Nematytas Čiurlionis

Tarp simbolinio jūros gintaro lopšio ir žvaigždžių buveinės tęsiasi kelias, kuriuo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis eina tyliai, tačiau paskui jį žengia minios gerbėjų, žiūrovų, sekėjų ir tęsia meninės transcendencijos trajektoriją. Šis kelias, kurį atrado pats menininkas, be teorinio verbalizavimo ar manifestų, šiandieną atveria erdvę interpretacijoms, leidžiančioms žiūrovų auditorijai įsitraukti į vizualiai artikuliuotą filosofinį diskursą. Dailininkas nerašė traktatų, bet jo paveiksluose slypi visos pasaulio filosofijos. Jis nežiūrėjo į žvaigždes – jis jas regėjo. 

M.K. Čiurlionio muziejaus inicijuota paroda „Nuo gintarų iki žvaigždžių“ – tai ne tik Čiurlionio 150-mečiui skirta ekspozicija. Tai dvasinis audinys, nuaustas iš laiko ir tylos, simbolių, kurie niekada nepraras savo galios, iš to, kas peržengia žanrų, epochų, tradiciškai suvokiamo meno ribas. Čiurlionis čia pristatomas ne kaip muziejinis eksponatas, o kaip atradėjas, šviesulys – ne vien Lietuvos, bet ir pasaulio kultūros visatoje. Ne veltui ekspozicija išskaidyta į tris esmines temas – „Jūra“, „Kosmosas“, „Navigacija“. Šios temos – ne geografiniai skyriai, o dvasinės teritorijos, kuriose susitinka ne tik Čiurlionis, bet ir jo amžininkai bei šiuolaikiniai menininkai. Įdomu stebėti klasikinius simbolizmo ir modernizmo kūrinius šalia itin ramių, netgi romių šiuolaikinių autorių videokūrinių bei instaliacijų.

Jūra. Gintarinis sapnas. Galingas alsavimas, skleidžiantis šimtmečių ilgesį. Čiurlionio „Jūros“ tema – tai ne marinistinis peizažas, o archetipinis sielos kraštovaizdis. Šioje parodos dalyje Čiurlionis susitinka su menininkais, kuriuos gyvenimas ir kūryba taip pat traukė prie jūros kaip prie nepažintos prigimties gelmės.

Kosmosas Čiurlioniui buvo ne atradimų objektas, bet būsenos atspindys, ne mokslinė schema, o vidinio dangaus žemėlapis. „Pasaulio sutvėrimas“ nėra chronologinė pasaulio pradžia – tai išjaustas pasaulio pradėjimas. Dailininkas tarsi kalba apie visatą kaip apie garsą, kurį supranti tuoj išgirsiąs: kai nuo bažnyčios varpo kažkodėl žemėn krinta sniego kaugė... Kur prasideda dvasinė kelionė? Ar tik pakilus burėms? Ar įsižiebus kelrodei žvaigždei? Ar tada, kai žmogus pasijunta mažu laiveliu būties vandenyno bangose? Parodos vidurinė dalis – „Navigacija“ – yra tarsi sielos kompasas, vedantis mus nuo pažįstamo pasaulio į dar nepatirtą.

Vaizduotės paveldas

Mano tikslas – pasižvalgyti po parodą, parašyti reziumė ir rekomendaciją, dėl ko verta joje apsilankyti. Tikrai visko labai daug. Nevardinsiu jums autorių pavardžių ir kūrinių. Kviečiu atvykti į muziejų ir naviguoti patiems, net be gidų pagalbos. Priminsiu, kad tokio mastelio parodos Lietuvoje rengiamos daugiau nei keletą metų. Šiuo atveju padėjo tai, kad beveik visi Čiurlionio kūriniai yra jo vardo muziejuje. O štai su užsieniečiais amžininkais teko padirbėti – muziejai programas planuoja gerokai ilgiau ir nėra labai linkę skolinti savo kolekcijos kūrinių. Čia labai pagelbėjo britų kuratorė Kathleen Soriano, padėjusi surinkti užsienio autorių kūrinius iš muziejų ir privačių kolekcijų. Didelį darbą atliko lietuvės parodos kuratorės Vaiva Laukaitienė ir Greta Katkevičienė, bendrai su užsienio kolege kūrusios parodos viziją, kurią puikiai įgyvendino (kad ir komplikuotoje muziejaus erdvėje) architektai Saulius Valius ir Rasa Butiškytė. 

