Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“
Lapkričio 15–20 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyko šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“. Šiais metais susitelkta į šiuolaikinius ukrainiečių dramaturgus ir jų kūrybą. Skaitytos keturios pjesės: Lenos Liagušonkovos „Gorkio motina“, Maksimo Kuročkino „Žolėdžiai“, Natalijos Vorožbit „Blogi keliai“ ir Pavlo Arje „Laikų pradžioje ir pabaigoje“. Taip pat surengta diskusija „Kaip gimsta ir kur dingsta lietuvių dramaturgija?“ ir pristatyta naujo Eglės Švedkauskaitės spektaklio „Fossilia“ idėja.








Trupės „Nuepiko“ šokio spektaklis „Niekur, bet ne čia“
Trupės „Nuepiko“ šokio spektaklis „Niekur, bet ne čia“ (2022) įkvėptas tapytojo Francio Bacono paveikslų. Vienas įtakingiausių XX a. dailininkų pagarsėjo ekspresyvia raiška, kuria bandė įprasminti pokarinį žmonijos būvį. Jo paveiksluose gausu deformuotų, skausmo iškreiptų žmonių kūnų ir veidų. Daugelyje šokio spektaklio scenų nuorodos į Bacono meno kūrinius blankios. Ant apšviestos širmos pasirodo kūno dalių – plaštakos, pėdos ir t.t. – šešėliai. Dekonstruotas kūnas atrodo mįslingai, tačiau neatkuria Bacono vaizduoto grotesko. Vienintelis šokio etiudas aplink stačiakampę širmą paveikiai liudijo apie įkvėpimo šaltinį. Vienas po kito šokėjai išnyra į šviesą tarpusavyje susipynusiomis rankomis, kai neaišku, kur viena prasideda, o kita baigiasi. Nuleidę galvas, pritūpę ir sukumpę, jie lėtai sėlina aplink. Ant sienos išryškėja begalvių, agonijos iškreiptų žmonių šešėliai. Siena tampa drobe, o šokėjų kūnai – dažais, kuriais tapomas paveikslas.








Nauji filmai – „Vakarų fronte nieko naujo“
Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus savo kailiu patyręs vokiečių rašytojas Erichas Maria Remarque’as 1929 m. išleistame savo romane „Vakarų fronte nieko naujo“ aprašė tik ką mokyklą baigusio Paulo Boimerio ir jo draugų patirtis kare. Knyga, kalbanti apie žmogiškumą režimo sąlygomis, skaitytojus patraukė deheroizuotu karo vaizdavimu, nuoširdžiais veikėjų portretais. Sukurtos dvi ekranizacijos: Lewiso Milestone’o, kuri 1930 m. pelnė „Oskarą“ už geriausią filmą ir yra laikoma karinės dramos etalonu, ir 1979-ųjų Delberto Manno, skirta televizijai.
„Laukys“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre
Spalio 28, 29 d. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre įvyko režisierės Olgos Lapinos spektaklio „Laukys“ premjera, ją kartu kūrė ir keli nauji aktoriai, visai neseniai baigę vaidybos studijas ir įsilieję į Miltinio teatro trupę. Likus keletui dienų iki Vėlinių parodyto kūrinio tema susijusi su mirtimi. Aprašyme teigiama, kad pasirinkta atsiremti į filosofinę mirties koncepciją, o ne į asmeninę konkretaus žmogaus patirtį, tačiau spektaklyje paeiliui pristatomos devynių bevardžių asmenų istorijos, tik vėliau susijaukiančios į anoniminių pokalbių srautą. Teksto svarba šiame kūrinyje gerokai nublankusi – „Laukys“ susieja judesį ir vaizdą, kurdamas originalią aplinką šnekėti abstrakcijomis.








„Gyvuliai“ Meno ir mokslo laboratorijoje
Spalio 19, 20 d. „Menų spaustuvėje“ įvyko Meno ir mokslo laboratorijos (MMLAB) spektaklio „Gyvuliai“ premjera. Ją laikyčiau proveržiu Lietuvos paauglių teatro scenoje. Pjesę inscenizavo pati dramaturgė Goda Simonaitytė – tai jos režisūrinis debiutas. Simonaitytė yra baigusi vaidybos magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovai Vytautas ir Velta Anužiai). Kūrėjos išsilavinimas lemia teatrališką, vaidybos svarbai pirmenybę teikiančią sceninę raišką bei režisūroje plačiai ir sumaniai išnaudojamus simbolius.








