Soft Fusion

Šių metų jau tradicine tapusios Fotografijos šventės paroda Klaipėdoje šį kartą dėl mums jau įprasto ir paraleline realybe tapusio karantino natūraliai skilo į dvi dalis. Visumą matote virtualioje erdvėje. Tikroji paroda lieka už kadro ir tai tik pakursto tyrinėjimo aistrą, skatina smalsumą, naują konteksto įvertinimą, netgi naujo kūrimą. Teoriškai virtualas turėtų praplėsti esamą parodą. Tačiau ar mums iš tiesų svarbu, kiek ir kokių kūrinių papildomai pridės vienas ar kitas autorius, jeigu pagrindinės sudedamosios dalys nesikeičia?

Apie renginio formatą kalbuosi su jos kuratoriumi Dariumi Vaičekausku ir fotokritiku Tomu Pabedinsku. Motyvas pokalbiui – pati fotošventė, kurioje šiandien eksponuojama Aleksandro Čekmeniovo (Ukraina) fotografijų paroda „Pamiršta žemė“, Violetos Bubelytės fotografijų paroda „Monospektaklis kitaip“ ir Arūno Kulikausko paroda „Paskutinė“. Vasario mėnesį mūsų laukia fotošventės tęsinys ir kita parodų banga.

Ignas Kazakevičius: Koks yra koncepcinis ryšys tarp dabartinių parodų ir to, kas bus eksponuojama kitą mėnesį?

Darius Vaičekauskas: Šiuo atveju ryšys tarp parodų labiau sritinis nei koncepcinis. Dar galima įžvelgti kartos fotografų situaciją – visi, tiek Violeta Bubelytė, tiek Arūnas Kulikauskas, tiek kolega iš Ukrainos Aleksandras Čekmeniovas, priklauso vienai kartai, ir tikrai įdomu pažvelgti ar net palyginti, kokia fotografine kalba komunikuoja autoriai, kas jiems įdomu, kas rūpi. Kitame Fotografijos šventės parodų bloke pristatysime jau tradicija tampančią kaimyninių šalių šiuolaikinės fotografijos apžvalgą – šiuo atveju tai gal net labiau šiuolaikinio meno iš Baltarusijos paroda, kurioje bus daug šiuolaikinės fotografijos, taip pat kitų, ją papildančių (videodarbai, piešiniai, tekstai) kūrinių. Kitas įvykis – tai ukrainiečių kilmės Lietuvos fotografo Valentino Odnoviuno personalinė paroda. Šia ekspozicija pristatysime jaunajai kartai rūpimas problemas, temas, kaip jos reiškiamos per fotografiją ar jai artimas meno formas. 

Virtualumo žavesys

Virtualas leidžia stebėti parodas „soft versijoje“, suvokti be konteksto ir tiesioginės polemikos. Virtualioje versijoje nėra dirginančio faktoriaus – atmosferos: atidarymo azarto, erdvės, kurioje eksponuojami kūriniai, pojūčio, žiūrovų, su kuriais gali persimesti žodžiu, o kolegos ekspromto neatstos surežisuotas feisbuko komentaras; nėra kūrinių formatų skirtumo, stiklo ir pasporto, nuotraukos ir asmenukės jos fone besidarančio žiūrovo santykio, galų gale nebesvarbūs rėmai ir etiketės dydis, jos tekstas.

Virtuale dingsta konteksto svarba, jo vietą keičia panorama. Ar ji gali būti informatyvi, yra labiau retorinė replika, nes šiuo atveju tai vienintelis galimas įvykio pateikimo variantas (kad ir be papildomų techninių triukų, kurie plečia autoriaus vizijas, renginio koncepciją ir yra įmanomi tik virtualiai). Ar įmanoma vertinti parodoje matomus kūrinius neturint informacijos apie autorius, apie jų gyvenimo ir kūrybos kontekstą (tarkim, jūs atsitiktinai klaidžiodamas internete pataikėte į šią parodą)? Stebint parodos autorius virtualiai, peršasi du parodos perskaitymo scenarijai. Pirmasis yra tradicinis: pastudijuoti, ką, kas, kada ir kodėl veikė, kieno ir kaip buvo paveikti autoriai, kokį pėdsaką istorijoje jie paliko ir panašiai. Antrasis – visa tai įsivaizduoti žiūrint į fotografijas ir susikurti bei pasipasakoti alternatyvią istoriją. Kitu paspaudimu jums belieka pasirinkti pirmosios parodinės serijos šventinį akcentą – Kulikauską, Bubelytę ar Čekmeniovą.

