Protinga šypsena ir ideali harmonija

Į koncertų sezono pabaigos fazę šįmet netikėtai įsiveržė Wolfgango Amadeus Mozarto muzikos skersvėjis. Per keletą dienų – du premjeriniai operos „Idomenėjas“ spektakliai (gegužės 31 ir birželio 2 d.), podraug ir du instrumentiniai ciklai viename Vilniaus festivalio koncerte. Pastarajame, birželio 5 d. Nacionalinėje filharmonijoje, skambėjo Penktasis koncertas smuikui ir orkestrui A-dur, KV 219, bei Koncertas dviem fortepijonams Nr. 10 Es-dur KV 365/316a. Gana reta mūsų koncertinėje praktikoje Mozarto muzikos koncentracija, gebėjusi šįkart atverti tą stilistinį matmenį, kuris lyg koks karščio bangoje patiriamas skersvėjis maloniai gaivina, bet sykiu provokuoja, retsykiais sudirgina. Summa sumarum – palieka daugiaprasmės pilnatvės pojūtį.

Tad pereikime prie birželio 5 d. koncerto, kuriame, be jau išvardytų Mozarto opusų, skambėjo dar ir populiarusis Arvo Pärto „Fratres“ smuikui, styginiams ir perkusijai, Josepho Haydno Simfonija Nr. 59 A-dur, Hob 1:59 („Ugnies“). Koncertą parengęs Lietuvos kamerinis orkestras pirmoje dalyje griežė soluojant meno vadovui Sergejui Krylovui, ir iš tiesų įrodė, koks svarbus ir gal net lemiantis yra gebėjimas girdėti, išklausyti. Šis kolektyvas puikiausiai gali apsieiti ir be dirigento, nes gerai pažįsta bendravimo kerų esmę, ieško įvairialypių galimybių rezonuoti, atsakyti, komentuoti (nors kažkodėl ne visuose koncertuose tai tenka patirti...). Manding, tikras malonumas ir smuikininkui S. Krylovui jausti patikimą partnerį, kuris pritardamas „žaidimo“ taisyklėms nesiekia atsitverti išmokto teksto paradigmomis, bet kaipmat įsitraukia į sūkuringą ir iš anksto neapskaičiuojamą tėkmę, prilygstančią magiškai vienkartinio muzikinio įvykio paslapčiai. O štai ir Mozarto Penktasis koncertas smuikui ir orkestrui A-dur. Galima tik spėti, kiek daugel kartų smuikininkas interpretavo šį ciklą, ir natūralu, kad kartais panūsta į jį šliūkštelėti sau aktualių improvizuotų ar drąsios vaizduotės padiktuotų elementų, kad ir smulkiau suskaidytą temų frazuotę. Toks „eksperimentas“ be tinkamo partnerio (orkestro) pasirodytų kaip tam tikra erezija. Tačiau visa tai išgirdęs orkestras sušvelnino ribą tarp abejotinos tiesos ir autentiško grožio konflikto.

Beje, praeitą savaitę Lietuvos kompozitorių sąjungoje buvo pristatyta nauja knyga „Krzystof Droba. Susitikimai su Lietuva. Straipsniai, pokalbiai, programos“. Knygą, sudarytą iš 26 šio Lietuvos muzikos bičiulio analitinių tekstų, esė, recenzijų, pokalbių, parengė muzikologė Rūta Stanevičiūtė. 227 puslapyje randame tokią Drobos mintį: „(...) ir aš tikėjau, kad grožis randasi iš tiesos (ne atvirkščiai!). Ar pamenate tą mintį, kad tiesa išlaisvina?“ Kad grožis randasi iš neabejotinos tiesos, paliudijo antra koncerto dalis. Ypač Mozarto Koncertas dviem fortepijonams Nr. 10, kurį atliko olandų pianistai broliai Lucas ir Arthuras Jussenai bei Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno (pastarasis orkestrui dirigavo ir Haydno Simfoniją Nr. 59, žvalgydamasis po rimto susimąstymo, kilnios patetikos ir taurių pokštų, tokių būdingų šiam kompozitoriui, kategorijas). Orkestras tuoj pat pajuto jau kitokį soluojančių partnerių vertybių pasaulį, tinkamai į jį įsitraukdamas ir pritardamas kitoms žaidimo taisyklėms. Ir vėlgi – puikus ansamblis, paskatinęs suformuluoti Mozarto stiliaus fenomeno esmę, apie kurią Nikolausas Harnoncourt’as yra teigęs: protinga šypsena ir ideali harmonija. Vienas dalykas sekti brolių Jussenų pianistinę veiklą netiesiogiai (internete), bet jau visai kas kita išgirsti juos koncerte. Priklausydami savo kartai, šie pianistai reabilituoja daugelį jai nebe tiek svarbių praeities vertybių: išlaiko rimtumo pozą, tuščių efektų nesiekiantį stilistinį autentiškumą, pagarbą tekstui, mėgavimąsi muzika, pagarbą amatui ir profesionalumui, ne sporto, bet individualios iškalbos prioritetą. Nors Jussenų dueto meninė ir techninė raiška savaimingai prikausto dėmesį, pianistai tarsi nejučiom tą dėmesį tuoj pat sufokusuoja į pagrindinį jų interpretacinės raiškos šaltinį – grojamą muziką, kuri yra gal daugiau nei graži? Štai ir dabar atmintyje skamba skoningos melizmos, žaviai sustyguotos kadencijos, melodingumo pilnatvė, trapių detalių jungtys, vienu pulsu alsuojančios temos, subtili koloristika, o kur dar ir įtaigus frazės rečitatyvumas. Muzikinė brolystė dar išsiskleidė ir publikos išprašytame encore – Georges’o Bizet siuitos „Vaikų žaidimai“ fragmentuose. Brolių Jussenų repertuaras – gana platus, tą paliudija jų koncertų tvarkaraštis. Tad tikimės ateityje čia juos išgirsti ir viso rečitalio formatu. Labai to norėtųsi.