Tarp tradicijos ir ekspresijos

Agnija Koreniukė yra viena įdomiausių šiuolaikinių lietuvių grafikių, jos kūryba apima įvairias technikas – linoraižinius, monotipijas, piešinius, litografijas ir koliažus. Jos meninė raiška pasižymi stipria introspekcija, giliomis emocinėmis vibracijomis ir formaliu ekspresyvumu. 2007 m. menininkė baigė grafinio dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje ir nuo tada jau daugiau nei 15 metų aktyviai kuria. ​

Analizuodamas Koreniukės darbų stilistiką, drįsčiau lyginti ją su XX a. vidurio modernizmo kryptimis, tokiomis kaip Niujorko abstraktusis ekspresionizmas, Art Informel stiliumi, menininkės  Lee Krasner bei CoBrA grupės kūryba. Kaip ir šios grupės nariams, Agnijai būdingas polinkis į archetipinius vaizdinius, sąsajos su mitologija ir folkloru. Akivaizdu, kad autorei svarbūs kūrinių pavadinimai ar veikiau į juos įdėtos energijos įvardijimas. Keisčiausia, kad paveikslai abstraktūs, bet juose vis dėlto mirkteli vienas kitas realus motyvas – pavyzdžiui, kūriniai „Kristina nežino, kad pievoje tigras“ arba „Naščiai“. Visų pavadinimų neminėsiu, tačiau pabrėžiu, kad jie gana literatūriški, o tai sukuria kontrastą tarp gaivališkos estampo jėgos ir jo pavadinimo.

Konkrečių ir lyriškų pavadinimų poreikis Agnijos kūrybą veikiausiai sieja su Lietuvos grafikos tradicija. Kaip žinome, Lietuvos grafikos mokykla turi ilgą ir turtingą istoriją, pasižyminčią subtiliu techniniu meistriškumu, stipriomis simbolinėmis kompozicijomis ir giliu refleksyvumu. Nuo XX a. vidurio iki šių dienų lietuvių grafikai eksperimentavo su linoraižiniais, ofortais, litografijomis ir monotipijomis, ieškodami naujų išraiškos galimybių ir vizualinių naratyvų. Tradicinėje Lietuvos grafikoje svarbų vaidmenį suvaidino tokie menininkai kaip Vincas Kisarauskas, Birutė Žilytė, Algirdas Steponavičius ir kiti. Jų darbuose dažnai vyravo tautosaka, istorija, egzistenciniai apmąstymai bei kruopščiai apgalvotos kompozicijos. Lietuvos grafika buvo linkusi į simbolizmą ir siužetinius pasakojimus, kurie jungėsi su abstrakčiais vaizdiniais, turinčiais stiprų emocinį krūvį. Šiandien Lietuvos grafika išgyvena įvairiapusį raidos etapą. Naujosios kartos menininkai derina tradicinius grafikos metodus su naujomis medijų galimybėmis, eksperimentuoja su tekstile, skaitmeninėmis technologijomis ir konceptualiuoju menu.

Koreniukė, nors ir išlaiko klasikinių grafikos technikų pagrindus, savo darbuose leidžia sau daugiau asmeniškumo, eksperimentinio formato ir neapibrėžtumo. Jos kūryba balansuoja tarp Lietuvos grafikos tradicijos ir tarptautinių meno srovių, o tai leidžia jos darbams būti suprastiems ne tik Lietuvos grafikos, bet ir platesniame pasaulinio meno kontekste.

Koreniukės kūryboje vyrauja introspektyvios temos: žmogaus prigimties trapumas, laikinumas, pasipriešinimas tradicijai – „gražiam“ vaizdui ir savirefleksijai. Jos darbuose dažni fizinio bei emocinio disonanso motyvai, kurie išreiškiami ekspresyviomis formomis ir dinamiškais kompozicijos sprendimais. Pavyzdžiui, linoraižinių serijoje „Moteris tyli“ vyrauja abstraktūs, fragmentiški motyvai, kuriais siekiama perteikti moters buvimą, bet kartu ir jos nepastebimumą visuomenėje.

Lyginant su klasikiniu Niujorko abstrakčiuoju ekspresionizmu, ypač Lee Krasner kūryba, Koreniukės darbai taip pat demonstruoja gestišką piešinį, bet vietoj ryškaus spalvinio kolorito menininkė renkasi minimalistinę, juodą–baltą skalę, kuriančią sapnišką ir dramatišką atmosferą. Kaip ir Krasner, Koreniukė savo kūriniais kalba apie vidinę psichologinę įtampą, tačiau tai daro grafikos priemonėmis, kurios suteikia jos menui stiprų taktilinį pojūtį. Kūrinius norisi liesti, užsimerkus sekti linijų raizginius, suvokti autorės linoraižinių išgraužų paslaptis. Išties būtų smalsu paliesti jos kūrinių klišes ir pakeliauti autorės pasąmonės vingiais.

Niujorko abstraktusis ekspresionizmas, kuris įsitvirtino XX a. 5-ajame dešimtmetyje, pabrėžė automatizmo principą ir stiprų emocinį įsitraukimą į kūrybinį procesą. Lee Krasner, viena svarbiausių šios krypties atstovių, dažnai eksperimentavo su koliažais, spontaniškomis linijomis, „užsuktomis“ formomis ir kompozicine dinamika. Panašiai ir Koreniukės koliažai, linoraižiniai atgręžia mus į atsitiktinumą kaip pagrindinį kūrybinį principą. Kaip ir Krasner darbuose, Koreniukės kūryboje fragmentiškumas tampa vienu pagrindinių struktūrinių elementų, leidžiančių kurti daugiaprasmiškus, atvirai interpretuojamus abstrakčius pasakojimus.