D. V.: Bubelytės ir Čekmeniovo parodos, manau, nereikalauja papildomos informacijos, išsamesnių žinių apie autorių, jo kūrybą – šiais atvejais galima mėgautis pačia „grynąja“ fotografija ar autoriaus fantazija. Arūno Kulikausko atvejis sudėtingesnis. Kad suprastum jo kūrybos kelią, jau reikėtų turėti išsamesnės informacijos apie kūrybą, gyvenimo kelią, gyvenamos vietos aplinką, jos poveikį.

Iš esmės Darius yra teisus, tik ukrainiečio fotografijos be konteksto gali pasirodyti jau pabodusiu socialiniu „gruzu“ (praeitoje šventėje turėjome analogiškas Rimaldo Vikšraičio kaimo grimasas bei jaunųjų ukrainiečių bendrabutinio tipo soft core). Kulikauskas regisi turistu nomadu ir veikiausiai jo gyvenimo atspindžiai iš bet kurio pasaulio megapolio sugulę į parodą atrodytų panašiai. O štai Bubelytė tikrai puikiai „skaitosi“ ir be konteksto. Jos kūryboje galima kalbėti apie performatyvumą, nes ji Lietuvos akto žanro semantikoje yra išskirtinė pačiu akto kaip veiksmo traktavimu. Jos fotoaktai ryškūs neveiksmu ir eksploatuojamo kūno neaktyvumu, jie patvirtina menotyrininkės Erikos Grigoravičienės tekste „Tarp gyvo ir negyvo kūno“ išsakytą teiginį, jog „kūnas lietuvių kalboje asocijuojasi su palaikais, ne su seksualumu. Lietuvių menininkams aktualus ne tik instinktų ir juslių išlaisvinimas, bet ir išsilaisvinimas iš kūno kalėjimo, vadinamas dvasingumu...“. Bubelytė išlieka pasyvi, leidžia tekėti pasaulio įvykiams tarp jos ir veidrodžio, ką įrodo keturi dešimtmečiai eksperimento su savimi. Tai svarbu „epitafinių“ parodų draugijoje, nes tokio Kulikausko Niujorko jau nebebus, kaip nebebus ir tokios Čekmeniovo Ukrainos, kurią dauguma tikrai nori pamiršti.  

Šis tarpinis, viso menininkės gyvenimo monospektaklio būvis, laiko apskaita padeda jai išvengti spąstų, kai menininko stilius, formatas, ypač grįstas vietine istorine dokumentika, socialiniu trendu, ilgainiui praranda aktualumą.

Šventės formatas

I. K.: Panašu, kad fotošventės renginys yra artimesnis meno mugės formatui, kur kiekviena paroda veikia tarsi galerija, gana autonomiškai. Ar per penkerius metus išsikristalizavo šios Fotografijos šventės esmė, struktūra, sudėtis, projektų hierarchija?

Tomas Pabedinskas: Klaipėdoje rengiamų fotografijos švenčių esmė ir išskirtinumas Lietuvos kontekste, manau, yra didelės, išsamiai kelis autorius ar svarbią jų kūrybos dalį pristatančios parodos. Kitas svarbus aspektas tas, kad autoriai parenkami skirtingi, atstovaujantys visiškai skirtingiems požiūriams į pačią fotografiją, kiekvienas kaip kūrėjas susiformavęs vis kitokiame kontekste. Galime prisiminti praėjusių metų renginį, kuriame pristatyti techniškai ir estetiškai nepriekaištingi Arūno Baltėno darbai iš serijos „Dirbame. Esame“, anaiptol netobulą kaimo gyvenimą spontaniškai įamžinusios Rimaldo Vikšraičio nuotraukos ir JAV gyvenančio ir kuriančio Edžio Jurčio fotografijos. Panašiai ir kitų metų fotografijos šventėse per keletą ryškių ir skirtingų autorių žiūrovai supažindinti su skirtingomis fotografijos kryptimis – taip aprėpiamas platus kūrybinės fotografijos spektras ir išvengiama paviršutiniškumo.

