7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Amžina diena

Retrospektyvinė Ramūno Čeponio paroda Vlado Vildžiūno galerijoje Jeruzalėje

Jurgita Ludavičienė
Nr. 23 (1260), 2018-06-08
Dailė
Ramūnas Čeponis, „Tavoj ramybėje blėsta kontūrai daiktų“. 2003 m.
Ramūnas Čeponis, „Tavoj ramybėje blėsta kontūrai daiktų“. 2003 m.

Ramūnas Čeponis – neabejotinai vienas ryškiausių vidurinės kartos lietuvių abstrakčiosios tapybos atstovų. Kartais atrodo, kad jo tapybos darbai artimi abstraktaus ekspresionizmo stilistikai, tačiau ne, šioje tapyboje nerasime paviršinės ekspresijos. Menininkas nuosekliai, atkakliai ir kažkaip inteligentiškai (suprantu, jog šis žodis skamba senamadiškai ir gal netgi ne visai korektiškai, bet būtent jį norisi čia vartoti) kuria meditatyvias abstrakcijas. Tai anaiptol ir ne gesto tapyba, čia nėra plačių mostų ir teptuko šėlsmo ant drobės. Nors plačių glaistiklio brūkšnių daugelyje drobių rasti tikrai galima. Tačiau tas plokštumas ir faktūras formuojančios rankos judesys suvaldytas ir prislopintas, nes ne paviršinė ekspresija svarbiausia Čeponiui. Ir apskritai ne ekspresija. Ir paviršius svarbus tik tiek, kiek jis padeda įžvelgti turinį. Nes tai yra turinio tapyba.

 

Be abejo, smalsus fantazuotojas kūriniuose visuomet sugebės įžvelgti veidus, pavidalus, geometrines figūras ar peizažo fragmentus. Tačiau asmeninės istorijos, kurias būtų galima perskaityti ar pasipasakoti, menkai terūpi autoriui. Visas šiais laikais taip madingas ir pardavimą skatinantis pasakojimas lieka nuošalėje. Jei ką nors drobėse įžvelgi – tavo reikalas. O Ramūno Čeponio reikalas – sekti, kad būtų puoselėjamos amžinosios tapybinės vertybės: spalva, gruoblėta faktūra, ramus potėpis ar aiškiai matomos dažo slinktys. Kompozicija ir koloritas. Bet (jau sakiau ir dar kartą kartoju) kur kas svarbiau už formalius komponentus kiekvienu atveju yra vidinis turinys, inspiruotas dvasinės tikrovės.

 

Būtent ta tikrovė ir yra svarbiausia Čeponiui, ir tą jis teigia kiekvienu savo kūriniu. Ne atkartodamas vaizdą, o dirbdamas su konkrečiomis spalvų, faktūrų ir dažų duotybėmis, autorius tapo apibendrintą ir sunkiai verbalizuojamą vidinį judesį. Tai, kas iš pradžių nutinka tapant, o paskui – žiūrint, iš pradžių autoriaus, paskui ir mūsų viduje. Tai, kas vyksta dvasinėje tikrovėje. Apie tai nei kalbėti, nei rašyti nėra patogu ir tikriausiai nelabai verta. Sunku įvardinti abstrakčius dalykus, pojūčius ir potyrius.

 

Retrospektyvinė Ramūno Čeponio paroda Vlado Vildžiūno galerijoje (Vilniaus Jeruzalėje, Lobio g. 13) kaip tik ir atskleidžia šį vidinio dvasinio turinio formavimąsi ir puoselėjimą. Tą atsargų auginimą ir švelnią kaitą. Tikriausiai nėra geresnės progos pamatyti, kaip potėpis po potėpio, spalva ant spalvos slinko ir klojosi dažų sluoksniai, kaip ant faktūriško paviršiaus lipo spalva, kaip, ilgainiui šiek tiek pasikeitus formai, turinys liko tas pats. Šv. Rašto 90-oji psalmė sako: „Juk tūkstantis metų tau lyg viena diena...“. Iš tikrųjų akivaizdu, kad autoriui nėra jokio skirtumo, kada nutapytas darbas. Jokio skirtumo, kokį motyvą kas nors nori įžvelgti drobėje. Žiūrint amžinybės požiūriu, matuojant amžinybės matu, laikas neturi reikšmės. Svarbu yra nuosekliai ir kantriai dirbti, neprarandant vidinės ugnies ir nenuslystant į mechanišką formų ir spalvų kartojimą. Tačiau argi ne būtent tai yra vidinio tapytojo sodo puoselėjimas?

 

Keistu būdu šis vidinis turinys išlieka jaučiamas ir patiriamas bet kokioje aplinkoje. Čeponio paveikslai lengvai tampa įvairių interjerų dominantėmis, suteikdami jiems gilumo ir paslapties. Šįkart suskaidytoje galerijos erdvėje drobės išsidėsto grupėmis, kurdamos skirtingo emocinio atspalvio atkarpas: šviesią, tylią, kur pilkšvos, balkšvos, melsvai žalsvos spalvinės paveikslų plokštumos alsuoja susikaupusia ramybe, intensyvią centrinę, įtraukiančią ir praryjančią – arba nuvedančią prie ištakų – darbo, tapyto dar studijuojant. Tačiau ir šis istorinis ekskursas keistu būdu tik dar labiau pabrėžia belaikiškumą.

 

Nes kruopštus, kasdienis dvasios darbas turi tik vieną dieną. Nesvarbu, kiek ji truktų. Kadaise viename tekste esu citavusi Gerhardą Richterį, kuris, nors ir nebūdamas abstrakcionistas, apie abstrakčią tapybą atsiliepė taip: „Abstraktūs paveikslai yra fiktyvūs modeliai, kadangi jie parodo tikrovę, kurios mes negalime nei matyti, nei aprašyti, tačiau į kurios egzistavimą mes galime atsiremti.“ Pažiūrėjus į Ramūno Čeponio darbus, pasidaro akivaizdu, kad būtent šitą atramą jis ir tapo. Kasdien, ir ta diena trunka tūkstantį metų.

 

Paroda veikė iki birželio 2 d.

Ramūnas Čeponis, „Tavoj ramybėje blėsta kontūrai daiktų“. 2003 m.
Ramūnas Čeponis, „Tavoj ramybėje blėsta kontūrai daiktų“. 2003 m.
Ramūnas Čeponis, „Vidurys“. 2015 m.
Ramūnas Čeponis, „Vidurys“. 2015 m.
Ramūnas Čeponis, „Atspindys 02“. 2014 m.
Ramūnas Čeponis, „Atspindys 02“. 2014 m.
Parodos atidarymo fragmentas: dailininkas Ramūnas Čeponis, menotyrininkė Jurgita Ludavicienė ir kontrabosininkas Arnoldas Gurinavičius. V. Usinavičiaus nuotr.
Parodos atidarymo fragmentas: dailininkas Ramūnas Čeponis, menotyrininkė Jurgita Ludavicienė ir kontrabosininkas Arnoldas Gurinavičius. V. Usinavičiaus nuotr.
Ramūnas Čeponis parodos atidaryme. V. Usinavičiaus nuotr.
Ramūnas Čeponis parodos atidaryme. V. Usinavičiaus nuotr.
Fragmentas iš parodos atidarymo. V. Usinavičiaus nuotr.
Fragmentas iš parodos atidarymo. V. Usinavičiaus nuotr.
Fragmentas iš parodos atidarymo. V. Usinavičiaus nuotr.
Fragmentas iš parodos atidarymo. V. Usinavičiaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Usinavičiaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Usinavičiaus nuotr.