 19 dienomis, nors skambėję skirtingomis intencijomis, paskatino atkreipti dėmesį į keletą šioje koncertų arkoje susidariusių prasmingų jungčių. Minint mūsų valstybei lemtingą Sausio 13-ąją, Operos ir baleto teatre išgirdome Onutės Narbutaitės „Tris Dievo Motinos simfonijas“, atliekamas Nacionalinio simfoninio orkestro, Kauno valstybinio ir Nacionalinės operos chorų, o sausio 19 d. Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje skambėjo Wolfgango Amadeus Mozarto muzikos koncertas, griežiamas Lietuvos kamerinio orkestro, soluojant Vytautui Sriubikiui (fleita), Joanai Daunytei (arfa), Pijui Paškevičiui (obojus). Abiem koncertams dirigavo Robertas Šervenikas, paliudydamas reikšmingai vienijantį dirigento sugestijos, strategijos ir koncepcijos matmenį. Sykiu atskleisdamas Narbutaitės ir Mozarto muzikos ne regimąją, bet giliau juntamą giminystę (turbūt neatsitiktinai, nors ir turint konkrečią Mozarto metų progą, Narbutaitės kūrybiniame kelyje 1991 m. radosi veberniškai puantilistinė kompozicija fleitai, smuikui, altui ir klavesinui „Mozartsommer“). O šioji giminystė reiškiasi tikslių ir reikšmingų juvelyriškų detalių prasmėmis, sąmoningai suformuotų ažūrinių ar kategoriškų briaunų logika, efemeriškomis ar srūvančiomis garsų keteromis. Šių eilučių autorei jau kuris laikas Mozarto Lacrimosa iš jo Requiem ir Narbutaitės Stabat Mater Dolorosa iš „Trijų Dievo Motinos simfonijų“ – tolygūs meniniai dydžiai, nors ir suvokiant jų absoliutų individualumą, skirtingumą. Šedevro kerai...

Seniau buvęs kai kurių Narbutaitės didžiųjų veikalų premjerų rengėjas, R. Šervenikas vėliau turėjo progą ne kartą sugrįžti prie tų kūrinių, o tai gal savaip formavo (formuoja) ir kitos muzikos suvokimą? Gal lemtinga čia tapo kompozitorės opera „Kornetas“? Klausantis sausio 19 d. Valdovų rūmuose vykusio Mozarto muzikos koncerto kažkodėl ši mintis ne kartą aplankė.

Beje, minimas koncertas pradėjo Vilniaus filharmonijos egzilio sezoną – kol namai bus remontuojami, koncertai glausis „išeivijoje“. Žinoma, pirmiausia tenka pasidžiaugti, kad tuos koncertus yra kur rengti ir kad jie svetingai priimami. Tačiau nesinori nutylėti ir naujomis sąlygomis besiklostančių aplinkybių. Pailga, siaura ir gili Didžioji renesansinė menė, pripažinkime, turi ne vieną trūkumą, esminiai jų – nekokia akustika bei koncertuojančių muzikų ir publikos (ne)kontaktas. Klausytis koncerto faktiškai nematant koncertuojančiųjų – apsunkinantis dalykas, kurį dar komplikuoja garso sklidimo niuansai. Ar nevertėtų sumontuoti kiek aukštesnės scenos? Tai svarstytini ir, manytina (turint galvoje pozityvų taipgi ir konstruktyvų šios salės šeimininkų požiūrį), kad pakoreguojami dalykai.

Vienam kompozitoriui skirti koncertai ar net jų ciklai, ypač nediktuojami jokios būtinybės (sukakties, jubiliejaus), – ambicingas sumanymas. Jie liudija tam tikrą kūrybinį potencialą, galimybę, kurią lemia profesinė patirtis ir įgūdis. Šįkart Lietuvos kamerinis orkestras ryžosi atskleisti keleto metų tarpsniu (1772, 1776, 1777, 1778) Mozarto sukurtų opusų įvairovę. Vakaro viduryje skambėję du Koncertai – fleitai, arfai ir orkestrui, obojui ir orkestrui – manifestavo, viena vertus, instrumentinę ansamblinę visumą, kita vertus, iš operos sferos atkeliavusią kompozitoriaus patirtį. Kaip viename interviu sakė Nikolausas Harnoncourt’as: „Mozartas kaskart kūrė dialogiškai. Jam visada buvo svarbi diskusija. Kiekviena smuiko, kiekviena fortepijono sonata, kiekviena simfonija, kiekvienas Mozarto fortepijoninis koncertas yra tarytum opera – kupini įvykių, veiksmo, ginčų. Svarbiausia išsiaiškinti, kas teikia klausimą, kas atsakymą, kokiu būdu klostosi dialogas“ (Nikolaus Harnoncourt Mozart-Dialoge, Bärenreiter, 2009, p. 120). Gražus dialogas klostėsi fleitos, arfos ir orkestro koncerte (KV 299/297c). Bravo (!) retai scenoje soluojančiam V. Sriubikiui ir dažniau matomai J. Daunytei. Obojaus koncerte (KV 314) soluojančiam P. Paškevičiui pirmoje dalyje norėjosi kiek palenktyniauti su orkestru, diktuojant greitesnį tempą, primetant savo partijos techninių užduočių sąlygotą greitį, tačiau Adagio non troppo dalyje jis pažabojo savo vidinį „pegasą“ ir tinkamai įsiliejo į dialogais grįstą muzikos audinį iki ciklo pabaigos.

Koncertą įrėmino Mozarto Divertismentas (KV 138) ir Serenata notturna (KV 239), kuriose triumfavo Mozarto sąmojo menas. Gal kiek rutiniškai pateiktą Divertismentą atsvėrė Serenata notturna, sukūrusi savotišką džiazo laboratoriją – paskutinėje, Rondo, dalyje netikėtai išnyrančiomis soluojančių smuiko, alto, kontraboso ar timpanų improvizacijomis. Taip, galima įsivaizduoti, kad tai imponavo publikai, bet ar tai kiekvienu atveju atliepė Mozarto muzikos aplinkos sąmojo supratimą, jo muzikinės gramatikos taisyklių ir išimčių sistemą, palikčiau klaustuką. Kai kurie soluojančių atlikėjų epizodai panėšėjo į „pagal nuojautą“ sukurtą muzikinį vaizdinį. Savojo laiko refleksija? Gal.

Vis dėlto koncerto visuma paliko darnų įspūdį, liudydama dirigento R. Šerveniko kontroliuojamą logiką, abipusį kontaktą su orkestru. Saikingai dozuojamas garso stiprumas, subtilaus dinaminio plano strategija, detalėmis atausta partitūrų dramaturginė kreivė, stiliaus suvokimas – visa tai liudija šio dirigento brandos metą. Beje, R. Šerveniko „namai“ – Nacionalinis operos ir baleto teatras, kuriame pastaraisiais metais jo parengta nemažai veikalų. Tačiau žvalgantis po šio teatro būsimuosius sezonus R. Šerveniko pavardę aptinki vis rečiau, netgi visai retai. Kas galėtų atsakyti kodėl? Tikėčiausi sulaukti atsakymo.