Tuo metu CoBrA grupė, kuri veikė po Antrojo pasaulinio karo, akcentavo ekspresyvų piešinį, naivumo estetiką ir spontanišką kūrybos procesą. Šios grupės nariai, tokie kaip Asgeras Jornas ar Karelas Appelis, naudojo laisvas, neapibrėžtas formas, primenančias vaikų piešinius. Koreniukės darbuose galima įžvelgti panašią spontaniškumo idėją, ypač monotipijose, kuriose vyrauja ekspresyvios dėmės ir atsitiktiniai linijų persiliejimai.

Art Informel – XX a. vidurio meno kryptis, kurią skatino europietiškas ekspresionizmas ir egzistencializmas. Jos atstovai, tokie kaip Jeanas Fautrier ar Wolsas, dirbo su faktūromis, atsitiktiniais dažų potėpiais ir destrukcijos estetika. Koreniukės litografijos ciklai savo struktūra ir technine raiška gali būti lyginami su šiuo stiliumi: tamsaus rūko atmosfera, neapibrėžti siluetai ir „pratrynimų“ efektai kuria mistišką, siurrealistinę aplinką, kuri kviečia žiūrovą aktyviai interpretuoti tai, kas matoma, ir taip įsitraukti į meninį procesą.

Koreniukės meninėje kalboje nėra aiškių naratyvų – kaip ir Art Informel kūrėjai, ji palieka daug erdvės žiūrovui, kuris pats turi atrasti jos kūrinių reikšmes ir emocijas. Monotipijų serijose ir litografijų cikluose šis principas tampa ypač ryškus – kūriniai atrodo fragmentiški, tačiau kartu jie yra laisvi, lyg vidinių būsenų atspindžiai.

Trumpai tariant, Agnija Koreniukė savo kūryboje jungia tradicines grafikos technikas su modernistinėmis meno kryptimis, dailininkei svarbi ne tik vaizdinė, bet ir vizualiai taktilinė patirtis. Kartu ji reflektuoja CoBrA grupės spontaniškumo dvasią ir absurdo estetiką, tačiau išlieka introspektyvesnė ir labiau susitelkusi į žmogaus psichologiją. Koreniukės darbai įtaigūs tiek tematiškai, tiek vizualiai. Ji geba sukurti intymią metafizinę atmosferą, kurios dinamiška kompozicija dengia nuolatinį vidinį formų erzelį, jų neprognozuojamą judėjimą ir egzistencinius menininkės klausimus. Jos grafikos darbai drąsiai peržengia tradicinius žanro rėmus, atskleisdami šiuolaikinio žmogaus būsenų kompleksiškumą. Būtent ši savybė leidžia lyginti jos kūrybą su XX a. modernizmo kryptimis ir leidžia tapti vienai „netikėčiausių“ šiuolaikinės eksperimentinės grafikos kūrėjų Lietuvoje.

Agnijos Koreniukės kūryba, nors ir glaudžiai susijusi su tarptautinėmis modernizmo bei postmodernizmo kryptimis, taip pat turi aiškų sąlytį su Lietuvos grafikos tradicija, tačiau kartu ją išplečia naujomis formomis ir konceptualiais ieškojimais. Koreniukės kūryboje galima įžvelgti tam tikrus Lietuvos grafikos mokyklos elementus, tačiau jos meninė kalba gerokai dinamiškesnė ir ekspresyvesnė. Ji naudoja fragmentiškas kompozicijas, siurrealistines deformacijas ir stiprų gestiškumą, kuris skiriasi nuo įprasto lietuviškos grafikos racionalumo bei tvarkingos struktūros.

Viena ryškiausių jos kūrybos savybių – emocinis ir fizinis atsiskyrimas nuo grafikos lakšto, netgi savęs, kas dažnai įgauna abstrakčių, bet pasikartojančių itin asmeniškų formų. Ji atsisako naratyvinės darnos, būdingos Lietuvos grafikos klasikams, ir pasitelkia vizualinius trukdžius bei atsitiktinumą kaip pagrindinius meninius įrankius. Tai ją priartina prie tarptautinių tendencijų, tačiau kartu leidžia pastebėti paraleles su Lietuvos moderniosios grafikos meistrais, ypač tais, kurie eksperimentavo su ekspresyviais formų ir medžiagų sąskambiais.

Koreniukės monochrominė paletė ir dėmesys faktūroms primena lietuviškų linoraižinių tradiciją, tačiau jos kūriniai labiau orientuoti į emocijų perteikimą per vizualią siurrealistinę įvairovę, o ne į minėtus tikslius kompozicinius sprendimus. Jos darbus galima lyginti su Lietuvos ekspresionistinės grafikos pavyzdžiais, tačiau jie turi daugiau intuityvumo ir spontaniškumo nei tradicinė Lietuvos grafika, kurioje dažnai vyrauja apgalvotas konstravimas.

Agnijos Koreniukės grafika ne tik atspindi Lietuvos grafikos tradiciją, bet ir ją praplečia, suteikdama daugiau emocinio atvirumo ir spontaniškumo. Autorės kūryba tampa tiltu tarp klasikinių ir šiuolaikinių grafikos tendencijų, jungiančiu ekspresiją, introspekciją ir techninį meistriškumą.