7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Metalu pasirašyti pasaulį

Tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo bienalė „Metalofonas: parašas“ Signatarų namuose

Jurgita Ludavičienė
Nr. 32 (1269), 2018-10-12
Dailė
Emmannuel Lacoste, „O“. 2018 m. (kaklo papuošalas, autoriaus oda, lakštinis auksas, auksas)
Emmannuel Lacoste, „O“. 2018 m. (kaklo papuošalas, autoriaus oda, lakštinis auksas, auksas)

Metalofonas – vaikiškas instrumentas, kuriuo tikriausiai kiekvienam teko skambinti vaikystėje: metalinės plokštelės, šaižus garsas, tačiau jis Lietuvoje turi ir kitą, tiesiogiai metalinę reikšmę. Taip vadinasi tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo bienalė, jau ketvirtą kartą vykstanti Vilniuje. Iš tiesų lietuviškoji metalo meno scena – gerokai tylesnė ir kuklesnė nei estų, suomių, vokiečių ar olandų. Lietuvių autoriai, jau daugybę kartų esu sakiusi, išbarsto menines ambicijas susidūrę su negailestinga gyvenimo tikrove, nueina paskui užsakovus ir, deja, nedažnai sugrįžta į meninę plotmę. Be abejo, buitis ir gyvenimiška realybė nėra palanki autoriams, tačiau tikriausiai tuo brangesnės progos, kai galima parodyti, kas padaryta, pasivaržyti su pripažintais užsienio menininkais. Paskambinti metalofonu. Šį ketvirtąjį kartą bienalė visiškai kitokia, ir tam yra nemažai priežasčių.

 

Viena vertus, daug ką lėmė jos data: šįkart „Metalofonas“ vyksta jubiliejiniais, Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio metais. Žinau, kad tas šimtmetis daugeliui tikriausiai jau zvimbia ausyse ir jau senokai yra įgijęs oficiozinio minėjimo atspalvį, tačiau atmeskime visa tai. Geriau prisiminkime tą euforiją dėl Nepriklausomybės Akto suradimo, tas eiles prie jo Signatarų namuose, tą džiaugsmą, kuris visiškai nebuvo niekieno užsakytas ar dirbtinai sukeltas. Tie parašai, įtvirtinę nepriklausomybę, – gyva, tikra ir nepaprastai svarbi mūsų istorijos dalis, jie yra mūsų, ir dabar, po šimto metų, niekas negali jų ištrinti.

 

Taigi – parašai. Jie įtvirtino ir legitimavo nepriklausomybę. Todėl ketvirtoji bienalė pasiūlė menininkams pagalvoti apie parašą – pasirašymo aktą kaip ko nors įtvirtinimą. „Metalofonas: parašas“ kalba pirmiausia apie signatarus. Tačiau koncepcija turi ir daug kitų konotacijų. Parašu mes sutvirtiname įsipareigojimą, parašu mes ką nors įgyjame ar atiduodame, parašu mes dėl ko nors susitariame. Benas Vautier kadaise pasirašinėjo tiltus, pastatus ir dangų, taip paversdamas juos savo nuosavybe ir savo kūriniais. Dabar menininkai gali pasirašyti pasaulį. Kita vertus (išvertus), angliškai parašas – signature, o signature work reiškia darbą, kuris yra ženkliškas, būdingiausias autoriui, autorinė, asmeninė jo meninės manieros išraiška. Taigi šioje bienalėje galima matyti būdingiausius, ryškiausius autorių parašus visokiais aspektais.

 

Data – vienas iš bienalę formavusių veiksnių. Tačiau ne mažiau svarbi šįkart buvo ir erdvė: anksčiau eksponuota LDS vitrinoje ir galerijoje „AV17“, bienalė persikėlė į Signatarų namų salę – erdvę, kurioje anksčiau nebuvo rengiamos parodos, tačiau atrodo, kad kaip tik šios ekspozicijos ši vieta ir laukė. Menininkų parašai istorinėje erdvėje suskamba visiškai kitaip. Jie, viena vertus, įgyja istoriškumo, savotiško muziejiškumo, kita vertus, yra tarsi garantas, kad mes ir toliau pasirašinėsime ant savo nepriklausomybės. Kad ir šiais laikais parašas kaip įsipareigojimas vis dar tebėra svarbus. Baltojo kubo nebuvimas išeina tik į gera, metalofonas galbūt šiek tiek trikdo signatarus, žiūrinčius iš didžiulio grupinio portreto ant sienos, tačiau kūriniai ne disonuoja su istorine erdve, o keistai rezonuoja su lubų gipsatūromis ir didžiuliais sietynais.