„Sūnelis“ festivalyje „Sirenos“
Šių metų Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ nustebino kitoniškumu – daug metų su festivaliu siejamus didelius užsienio šalių teatrų pastatymus pakeitė kamerinio intymumo kupini spektakliai-paskaitos. Šis žanras nebuvo vienintelis šių metų „Sirenas“ vienijantis vardiklis, tačiau ir tarp kitų tarptautinės programos spektaklių sklandė panaši asmeninių istorijų šmėkla. Artimą ryšį su žiūrovais spektaklyje „Sūnelis“ taip pat kūrė ir režisierė bei pagrindinė aktorė Nataša Živković, kartu su aktoriais Danieliu Petkovićiumi ir Loupu Abramoviciumi supažindinusi festivalio žiūrovus su Balkanų burnešų (moterų, davusių skaistybės įžadą ir tapusių vyrais) kultūriniu reiškiniu.








„Infinity“ Vilniaus mažajame teatre
Spalio 8–12 d. Vilniaus mažajame teatre (VMT) įvyko antroji sezono premjera – teatro performansas „Infinity“. Kūrybines pajėgas suvienijo VMT trupė ir „NoJo Airlines“ orkestras, vadovaujamas Daliaus Naujokaičio. Režisierė Gabrielė Tuminaitė spektaklio dramaturgijai pasirinko Andrejaus Kureičiko pjeses „Baltarusija. Įžeisti“ ir „Baltarusija. Metabolė“ bei Jono Meko kūrinių ištraukas. Prieš 2020 m. prezidento rinkimus ir po jų Baltarusijos gyventojai išėjo į gatves garsiai pareikšti savo nepasitenkinimo diktatoriška prezidento Aliaksandro Lukašenkos valdžia. Masiniams protestams suvaldyti buvo pasitelktos nežmoniškos represijos. Niūrūs įvykiai Baltarusijoje šokiravo pasaulį. Palaikymą protestais prie Baltarusijos ambasadų reiškė įvairūs žmonės, tarp jų ir menininkai.








Apie spektaklį „Three Kingdoms. Part I: London“
9-asis Artūro Areimos teatro (AAT) sezonas žiūrovus pasitiko spektaklio „Three Kingdoms. Part I: London“ pagal dramaturgo Simono Stephenso detektyvinę pjesę premjera. Joje pasakojama apie tarptautinį žmonių grobimo ir paleistuvystės skandalą, kurį išnarplioti bando du jauni britų policininkai. Vien skaityti pjesę nejauku, o Artūro Areimos režisuoto spektaklio sceninė retorika tik paaštrina rūškaną Stephenso trilerį.






Nauji filmai – „Atkeršyti“
Nauja „Netflix“ komedija, sukurta Jennifer Kaytin Robinson, „Atkeršyti“ („Do Revenge“, JAV, 2022) jau iš anonso žiūrovus vilioja juodojo humoro doze, blizgučiais nusėta amerikietiška svajone ir populiariausių „Netflix“ serialų apie mokyklą aktoriais – Camila Mendes iš „Riverdeilo“ ir Maya Hawke iš „Keistų dalykų“. Filmas pasakoja apie netikėtą draugystę tarp labai skirtingų paskutinius metus mokykloje leidžiančių merginų ir jų desperatišką troškimą atkeršyti jas pažeminusius žmones.
Nauji filmai – „Vesper“
Po „Vesper“ (rež. Kristina Buožytė, Bruno Samper, Lietuva, Prancūzija, Belgija, 2022) premjeros pasirodžiusių straipsnių antraštėse vyrauja būdvardis „brangiausias“. Kad nesikartočiau, noriu iškart pašalinti šį apibūdinimą iš kelio, tad – taip, „Vesper“ brangiausias lietuviškas filmas, prie kurio gamybos prisidėjo Prancūzija ir Belgija. Tai mokslinės fantastikos filmas su pasakos motyvais, ir nors šiais laikais, pasitelkus kompiuterinę grafiką, galima šiek tiek sutaupyti, „Vesper“ siūlo platų miškuose filmuotų „brangių“ kadrų asorti. Ką jau kalbėti apie futuristinius kostiumus, žinomus užsienio aktorius ir t.t.
