Meistriškumo ženklai

Kad ir neteko naujojo, 78-ojo Nacionalinės filharmonijos sezono pradėti lankantis pirmuose oficialaus atidarymo koncertuose, paskutinės rugsėjo savaitės renginiai Didžiojoje salėje nenusileido atidarymui savo išraiška. Ir jeigu atidarymo koncertus traktuotume kaip anonsą, pažadą ar perspektyvą, tai „Konzerthausorchester Berlin“ gastrolės rugsėjo 26 d., kaip ir visai kito žanro vakaras, – rugsėjo 29 d. parengtas Čiurlionio kvarteto, violončelininko Sauliaus Lipčiaus bei pianisto Petro Geniušo, – savaime prašosi komentaro. Nesinorėtų porinti dabar apie 100-mečio jubiliejų ir būtent jam priskirti visus ryškiau sušvintančius renginius (tarytum jubiliejaus metams praėjus turėtume vėl grįžti į kažkokią rutinišką, suprask, nešventišką įvykių tėkmę). Priešingai, abu minėti koncertai paliudijo, jog senoji Filharmonijos salė, kad ir kiek pritemusi, pavargusi, besiruošianti remontui, kad ir per ankšta dideliems orkestrams, gali būti visada atvira srauniai koncertų ir jų žanrų dinamikai, manifestuodama visų pirma rimtojo muzikos meno, neatsitiktinio repertuaro parametrus. Du, tris kartus per sezoną galėtų skambėti gastroliuojantys orkestrai (nebūtinai simfoniniai), plečiantys stilistikos ar interpretacinės kultūros reiklumą, gilinantys klasikinio klasikos suvokimo vaizdinį. O būtų neprošal į Didžiąją salę kur kas dažniau įsileisti ir kamerinės muzikos vakarus (kaip gerai toji muzika čia skamba!), kurie neretai nukenčia nukelti į kitas sales. Juk visada laimi muzika, atliekama „namuose“, supama reikiamų kontekstų, sienose įsigyvenusios tradicijos, o ne ten, kur ji tik laikina, o gal ir ne visai laukiama viešnia.

Beje, Čiurlionio kvarteto ir violončelininko S. Lipčiaus pagriežtas Franzo Schuberto Styginių kvintetas D. 956, kaip ir vėliau skambėjęs Bohuslavo Martinů Fortepijoninis kvintetas Nr. 2 (kartu su P. Geniušu), kaip tik ir gilino mintį, jog tokie kamerinės muzikos koncertai neturėtų būti retos išimtys. Juk autentiškieji kamerinės instrumentinės muzikos žanrai – tai ir yra tikroji Filharmonijos kamerinės muzikos sezonų šerdis. Ta proga ir dar vienas sakinys – kamerinė muzika visose Lietuvos muzikinio gyvenimo plėtotės fazėse uoliai formavo savuosius pašauktinius, savojo meno riterius, o tarp jų – visada čia liksiantis, nors sceną jau paliekantis violončelininkas Saulius Lipčius. Didžiausia pagarba Jam.

Grįžkime prie „Konzerthausorchester Berlin“ koncerto. Po kiek „suveltos“ jo pradžios (pranešama apie ambasadorės pasirodymą, bet įžengia orkestras; vėliau jau ambasadorė pasako kalbą, anonsuoja koncerto programą, tačiau pranešėja visa tai dar primygtinai pakartoja), kas gal ir nėra svarbiausia šio koncerto detalė, Berlyno orkestro koncertas savo pasirodymą pradėjo Otto Nicolai operos „Vindzoro šmaikštuolės“ uvertiūra. Ko gero, ne vieną nustebino šis kūrinys, nežinia kada girdėtas mūsų scenoje. Bet jis savaip privertė nusišypsoti prisimenant, kad tarpukario Kauno publikai tai nebuvo jokia terra incognita, nes 1928 m. šios operos premjera sėkmingai parengta Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui. Dirigavo Juozas Tallat-Kelpša, dainavo Julija Dvarionaitė, Chanonas Šulginas, Vincė Jonuškaitė, Marija Lipčienė ir dar būrys kitų dainininkų. Tuomet ši opera vadinta „Linksmosios Vindzoro moterys“, o kažkur dar matytas ir kitas žavus pavadinimas – „Vindzoro kūmutės“. „Konzerthausorchester Berlin“, diriguojamas slovako Jurajaus Valčuhos, operos uvertiūrą interpretavo kaip švytintį perliuką – su kiekvieno muzikinio įvykio charakteriu, logika ir šmaikštumu, su tauriomis žanrinėmis arabeskomis ar melodingumo išraiška. Klausytojo patirtyje užsifiksavo orkestro pastabumas, disciplina, muzikinių teiginių tikrumas.

Koncertą pratęsė belgų kompozitoriaus ir vargonininko Josefo Jongeno Koncertinė simfonija vargonams ir orkestrui, op. 81, soluojant latvių vargonininkei Ivetai Apkalnai. Pastaroji – tikra meistrė, o tam atsiskleisti buvo labai palanki galinga, išplėtota simfonijos vargonų partija. Nors ypatingo entuziazmo nuo pradžių šis didžiulis 4 dalių kūrinys nesukėlė, vis dėlto daug srauniau įtraukė vidurinių dalių mąslumu, neįprastais faktūriniais vargonų bei orkestro deriniais. Muzika prabilo ir girdėtomis amžių sandūros harmonijomis, ir prancūziškos tradicijos atgarsiais, ir savita kūrinio autoriaus vaizduote.

Koncertą pabaigė Ludwigo van Beethoveno Trečioji simfonija, akinanti prisiminti vieną istorinį komentarą: „Klasikiniu kūriniu laikytinas tas, kurį gali kaskart vis analizuoti ir kaskart iš jo vis daugiau sužinai, daugiau patiri.“ Nebūtinai visada taip atsitinka per koncertą su Beethoveno Trečiąja, tačiau šįkart minėta frazė labai tiko klausantis J. Valčuhos diriguojamo Berlyno orkestro. Puikiai organizuota muzikinio audinio visuma judėjo ir horizontaliai, chronologiškai, bet, regis, ir kitais lygmenimis, įtraukdama į muzikinės medžiagos ir formos, tematizmo ir tembrų, tempo ir ritmo dialogą. Jo sėkmingumą nulėmė ir kiek kitaip dirigento suvokti tempai, dinamika, formos padalų jungtys. Beethoveno Trečioji, ko gero, dar ilgam užsiliks atmintyje ir kaip šio koncerto kulminacija, ir kaip per 60 metų savo patirtį brandinančio „Konzerthausorchester Berlin“ meistriškumo ženklas.