 

Trečias „kitoniškumo“ komponentas šįkart – metalo traktuotė. Iki šiol metalas buvo pagrindinis atlikėjas ir dažniausia medžiaga. Taip ir pridera metalofonui, sakysite. Tačiau metalas gali dalyvauti darbuose visokiausiais pavidalais; šįkart metalas galėjo susiskaidyti į aukso dulkes ar auksinę foliją, susivynioti į varinę vielą ar susiploti į titano lakštelį. Taip, šįkart metalo galite ir nepastebėti – jis ten yra, tačiau kaip sufleris iš būdelės tyliai šnabžda sudarydamas foną. Arba agresyviai rangosi kaltinių sliekų pavidalu, kaip Sophie Hannagarth (Prancūzija) kūrinyje, kur kaltos geležies sliekai susiveja į apyrankes, panašesnes į antrankius.

 

Ši bienalė – pati gausiausia dalyvių skaičiumi ir dėl to pati įvairiapusiškiausia. Šešiasdešimt penki menininkai iš Prancūzijos, Vokietijos, Švedijos, Suomijos, Danijos, Estijos, Latvijos, Olandijos, Belgijos ir Lietuvos, žinoma. Lietuviai sudaro penktadalį parodos, tačiau ką reiškia skaičiai, kai yra darbai? Kai yra Eglės Širvytės augalai, sukomponuoti iš sidabro ir tikrų augalų detalių, kur medinis kotelis organiškai susijungia su sidabrine ar kauline galvute? Vieni jautriausių darbų, sujungtų į ciklą „Gyvastis“, parodo vis dar gyvą mūsų norą prisiliesti prie gyvybės šerdies, sulieti žmogaus darbą su gamtos kūriniu, sukuriant naujus – nejudančius, nebesvyruojančius vėjyje, tačiau vis tiek keistai gyvus objektus. Keistai gyvi, tik kitaip, ir Malene Kastalje (Danija) darbai – segės ir koljė, tarsi padaryti iš šiurkščios kempinės, lankstūs, atrodo kaip jūros gelmių padarai ar kūno išaugos. Isabelle Carpentier (Belgija) mažyčius spalvotos smaltos gabalėlius išdėlioja ant segių taip, kad jie tarsi spalvingų žuvelių pulkas sugula ant plokštumos, judėdami viena kryptimi ir traukdami akį atspalvių žaismu. Kadi Veesaar (Estija) keistose savo segių ir kaklo papuošalų formose užfiksuoja tik jai vienai žinomus praeities fragmentus. Živilės Guigaitės porceliano auskarai trapūs kaip džiovinti žiedlapiai – jie ir savo forma panašūs į džiūstančius lapelius. Kristi Paap (Estija) remiasi garsu – medinės detalės pajudintos dusliai barška, priversdamos atkreipti dėmesį į tai, kas mus supa, – lapų šiurenimą, akmenukų tarškėjimą, vandens čiurlenimą. Darjos Popolitovos (Estija) keistai susisukusi medinė forma primena organinės gamtos, o ne žmogaus kūrinį, o Anna Talbot (NO) savo segių pagrindiniais veikėjais paverčia vilkus, kurių siluetai susipina į dekoratyvų pasakišką vainiką. Gyvoji gamta yra neišsenkantis įkvėpimo šaltinis. Andrea Wagner (Olandija), pasitelkusi keistus objektų pavidalus šiurkščiais spalvingais paviršiais, siekia įkūnyti pusiausvyrą tarp gamtos ir architektūros, žadindama vaizduotę ir keldama siurrealistines asociacijas.

