Kūniški tekstilės būviai

Ši recenzija – siurrealistinė kelionė per Jūratės Kazakevičiūtės parodą „Kintantys kūnai“, kuri šiuo metu eksponuojama VDA parodų salėse „Titanikas“. Ji susieja natūrą ir kultūrą, kūną ir medžiagą, žmogų ir gamtą. Pasitelkdamas tekstilės meno kontekstus ir tam tikras, netgi labai tolimas analogijas su Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjais, bandau tyrinėti „minkštosios skulptūros“ fenomeną kaip poetinę ekologiją ir jutiminį kraštovaizdžio skaitymo būdą. Nebijau pasirodyti lyriškas, nes tenka gyvai reaguoti į Kazakevičiūtės meninę kūrybą, juolab seku ją bemaž dvidešimt metų. Tai tekstas apie jautrumą, takumą ir virsmą, apie materiją kaip vieną iš galimų atminties formų.

Pakalbėkime apie menininkės kūrybos ištakas. Jei pasiektume autorės kūrybos pradžią, turėtume kalbėti apie teorinį magistro darbą „Moters kūno reprezentacija šiuolaikinėje tekstilėje“, kai ji atrado minkštosios skulptūros techniką ir „užsikabino“. Tačiau visų pirma tai darbas, darbas ir dar kartą darbas: vielų lankstymas ir skulptūros karkaso formavimas, aptempimas audiniu ir „oda“  naudojant moteriškas nailonines pėdkelnes. Lėtas kūrimo procesas reikalauja daug atidos pėdkelnių bėgančioms akims, neaustinės medžiagos „minkymui“ ir susiuvimui iki standžios it įtemptas raumuo masės, be jokio sintepono kimšimo. Autorei visuomet buvo svarbus medžiagiškumas, minkštumas, nailonas, nėriniai, siuvimas. Konceptualizuodama tekstilę per „moteriško meno“ prizmę, ji kuria savo pačios modelius – metaforas. Neatsitiktinai Jūratė taip apibūdina daugiarankę būtybę primenantį darbą „Moteris – skruzdė“, sukurtą 2008 m.: „Jaučiausi skruzde, maža, tačiau galinga, kuri nori būti viskuo ir užsiimti daugeliu mėgstamų, gal nebūtinai reikalingų, tačiau begale veiklų. Norėjau ropštis į kalnus, būti mama, mylimoji, menininkė, verslininkė.“

Kalbėdama apie naujesnius kūrinius autorė teigia: „Tekstilinės skulptūros-medžiai kviečia patirti – liesti ir jaustis liečiamiems, ragauti, užuosti ir girdėti, būti stebimiems ir stebėti.“ Žinant autorės pomėgius keliauti, karstytis kalnais, bastytis miškais, lyg ir natūralu, kad tiesioginės fizinės patirtys persikelia į metafizines. Taip gimsta siurrealistinių artefaktų pasaulis. Kazakevičiūtės kūryboje miškas tampa ne vaizdu, o veikėju – kviečiančiu ne stebėti, bet įsilieti. Tai ne kraštovaizdis, o sistema, kurioje kultūra nėra gamtos priešingybė. Jos susiūtos, suaustos kartu, viena kita aprišta ir sugyvena ne kaip opozicijos, o kaip besikeičiančio organizmo fazės.

Vieno naujausių 2021 m. objektų „Miškas“ idėja – nagrinėti ir plėtoti Kazakevičiūtei svarbią kūrinijos temą: komponuoti ir pateikti meno objektų grupes kaip savitas žmogaus ir augalo sintezės sistemas bei kūriniais kalbėti apie žmogaus ir augalijos bendrystę. Menininkę įkvėpė autoriaus Peterio Wohllebeno, besiremiančio naujausiais mokslo atradimais, knygoje „Paslaptingas medžių gyvenimas“ išsakyta mintis, kad miškas – tai žmonių šeimas primenantis socialinis tinklas, tai yra medžiai ne tik rūpestingai globoja savo atžalas, bet ir rūpinasi senais, ligotais kaimynais. Jie jaučia, suvokia, atsimena.

