Bendrieji vardikliai

Pastarąsias savaites Vilniuje intensyviai tvinksi kultūros pulsas, o įkandin jo sekantiems iš tikrųjų yra ką veikti, ir dar kaip. Antai įsibėgėjančios MO muziejaus veiklos ir jau 28-ą kartą vykstančio aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ kontekstuose, o dar prie jų pridedant ir 46-osios tarptautinės Baltijos muzikologų konferencijos „Kultūros pokyčiai ir muzikos kritikos diskursas“ matmenį (patrauklių renginių sąrašą, žinoma, galėtume dar tęsti ir tęsti), – taigi, tokiuose kontekstuose, regis, būtų linkę nutolti įprastine vaga tekantys sezoniniai akademinės muzikos vakarai, tarkim, kad ir Nacionalinėje filharmonijoje. Bet ne. Į kai kuriuos karštesnius taškus suplūdusi, susibendravardiklinusi ir puikių įspūdžių pasisėmusi publika vėliau pakiliai išsiskaido savų prioritetų, pomėgių kryptimis, nutarusi, kad ir klasikinės meno formos, ne tik šiuolaikinės, geba alsuoti aktualiu, veiksmingu algoritmu. Juk Vilniui, kultūros sostinei, toks ambicingas įvairių stilistinių sluoksnių polilogas labai pritinka. O, kad taip ir toliau...  

Beje, atmintyje jau kuris laikas punktyru driekiasi neseniai viename interviu skaitytas elementarus, bet iškalbingas teiginys, kurio autorė – viena MO muziejaus įkūrėjų Danguolė Butkienė: „Edukacija ir bendruomenių būrimas šiuo metu yra dvi svarbiausios muziejų funkcijos pasaulyje.“ Genialu ir paprasta. Turbūt tai unisonu ataidi ir svarstant, tarkim, apie Nacionalinės filharmonijos, kitų jau dešimtmečius gyvuojančių meno institucijų gyvenseną, kai pasitelkus edukaciją ar dėl kitų sumanių paskatų suburta bendruomenė tampa ne vien statistiniu rodikliu (ataskaitoms), bet jautriu, atidžiu ir vertinančiu dalyviu (ne ataskaitoms). Netenka abejoti, kad šie prioritetai – edukacija ir bendruomenių būrimas – jau senokai įtraukti ir į Filharmonijos akiratį, apie tai byloja koncertų (tegu ir ne visų) atmosfera.

Štai tokią atmosferą – klausytojų ir koncertuojančio Valstybinio Vilniaus kvarteto bei pianistės Goldos Vainberg-Tatz susistygavusią jungtį – teko patirti spalio 24 d. vakarą, skambant Johanneso Brahmso Fortepijoniniam kvartetui Nr. 1, op. 25, ir Césaro Francko Fortepijoniniam kvintetui f-moll, op. 14. Nuo scenos sklidę autentiški kamerinės romantinės muzikos kerai, minimų opusų muzikinės erdvės mastelių eksponavimas, gyvi instrumentų dialogai, linkę reaguoti ne vien į per repeticijas protu suvoktas tiesas, bet per koncertą atsidavę impulso pašaukimui, – sulaukė adekvataus publikos dėmesio: įsiklausymo, tylos tarp dalių, iki galo išgyventų paskutinių taktų. Minimas koncertas tik darkart patvirtino, kad kameriniai Filharmonijos koncertai turi skambėti Didžiojoje salėje, grynosios darnos kontekste, jautrios, atidžios ir gebančios vertinti publikos akivaizdoje.

Ir dar. Sugrįžkime keletą dienų atgalios. Spalio 20 d. vyko Nacionalinio simfoninio orkestro koncertas, soluojant smuikininkei Rūtai Lipinaitytei, dainininkei Sandrai Janušaitei. Dirigavo į Filharmonijos sceną antrąkart grįžtanti kanadietė Keri-Lynn Wilson. Džiugu, kad ir vėl sugrįžo, nes iš tiesų teko patirti ypač lankstų, maloniai neprognozuojamą orkestro, solisčių ir dirigentės dialogą, nestokojantį įprastų paradigmų, podraug ir į „naujus įvykius“ reaguojančią galvoseną. Pirmoje koncerto dalyje buvo pristatytas 80-metį švenčiantis Amerikos kompozitorius Johnas Paulas Corigliano, jo Koncertas smuikui ir orkestrui „Raudonasis smuikas“, parašytas 2003 metais. Tai vienas tų opusų, kurie formaliai sinchronizuotųsi su „Gaidos“ festivalio kontekstais, nors nesutaptų su šio festivalio stilistiniais prioritetais. Techniškai sudėtinga smuiko solo partija – tarsi specialiai R. Lipinaitytei parašyta. Ir ji tai suvokė organiškai, pademonstruodama puikias technines galimybes. Su didelėmis profesinėmis ambicijomis, virtuoziniu užmoju. Bisui – netikėtumas: Lino Rimšos Sarabanda smuikui ir orkestrui. Žavi, tokiam žanrui rezonuojanti miniatiūra, solistę atvėrusi jautriai kantilenai.

Antroje koncerto dalyje – bene populiariausias Gustavo Mahlerio simfoninis opusas: Ketvirtoji simfonija. Tai kūrinys, gimęs tarytum vidinė keleto žanrų diskusija (dainos, simfonijos, ansamblio), ataustas darniu kameriškumo ir simfoniškumo sambūviu, vienietiškais aromatais. Tai vienas tų opusų, kuriais, manyčiau, mėgaujasi ir dirigentai, ir orkestrantai, kompozitoriaus sumanymu tampantys jautriais solistais, subtilių ansamblių nariais. Ar tai girdėjome? Taip. Pasibaigus kūriniui tuo mėgavosi ir dirigentė, žaviai ir rūpestingai individualizuodama orkestro artistus bei jų grupes, nukreipdama publikos plojimus tai vieniems, tai kitiems. Partitūra gludinosi per detalių ir monumentalių potėpių sąveiką, proporcingus tempus ir ritmus. Dialogo menas? Ko gero, jo esmė gerai pažįstama dirigentei Keri-Lynn Wilson, gebėjusiai visąlaik išlaikyti kontaktą su orkestru, su kiekvienu jo nariu, nesureikšminant savęs, nepaverčiant dirigavimo „išraiškos šokiu“. Individualios jausenos ugdytas santūrumas derėjo su drąsiais temperamento polėkiais, liejosi stamantria kūrinio forma. Joje šiltai suspindo ir soprano solo, atliktas Sandros Janušaitės, žodžių ištarme reziumuojantis pagrindinę šios partitūros idėją. Tą vakarą atrodė, ko gi dar Mahlerio Ketvirtajai ir betrūktų?