 

Juvelyrika dažnai susijusi su prisiminimais: senovinis paveldėtas papuošalas, laimingas žiedas ar medalionas, moneta, kurią spaudėte saujoje svarbiu gyvenimo momentu, tarsi sugeria buvusį laiką ir dalelę jo grąžina atgal kaskart vėl palietus papuošalą. Mette Saabye (Danija) prisiminimai apie praėjusį laiką pasireiškia spalvota siūlų gija, auksu ir rašalu, akvareliškai pasklidusiu ant gumos. Nathalie Perret (Belgija) prisiminimus perkelia į tolimesnę praeitį, savo papuošalus komponuodama iš dirbtinių gėlių, rastų Per Lašezo kapinėse Paryžiuje, Una Mikuda (Latvija) į seges įrašo savo emocijas, paversdama jas santūriais metaliniais dienoraščiais.

 

Parašas yra toks pat unikalus dalykas, kaip ir žmogaus akių spalva ar ausų forma, kaip pirštų atspaudai. Heidemarie Herb (Vokietija, Italija) savo segių kolekcijoje „Panta rhei“ subtiliais pigmento brūkšniais ant emalio kuria unikalius vaizdus, kartais primenančius tapybą ant šilko, kartais – peizažo fragmentus. Kiekviena segė unikali, nes neįmanoma prognozuoti, kur link pasklis pigmentas ant fono. Rezultatas – tarsi miniatiūrinis paveikslas, įrėmintas siauručiais žalvariniais rėmais. Juvelyrika gali tapti ir interjero akcentu, jei vietoj kūno ji persikelia ant sienos. Kotryna Vaitekūnaitė kuria žiedus, skirtus konkrečiai plaštakai, – vertikalūs žiedo strypeliai įsiterpia tarp pirštų, tapdami plaštakos dalimi. Tačiau jie tinka tik vienai konkrečiai plaštakai – kaip nunešiotas batas, įgijęs vienos konkrečios kojos formą. Papuošalas, kuris ketina tapti kūno dalimi; vieno vienintelio kūno.

 

Parašas kaip laisvės įtvirtinimas, be abejo, artimiausias lietuvių autoriams. Birutė Stulgaitė demonstruoja savotišką „kalendorių“ – atminą – su nuplėšiamais variniais lapeliais, ant kiekvieno kurių užrašyta signataro pavardė; vario blizgesys ir užaštrintas horizontalus darbo pavidalas rezonuoja su Friedos Doerfer (Vokietija) kiaušinio pavidalo segėmis, kurių smulkiausiomis bangelėmis išgraviruotas auksuoto sidabro paviršius kuria nepertraukiamo, mirguliuojančio judesio įspūdį. Bet greta yra Sandra Malaškevičiūtė, įžūliai rašanti laisvę ant segių grafičių šriftu, Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė, dušo užuolaidos kabliukais sunerianti iš „rusiškų namų“ siūlančią išsilaisvinti koljė, Vita Pukštaitė-Bružė, emaliu nupinanti sutartį, ant kurios pasirašydamas turėtum galvoti apie šviesią ateitį. Šiuolaikinė juvelyrika seniai nebesuka galvos dėl puošybinės savo funkcijos. Ji kalba apie laisvę ir skausmą, prisiminimus ir lūkesčius.

 

Bet jei norite puoštis – prašom. Annette Dam (Danija) pusbrangius akmenis palieka dėžutėse, kuriose esame pripratę matyti juos parduotuvėse, ir iš šių dėžučių konstruoja kaklo papuošalus; jie barbariškai blizga, rodo ironišką autorės požiūrį į puošybinę juvelyrikos paskirtį. Galima apsikabinti blizgučiais ir džiaugtis jais tarsi šarkoms. Galima kaupti auksą ir brangakmenius, investuoti į juos sprogstant iš godumo – vienas garsiausių pasaulio šiuolaikinių juvelyrų Tedas Notenas (Olandija) šaiposi iš kaupimo, siūlydamas masyvų auksu spindintį žiedą, kurio akis – didžiulės raidės GREED (godumas). Žiedas, nors ir blizgantis, tėra plieninis. Viskas – ir turtas, ir įvaizdis, kurio taip siekiame, tėra iliuzija.