D. V.: Šis reiškinys buvo kuriamas kaip šventė, kaip fotografijos šventė. Ir iš tavo pateikto palyginimo – taip, tai turbūt artimiau meno mugei nei temiškai ar konceptualiai apibrėžtam festivaliniam formatui. Mūsų rengtų ar rengiamų fotografijos švenčių metu šalia gali sugyventi visiškai skirtinga fotografija – tokiais atvejais mes žiūrovams pristatome fotografijos įvairovę, jos įvairiapusiškumą, kuriuo norisi džiaugtis, kurį norisi švęsti. Žinoma, svarbu, kad tai būtų kokybiška, aktuali fotografija ar tokia, su kuria verta susipažinti. Svarbi šių švenčių linija – tai kartų santykis. Beveik kiekvienoje parodoje pristatome tiek vyresniųjų fotografų parodas, tiek ir jaunųjų autorių kūrybą. Tokiu būdu pateikiama ir tradicija, ir naujovės.  

I. K.: Tomai, ką galėtum pasakyti apie šio renginio reikšmę Lietuvos fotomeno gyvenime?

T. P.: Grupinės užsienio autorių parodos ar užsienio menininkų bei kuratorių paskaitos – tai savotiškas šventiškumo akcentas. „Svečių“ dalyvavimas į parodas leidžia pažvelgti kaip į ypatingą įvykį. Manau, gana nedidelė renginio apimtis, suderinta su plačiu ir giliu požiūriu į kūrybinę fotografiją, ir yra tas jau atpažįstamas fotografijos šventės formatas, kuris skiria ją nuo kitų Lietuvoje vykstančių fotografijos renginių. Svarbus čia ir geografinis aspektas – jis gerokai praplečia įsivaizdavimą, kad reikšmingos parodos ar renginiai vyksta tik Vilniuje ar Kaune.

I. K.: Dariau, kada atėjo suvokimas, kad fotošventė tampa geru, tradiciniu gerąja prasme, atpažįstamumą turinčiu renginiu?

D. V.: Rengiant antrąją Fotografijos šventę jau tapo aišku, kad toks formatas Klaipėdai yra būtinas – čia niekada nebuvo fotografijos meno festivalio, didesnių teminių, apžvalginių ar konceptualių parodų (su tam tikromis išimtimis – kaip projektas „Erozija“), parodančių Lietuvos bei užsienio fotografijos įvairovę, tendencijas. Vieno ar dviejų mėnesių laiku koncentruotai pristatomos kelios fotografijos parodos – tai puiki galimybė susipažinti su Klaipėdoje nepristatytais Lietuvos kūrėjais, pamatyti kaimyninių šalių jaunųjų autorių kūrybą, susipažinti su europinėmis ar pasaulinėmis fotografijos tendencijomis. Labai svarbus ir edukacinis momentas: paskaitos, kūrybinės dirbtuvės – tai, kas leidžia labiau pažinti fotografiją teoriniu ar technologiniu, kūrybiniu aspektu.

Receptas

Nemanau, kad kiekvienais metais fotošventė gali būti iki galo numatyta ir personalinių ar grupinių parodų santykis sudėliotas iš anksto. Žinant logistinio atsitiktinumo faktorių, kuris nuolat lydi didesnio mastelio projektus, pasirinktą pateikimo strategiją vadinčiau teisinga. Tai galima suvokti kaip šiuolaikinio fotoproceso pristatymo diversifikavimą. Jei kas nors dėl vienokių ar kitokių priežasčių atkris, kurioje nors grandyje įvyks trumpasis jungimas, visada bus galima įstatyti panašią „mikroschemą“ iš po ranka turimų. Fotošventė idealiai atitinka daug metų KKKC vyravusį parodinį projektų konstravimo „Soft Fusion“ modelį. Fotošventėse visada galime rasti šiek tiek šoko, šamaninių praktikų, anarchijos ir flirto su kairiąja estetika, lietuviškos klasikos, buitinės ir alternatyvios istorijos, be abejo, archyvo ir proceso, skirtingų technikų variacijų ir galimybių. Tai parodų kompleksas – skirtas kiekvienam pagal suvokimo poreikį. Idealiai subalansuotas Klaipėdai, bet tinka ir Lietuvai.

Ciklą finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė