Grafikos žemėlapis: pirmas bandymas

Mūsų takioji modernybė todėl ir taki, kad nieko pastovaus čia nelieka: keičiasi net, regis, tvirčiausiai žinotų sąvokų, tokių kaip meilė, prieraišumas, saugumas, apibrėžimai. Ką ir kalbėti apie meno šakų apibūdinimus, kur vizualiųjų menų sritys jau senokai susiliejo su multimedija, kur bet koks skirstymas kartais atrodo ne tik beprasmis, bet netgi ir nekorektiškas. Tačiau greta tarpdisciplininio meno sėkmingai tebeegzistuoja antrą šimtmetį marinama tapyba, skulptūra ir grafika, visa tai eksponuojama meno mugėse ir perkama interjerams bei muziejams, todėl kelti klausimą – kas šiuo metu yra „tradicinės vaizduojamosios dailės“ sritys, regisi logiška.

Jos niekur nedingo ir atrodo, kad savirefleksija ypač pasižymi grafikai. Kas yra grafika? Ar tai – vis dar grafika? Kur yra grafikos vieta meno sričių hierarchijoje (jei tokia vis dar tebeegzistuoja)? Šie klausimai mano atmintyje skamba trečią dešimtmetį, liudydami apie šios meno šakos kūrėjų norą suprasti save ir kitus bei provokuoti diskusijai. O diskusijų būta. Alfonsas Andriuškevičius beveik prieš du dešimtmečius priekaištavo grafikai, jog ši dailės sritis ne iki galo išnaudoja jo iškeltus kriterijus: transgresija, ambivalentiškumas ir romantinio kičo potencialas. 2011 m. kolega Ignas Kazakevičius pokalbyje su Vidu Poškum teigė: „Vaizduojamųjų menų sektoriuje grafika yra amžina atstumtoji, tapatinama su amatu, tvarkingai ir taisyklingai „daromu“ paveikslu. Prie to ženkliai prisidėjo patys grafikai. Viena vertus, grafikos nebuvimo šiuolaikinio meno kontekste problema yra jos kūrėjų abejingumas kūrybinėms strategijoms, kūrinio koncepcijai, kurią grafikai dažnai painioja su impresionistiniu minties dvelksmu, skatinančiu sukurti kūrinį, arba pasirinktos koncepcijos dekoravimu simboliniais vaizdais.“

Čia tik pora šios daugelį metų besitęsiančios diskusijos pavyzdžių, tačiau ji pakankamai simptomiška. Grafika kaip amžina podukra, tradicinių grafikos technikų vaidmuo skaitmeniniame pasaulyje, amatas versus konceptualumas – visi šie klausimai, regis, nenustoja jaudinti menininkų, o kartais (gerokai rečiau) ir kritikų. Viena aktyviausiai grafikos problemas keliančių kūrėjų yra Jūratė Stauskaitė, nepailstanti inicijuoti diskusijų ir veiksmais, ir tekstais. Naujausias grafikos kilmei, t.y. praeičiai, o vėliau – dabarčiai ir galbūt ateičiai, skirtas projektas „Artspaudas“ Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje prasidėjo 2019 m. gruodį. Šis projektas turėtų apimti lietuvių grafikos ištakas, eksponuojant šiuo metu dar tebedirbančių klasikų – Nijolės Šaltenytės, Mikalojaus Povilo Vilučio ir daugelio kitų, dešimtmečiais formavusių lietuvių grafikos veidą, kūrybą. Noras parodyti lietuvių grafikos istoriją susijęs ne tik su savotišku pamato tolesnei diskusijai padėjimu, bet ir su edukacine misija. Norint svarstyti, kur einame, labai pageidautina žinoti, iš kur atėjome. Kita vertus, gal pasirodys, jog jokių klausimų kelti nebereikia? Kad grafika, kaip savarankiška meno sritis, išaugo iš amžinų svarstymų apie tai, kas ji yra? Bet kokiu atveju kita projekto paroda turėtų kelti vien klausimus, tačiau jau žiūrovams. Nes ji skirta grafikai, kuri yra nutolusi nuo tradicinio šios meno šakos supratimo tiek toli, kiek tik įmanoma.

Pačia plačiausia prasme grafika gali būti viskas, kas yra ant ko nors atspausta. Atspaudas arba atspaudo atspaudas. Autorinės technikos, kūriniai, kuriuose grafika gali įsikūnyti ne tik plokštumoje, bet ir erdvėje, netgi judesyje ar garse. Ar tai vis dar yra grafika, kas yra atspaudas, kur jis – ir ar vis dar reikia jo ieškoti? Kiek svarbi technika apskritai? „Artspaudas“ siekia sujudinti grafikų (ir ne tik jų) bendruomenę ne tik parodomis, bet ir edukacija, kūrybinėmis dirbtuvėmis ir pokalbiais su autoriais. Šis iki pavasario truksiantis grafikos vietos ieškojimas prasidėjo labai simboliškai – Kristinos Norvilaitės kūrybos paroda „Braižau savo žemėlapį“ Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje.

Ši menininkė, ko gero, sau senokai yra atsakiusi į tekste minėtus klausimus. Norvilaitė grafikos technikas, o ypač vizitine kortele tapusį linoraižinį, naudoja kaip priemonę, o ne kaip tikslą. Kaip priemonę, skirtą kalbėti apie savo pačios gyvenimą, ir tas kalbėjimas apima ir plokštumą, ir erdvę, ir žaidimą, ir skaudų pasakojimą. Čia ir Andriuškevičiaus minėtoji transgresija, ir ambivalentiškumas, ir romantinio kičo potencialas – viskas išnaudota aistringam, raudonam ir juodam asmeniniam kraštovaizdžiui sukurti. Linoraižiniai atsiduria ant spintelių su durelėmis, kurias privaloma atidaryti, objektai kartais primena asmeninę kunstkamerą, o vaizduojami motyvai – atpažįstamos praeities reliktus. Visa tai skirta tam, kad transgresyvus žaidimas, į kurį įtraukiamas ir žiūrovas, pasakotų apie tikrus, visiškai nežaislinius išgyvenimus ir neretai nelinksmas patirtis. Kiekviena patirtis suvokiama kaip atspaudas mūsų atmintyje ir psichikoje, o kiekvienas atspaudas – mūsų patirties ženklas. O drauge visa tai – viena teritorija tame meno žemėlapyje, kurį kiekvienas autorių, žiūrovų ir kritikų bendruomenės narys nuolat braižo pats sau. Jo ribos ir sienos nepaliaujamai kinta, o kaip tik tai ir yra visų įdomiausia. Grafikos prigimčiai būdinga daugintis. Ir nenuostabu, kad daugėjant raiškos būdų daugėja ir klausimų – tačiau daugėja ir bandymų į juos atsakyti. Takioji grafika takiojoje modernybėje keičiasi tam, kad išliktų.