 

Tačiau yra dalykų, kurie nėra iliuzija. Kurie veria kaip peilis savo staigiu autentiškumu. Ką esate pasirengę paaukoti dėl meno? Ramybę? Pinigus? Šeimą? Normalų gyvenimą? O kaip dėl kūno? Ar išsirėžtumėte diržą iš savo odos, kad iš jo sukurtumėte kūrinį? Emmanuelis Lacoste (Prancūzija) eksponuoja kaklo papuošalą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip siaura auksinė juostelė. Tačiau toji juostelė išrėžta iš autoriaus nugaros odos. Menininkas išdžiovino savo odą ir padengė ją lakštiniu auksu – kūno dalis šiuo atveju tampa meno kūriniu. Drastiškas savidestrukcijos aktas kūnui skirtą objektą pavertė kūno papuošalu. Auksuota Lacoste’s oda virsta brangenybe, nurodančia į katalikų šventųjų kūnus, dūlančius auksiniuose relikvijoriuose. Autentiškumas alsuoja per vitrinos stiklą, priversdamas šiurpti žiūrovo odą. Vien dėl šio kūrinio vertėjo rengti bienalę.

 

„Metalofonas: parašas“ autentiškas ir drastiškas, švelnus ir poetiškas. Parašai, kalbantys apie asmens ir tautos laisvę, apie vietas ir prisiminimus, apie įsipareigojimus ir sutartis.

 

Paroda veikia iki lapkričio 4 d.

Emmannuel Lacoste, „O“. 2018 m. (kaklo papuošalas, autoriaus oda, lakštinis auksas, auksas)
Emmannuel Lacoste, „O“. 2018 m. (kaklo papuošalas, autoriaus oda, lakštinis auksas, auksas)
Frieda Dörfer, „Parodyti kiaušinius“. 2016 m. (žalvarinė giljoširuotė, išgraviruota raudonu auksu ir dengta geltonu auksu, sidabras, nerūdijantis plienas)
Frieda Dörfer, „Parodyti kiaušinius“. 2016 m. (žalvarinė giljoširuotė, išgraviruota raudonu auksu ir dengta geltonu auksu, sidabras, nerūdijantis plienas)
Birutė Stulgaitė, „Atminas“. 2018 m. (varis, plienas)
Birutė Stulgaitė, „Atminas“. 2018 m. (varis, plienas)
Nathalie Perret, „Rožių šeimyna“. 2017 m. (segė, dirbtinė gėlė ir audinys iš kapo Per Lašezo kapinėse, 9 karatų raudonas auksas, stiklas)
Nathalie Perret, „Rožių šeimyna“. 2017 m. (segė, dirbtinė gėlė ir audinys iš kapo Per Lašezo kapinėse, 9 karatų raudonas auksas, stiklas)
Ted Noten, „Gobšumas“. 2018 m. (3D spausdintas plienas, dengtas auksu)
Ted Noten, „Gobšumas“. 2018 m. (3D spausdintas plienas, dengtas auksu)
Andrea Wagner, „Amfibijos Tvenkinio kurortas III“ iš ciklo „Ir architektas vis dar žiūri į savo vidinį sodą“. 2018 m. (segė, sidabras, oksiduotas spalvotas kaulo porcelianas, stiklo ir dervos mišinys, nerūdijantis plienas)
Andrea Wagner, „Amfibijos Tvenkinio kurortas III“ iš ciklo „Ir architektas vis dar žiūri į savo vidinį sodą“. 2018 m. (segė, sidabras, oksiduotas spalvotas kaulo porcelianas, stiklo ir dervos mišinys, nerūdijantis plienas)
Eglė Širvytė, „Gyvastis“. 2018 m. (mamuto kaulas, sidabras, gyvoji organika, titano folija)
Eglė Širvytė, „Gyvastis“. 2018 m. (mamuto kaulas, sidabras, gyvoji organika, titano folija)
Malene Kastalje, „Ištinusi dalis“. 2017 m. (segė, silikonas, pigmentai, neodimio magnetai)
Malene Kastalje, „Ištinusi dalis“. 2017 m. (segė, silikonas, pigmentai, neodimio magnetai)