Kazakevičiūtės skulptūros – iš pažiūros yra gyvos struktūros. Jos nejuda, bet transformuojasi tavo akyse. Atrodo, lyg jos kvėpuotų medžiaga: siūlu, kimšiniu, nėriniu, atspaudais. Vienas svarbiausių jos kūrybos kodų – neužbaigtumas, kismas, pulsavimas. Minkštoji skulptūra ir tekstilinė forma tampa natūralia menininkės kalba, tačiau tai nėra kalba iš mokyklos vadovėlio – augalo šaknų ar galbūt vabzdžio antenų, samanų pakloto fono padiktuota autorinė technika. Šiuo požiūriu Kazakevičiūtė artima Magdalenai Abakanovič, kuri „įkūnijo“ tekstilę, atplėšdama ją nuo sienos ir paversdama gaivališka, archetipine, tik žmogaus kūną primenančia esybe. Abakanovič kalbėjo apie „būtybes“ kaip formas be tapatybės, bet kupinas jausmo. Kazakevičiūtė, nors ir nėra tokia stojiškai brutali, į kūną žvelgia panašiai – kaip į jungtį tarp žmogaus ir augalo, tarp jautrumo ir refleksijos. Tai ne tiek feministiškai kovinga, kiek egzistenciškai jautru – jos objektai kalba tyliai, bet alsuoja stiprybe.

Basomis per atminties kilimą

Kodėl paroda pavadinta „Kintantys kūnai“? Autorės teigimu, jos kūriniai kintantys kaip ir mes, su savo vis naujai atsirandančiais laiko randais, nukentėję nuo kažkokio chemikalo, ar sudraskius, kažkur užkabinus jų „odą“, pildosi naujomis žymėmis – dėmėmis. Jie nukenčia nuo ilgo buvimo tiesioginės saulės šviesoje arba ilgai neprižiūrėti ir apleisti užeina gyviais, tada svarbu laiku atlikti „plastinę operaciją“ – juos atnaujinti. Jie lyg gyvos būtybės, nuolat reikalaujantys priežiūros (ypač po jų klajonių viešose erdvėse). Parodos pavadinimas regisi it diagnozė. Tai žvilgsnis į pasaulį, kuriame nebelieka stabilumo, bet kartu nebelieka ir virsmo baimės. Čia kūnai reiškia ne tik žmogų, bet ir medžiagas, idėjas, emocijas. Menininkės kūriniai nereprezentuoja gamtos, jie ją tęsia. Jos tekstiliniai objektai dažnai kalba per fragmentą – kaip tai daro, pavyzdžiui, Aurelija Maknytė, įpinanti intymius daiktus, archyvines atplaišas, surinktą kasdienybę į konceptualią struktūrą.

Pasikartojimas, kaleidoskopinis motyvas Kazakevičiūtės skaitmeniniuose atspauduose – tai ne tik estetinis žaismas, bet struktūrinė atmintis. Kiekviena detalė yra tarsi atsiminimas, kuris kartojasi ne todėl, kad norima kopijuoti, o todėl, kad natūra veikia cikliškai: žydėjimas, puvimas, irstančios sėklos, ir vėl nauja gyvybė. Reikia pabrėžti, kad, nepaisant abiem autorėms nesvetimo buvimo gamtoje kaip susitapatinimo su organiniais gamtos ritmais, Maknytė labiau orientuojasi į „kultūrą“ – konceptualizuotą žvilgsnį, kultūrinio kodo konstravimą ir vaizdo semiotiką, dažnai reflektuojančią šiuolaikinės visuomenės vizualinę kalbą, o Kazakevičiūtė į „natūrą“ – fiziologiškumą, jutiminę patirtį, kūniškąją sąveiką su medžiaga ir gyvąją aplinką, kur gamta tampa ne tik inspiracija, bet ir lygiaverte kūrybos bendrakeleive.