Geri ar blogi Čiurlionio kūrybos bendralaikių darbai, naivokos jų pradžių pradžios... Diskutuoti verta. Tačiau ar galima apkaltinti upelį, kad jis netapo upe, kad ši neįsiliejo į pasaulinio meno konteksto marias, jūras ir vandenynus... Net ir nekanoniškas, netobulas ar prieštaringas menas gali virpinti sielos stygas – galbūt jis nepatiks, galbūt trikdys, tačiau kartais būtent tas sutrikdymas tampa slenksčiu, per kurį įžengi į geresnį savęs suvokimą, sakytum, dienoje pakinta saulės sukimasis, o šviesa ir šešėliai keičia kryptį. Dauguma Čiurlionio amžininkų drąsiai laužo perspektyvą, improvizuoja su optiniais efektais, ieško ne tik formos, bet ir jausmo erdvių, kuriose regimybė tampa tik atspirties tašku vidinei tikrovei. Jie drąsiai tolsta nuo akademinio tikslumo, kad priartėtų prie to, kas nematoma – sielos kraštovaizdžių, sapnų logikos, būties virpesių. Kaip ir Čiurlionis, jie nebijo iškreipti vaizdo, kad perteiktų tiesą, kuri negyvena geometrijoje, bet glūdi už regimojo horizonto – tarp minties šešėlio ir emocijos blyksnio.

Taigi vadinamasis „prieštaringas“ ar savo laikmečiu „nesuprastas“ menas, bent jau anuomet taip vertintas, šiandien tampa svarbiu kriterijumi, padedančiu atskirti, kas yra „teisingas“, „geras“ ar „gražus“ menas, o kas – tik patogi forma. Manau, kad Čiurlionio amžininkai, kurdami savo pirmuosius paveikslus, menkai tesirūpino tokiais apibrėžimais – jie veikiau klausė vidinio impulso, o ne vadovavosi išoriniais reitingais. Vis dėlto šiandien aiškiai matome, kad kasdienybė – ar ji būtų trapi, ar juokinga, kvaila, netgi beviltiška – yra mūsų atspindys. 

Paradoksalu, bet šios parodos kritikuoti tarsi negali – juk ji skirta vieninteliam oficialiai pripažintam Lietuvos meno genijui. Tačiau gal problema slypi ne pačioje parodoje, o mumyse? Gal žmonės patys užsiveria jos akivaizdoje, nes baiminasi nesuprasti, neatpažinti, neatitikti kažkokio nerašyto „meno supratimo“ standarto. Žmonės įpranta gyventi klišėmis, pasiduoti išankstinėms nuostatoms – net kai jos esti pasenusios, trapios, lengvai keistinos. Kalbant apie Čiurlionio žinomumą, prestižą, kuklaus genijaus paradoksą – šaunu, kad autoriaus jo amžininkų kūriniai nenustelbė, ekspozicija išvengė analitinio šabloniškumo. Kitu atveju Čiurlionio kūryba taptų ženklu be turinio, jo gyvasis paveikslas pradėtų blukti. Bet... Ne vienas kolekcininkas ar architektas, nenorėjęs būti cituojamas, yra sakęs, kad galbūt geriau būtų „paleisti“ kelis jo kūrinius į pasaulinę meno rinką, pristatyti aukcionuose, – ne dėl pinigų, o tam, kad paveikslų vertė taptų ne tik nominali, bet apčiuopiama, atitinkanti tarptautinį meninį paritetą. Tikroji reikšmė atsiskleidžia tik tada, kai kūrinys stoja į lygiavertį dialogą su pasauliu – rizikingoje, bet orioje viešojoje erdvėje.