Čia įžvelgiu netiesioginį, bet juntamą ryšį su Kauno tekstilės bienalės idėjinėmis kryptimis. Ypač tomis, kurios tyrinėjo medžiagiškumo ribas, tekstilės kaip kūno ir minties jungties galimybes iki maždaug 2013 m., tai yra iki tol, kai bienalė transformavosi į tipišką šiuolaikinio meno renginį. Apsilankius bienalės parodose buvo galima sužinoti tekstilės pasaulio naujienas; patirti, kaip tekstilė tampa ne tik medžiaga, bet ir medija, per kurią artikuliuojami ekologiniai, identiteto ir net politiniai klodai. Kazakevičiūtė į šią diskusiją įsilieja ne šūkiu, o įsišaknijimu – jos kūryba išauga iš Lietuvos miškų, bet šneka globalia kalba apie paradoksą, kad dabartinis žmogus nori vėl įleisti šaknis. Kelia klausimus – kas, kada ir ką prarado, jei reikalingas restartas. Savo darbais ji kuria meno objektų grupes kaip savitą žmogaus ir augalo sintezę. Tekstilinės skulptūros-medžiai kviečia patirti: liesti ir jaustis liečiamiems, ragauti, užuosti ir girdėti, būti stebimiems ir stebėti.

Šiame kontekste išryškėja ir galima paralelė su Jurga Šarapova, kurios objektuose saugumo erdvė virsta jautriu, beveik taktiliniu paviršiumi, tyrinėjančiu trapumą, intymumą bei subtilią įtampą tarp kūno vidinės topografijos ir išorinio pasaulio kontūrų. Kazakevičiūtės deklaruojamas intymumas veikiau ontologinis: tai buvimo su gamta būsena, kai liesti skulptūrą reiškia būti paliestam pasaulio. Toks požiūris suartina ją ir su Laura Garbštiene, kuri savo menine praktika grąžina žiūrovą į kontaktą su aplinka, atskleidžia neestetizuotą gamtos kasdienybę, jos kintamumą, susinaikinimą ir atsinaujinimą.

Ši paroda – retrospektyva ir sykiu ritualas, bandymas „pagauti gyvastį“. Kazakevičiūtės miškas nėra tik geografinė vietovė, o veikiau  simbolinis laukas, kur vyksta minėti kultūros ir natūros mainai. Čia dominuoja grynasis kūrybos refleksas – intuicija, kuri ne tiek konstruoja, kiek siūlo įsiklausyti į medžiagiškumo šiugždesį, kai siūlas, audinys ir jo peršviečiamumas, elastiškumas tampa kalba, pasakojančia apie mus pačius – mūsų trapumą, atmintį ir buvimą visomis prasmėmis. Menininkės kūriniai – instaliacijos, objektai – primena atminties kilimą, kuriuo einama basomis. Kiekvienas žingsnis jame – tarsi estampas, galintis tapti ir ornamentu, ir prisiminimu, ir netgi geismo trajektorija.

Formos prasme Kazakevičiūtės „kūnai“ gali susikalbėti su Patricijos Gilytės eksperimentais – ten, kur medžiaga virsta kvėpavimu, vaizdas – procesu. Gilytė tarsi įvaizdina atmintį, o Kazakevičiūtė ją įsiuva į mūsų sąmonę. Abi menininkės kuria iš nuojautos, tačiau pirmajai svarbi loginė kūrinio struktūra, o kitai – kontempliacija vietoj konceptualios distancijos. Galima sakyti, kad šių menininkių darbai atstovauja šiuolaikinei posttekstilinei estetikai, kai tekstilės meno forma nebėra apribota tik audinio, o virsta strategija – kaip kalbėti apie trapumą, laiką, švelnumą, destrukciją, regeneraciją, visumą.

Kazakevičiūtės skulptūros – augalai-chimeros. Jie nėra jaukūs, bet ir neagresyvūs. Jos kūnai nefunkcionalūs, tačiau pavydėtinai gyvi. Minkšti, bet nepasyvūs. Juose nėra estetinio plepėjimo, iš kurio galima išmokti daugiau nei iš manifestų.

Jautrumo tekstūros

Kazakevičiūtė dažnai kalba apie savo kūrybą kaip apie jungtį tarp žmogaus ir augalo. Bet ši jungtis nėra metafizinė. Ji labai konkreti – materijos lygmeniu. Siuvinys čia tampa šaknimi. Mazgas – sąnariu. Spalva – gyvybės srautu. Taip menininkė siūlo naują, jutiminį pasaulio suvokimo modelį, kuris telkiasi ne aplink tapatybę ar formą, bet aplink buvimą.