Kita vertus, Čiurlionis šiandieną (kaip ir jo amžininkai) jau, regis, ne tik suprastas, bet ir perprastas. Išsamiai dokumentuotas, aprašytas, įtikrintas. Bet vis tiek – vienišas. Jis tebelieka atskiru žemynu Lietuvos meno pasaulyje. Todėl ir džiugu, kad šioje parodoje susibūrė tiek bendraminčių – kuratorių, menininkų, žiūrovų, kurie sugebėjo pakviesti Čiurlionį į dialogą su jo amžininkais. Ši paroda nėra fiksuota ar baigta forma. Ji kiekvieno sąmonėje tampa absoliučiai kitokia. Įsivaizduokite ją kaip asmeniškai patirtą gyvenimo nuotrupą – nugirstą pokalbį, pusbalsiu ištartą frazę, kūrinį, kuris netikėtai primena vieną konkretų jūsų gyvenimo momentą. Muziką, kuri susijusi su kažkuo labai svarbiu. Metų laiką, kvapą, netgi datą. Parodos architektai ir kuratoriai siūlo keliauti per ekspoziciją kaip per vidinę navigaciją, kurios atspirties taškas – Čiurlionio kūryba. Bet kiekvienam – skirtingas maršrutas. Ši paroda, regis, skirta jums asmeniškai – neabejotina, kad atrasite kūrinį, kuris įkvėps, sujaudins, palies. Ir nereikia bijoti šių pakilių žodžių – juk menas tam ir egzistuoja, kad pažadintų tai, ką įprastai slepiame.

Galų gale kiekvienas žingsnis šioje parodoje tampa kelione į personalines asociacijas. Atrodo, kad kuratoriai ir, žinoma, muziejus, tam tikra prasme kurdami savotišką fikcinę Čiurlionio biografiją – laiko juostą, lygindami jį su mokytojais ir tikrais (Kazys Šimonis) bei tariamais „sekėjais“, siekia (at)rasti Čiurlionio DNR, kurią būtų galima „persodinti“ kuriam nors gimsiančiam autoriui, idant Lietuva ir toliau garsėtų kaip dvasinga tauta.

Beje, su Čiurlionio DNR jau eksperimentavo jaunosios kartos autorius Tadas Sokolovas, kurio stilių  galima įvardinti kaip popartfusion arba neopopfusion. 2022 m. jis savo kūrinyje „M.K Čiurlionis DNR painting Nr. 1“ panaudojo 197 Čiurlionio paveikslų nuotraukas, kurios buvo užrašytos binariniu kodu, ištirpdytos rūgštyje ir užaugintos baltymų tirpale. Taigi DNR šiame kontekste tapo informacijos laikmena, kuri buvo sukurta laboratorijoje. Mokslininkai paruošė tirpalą, kurį menininkas sumaišė su dažais ir tuo mišiniu nutapė kūrinį.

Čiurlionis – ne vienas

Kuratorės ne tiek „eksponavo“ Čiurlionį, kiek jį išlaisvino. Jos leido jam ne būti muziejinio archyvo objektu, bet vėl tapti „gyvu“ ir aktualiu kūrėju. Parodoje daugiau nei šimtas kūrinių – daugiau kaip pusė jų priklauso Čiurlioniui, kitų autorių kūriniuose rasime kūrybos aidus, atspindžius, analogijas, panašų požiūrį – į žmogaus, kūrybos ir, be abejo, amžinųjų tiesų traktuotę. Darbai atgabenti iš Tate, Pompidou, Musée d’Orsay, Baltijos šalių muziejų, privačių kolekcijų. Paroda, pasak organizatorių, brangi ne tik finansiniu požiūriu, bet ir koncepcija, leidžiančia Čiurlioniui pagaliau kalbėti su tais, su kuriais jis niekada nesusitiko, bet visada bendravo – mintimis. Tai drąsus bandymas peržengti muziejinės nostalgijos ribas ir perprasti Čiurlionį kaip svarbų šiuolaikinės kultūros dalyvį, pasakoti ne tik apie kūrėją, bet ir apie mus pačius – mūsų vietą pasaulyje, santykį su gamta, technologijomis, istorija ir ateitimi.

Čiurlionį suprantame ne kaip išskirtinį autorių, bet kaip centrinę kūrybinę ašį, apie kurią sukasi daugybė idėjų, vizijų ir meninių sprendimų, tarp regimo, įžvelgiamo ir nujaučiamo. Ši paroda – ne atsakymas, o klausimas – quo vadis? Tad į muziejaus salę galime žvelgti kaip į vidinę šventyklą, kurioje Čiurlionis atrandamas pasauliniame kontekste ir tampa praeities vizija apie ateitį, siejančia dabartinę mūsų kultūrą su tuo, kas dar tik bus.

Jūra šnabžda... Kosmosas tyli... Navigacija tęsiasi...

Verta pamatyti. Verta eiti. Verta suklusti. Verta paklysti. Verta išjausti. Verta sugrįžti.

Paroda veikia iki spalio 12 d.

Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus (V. Putvinskio g. 55, Kaunas)