Ši paroda iš tiesų kviečia ne žiūrėti, o jausti. Net ne jausti, o patirti, kaip pasakoja autorė, labai svarbus skirtumas. Jausti – tai dažnai būti priešpriešoje, interpretuoti. Patirti – tai būti su. Tokia praktika verčia permąstyti žiūrovo poziciją. Žiūrovas čia nėra nutolęs stebėtojas – jis yra judantis taškas erdvėje, kur kiekvienas žiūros kampas keičia kūrinio suvokimo rakursą. Ši kūryba iš esmės sugrąžina tekstilei tai, ką ši prarado – sakralumą. Be abejo, ne religine, o ontologine prasme. Tekstilė čia tampa ne daiktu, o būviu.

Ar tekstile galima kalbėti apie šiuolaikines žmogaus būsenas, kurios keičiasi kas akimirką (juk tekstilė, nepaisant to, ar tradicinė, ar eksperimentinė, yra gana gerai „apskaičiuotas“ menas). Tad kaip išsiūti ne drabužį, o, tarkim, laiką? Kazakevičiūtė į tai atsako kurdama taktilinius naratyvus, kuriuose glūdi mūsų ekologinis nerimas, regeneracijos viltis ir supratimas, kad „minkšta“ nėra silpna – tai būtent toji terpė, kurioje įmanoma transformacija. Autorės kūriniuose būtybė ar augalas nėra vedliai į filosofijos ar hiperteksto ūkanas, jie – personažai. Ir dar daugiau – partneriai. Tiltas tarp žmogaus ir gamtos tiesiamas ne teorijomis, o perkeltine prasme įsivaizduojamo lytėjimo, kvėpavimo, prisilietimo, įsišaknijimo įvaizdžiu.

Ši paroda – tai ir žvilgsnis į pasaulį, kuriame nebeegzistuoja tvirti skirtumai tarp žmogiškojo ir nežmogiškojo, tarp kūno ir medžiagos, tarp regėjimo ir prisilietimo. Tai pasaulis, kuriame kiekviena siūlė tampa riba tarp vieno ir kito, bet kartu – ir jungtimi. Kazakevičiūtės tekstilinis pasaulis siūlo tam tikrą ekologinę etiką: būti kartu. Būti ne kaip individui, o kaip įaudžiamai gijai. Tai labai svarbi žinutė šiandieninėje kultūroje, kur dominavimo prieš gamtą modeliai žlunga. Jos kūriniai siūlo ne grįžimą į gamtą, o buvimą su gamta. Ne romantinį ryšį, o organiškai išgyventą dialogą. Parodoje eksponuojami skaitmeniniai atspaudai primena optinę mantrą. 

Pasak menininkės, jos skaitmeniniuose atspauduose bus bent viena pasikartojanti detalė, atsispindinti visame cikle, tarsi kaleidoskopo veidrodžiuose – lyg augalo žiedas, besisukantis ratu, kilimų raštai ar Dzūkijos laukų ornamentika, sutartinės posmas. Tai leidžia vaizdui virsti audinio raportu, galinčiu plėstis iki begalybės, tarsi visatos tinklui, kuriame knibžda, spurda, rangosi gyvybė, – tereikia atidžiai įsižiūrėti, kad ją pastebėtum.

Kazakevičiūtės objektai funkcionuoja kaip gyvos formos – lanksčios, kintančios, jautrios aplinkai. Lygiai taip pat ir žiūrovas į jas ne vien žvelgia rega, bet patiria per kūnišką, sensorinę patirtį. Menininkės atrastoje kūrybos formulėje kiekviena forma yra laikina būsena, kiekvienas objektas – kūniškumo išraiška, kiekviena tekstūra – emocinio krūvio nešėja. Neapsigaukite, tai ne menas apie būtį, o pati būtis – iškalbingai artikuliuota per formą. Kazakevičiūtė nekalba garsiai, tačiau jos kūryba šaukia – tyliai, bet... neišvengiamai. Tai šauksmas apie būtinybę grįžti prie tikrųjų pojūčių, suprasti pasaulį, kur viskas su viskuo liečiasi ir keičiasi vietomis, gyvena simbiozėje, eroduoja ir vėl ima (at)augti. Šie kūnai kinta. Jie klausia – ar ir tu gali keistis?

Paroda veikia iki gegužės 28 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)