Ne tik apie karą

Lapkričio 15–20 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyko šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“. Šiais metais susitelkta į šiuolaikinius ukrainiečių dramaturgus ir jų kūrybą. Skaitytos keturios pjesės: Lenos Liagušonkovos „Gorkio motina“, Maksimo Kuročkino „Žolėdžiai“, Natalijos Vorožbit „Blogi keliai“ ir Pavlo Arje „Laikų pradžioje ir pabaigoje“. Taip pat surengta diskusija „Kaip gimsta ir kur dingsta lietuvių dramaturgija?“ ir pristatyta naujo Eglės Švedkauskaitės spektaklio „Fossilia“ idėja. Festivalį užbaigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) kino dramaturgijos studenčių kūrybos skaitymai „Premisos“. Festivalio organizatoriams pavyko atrasti išskirtinį balsą turinčių dramaturgų, sudaryti žanrų požiūriu visapusišką programą, kalbančią ne tik apie karą (apie jį kalbėti būtina, tačiau, nepaisant šiuo metu vykstančių baisumų, Ukraina, kaip šalis, nėra apibūdinama vien šiuo reiškiniu) ir sudominančią ukrainiečių kūryba.

Pirmoji pristatyta Lenos Liagušonkovos pjesė „Gorkio motina“ (rež. Jokūbas Brazys). Kūrinys pačios autorės pavadintas šeimos saga. Dvi veikėjos V ir W pasakoja mamos kaimynės Dianos gyvenimo istoriją. Tekstas komiškas, įtraukiantis, tik sunkiai pastatomas. Brazio režisuotas pjesės skaitymas stokoja teatrinės kalbos. Scenoje – minimalistiniai scenografijos pėdsakai: centre – staliukas su gėlėmis ir vandens purkštuku, priešais jį – juodžemio krūvelė, ant kurios padėtas magnetofonas, dešinėje – lyginimo lenta. Net aktorės (Augustė Šimulynaitė ir Aistė Zabotkaitė) užtildomos ir, pasodintos ant kėdžių kairiajame scenos kampe, tampa dar viena scenovaizdžio detale. Pjesė neskaitoma – tekstas aktorių balsais plyšauja iš magnetofono.

Kūrinyje šnekama apie nykią vietovę tarp miesto ir kaimo, bet, regis, net ten veiksmo daugiau nei scenoje. Nuobodulio neprablaško ir rutiniška Arūno Vozbuto veiklų – teatro darbuotojo uniformos lyginimo ir gėlių purškimo vandeniu – kaita. Šį „skaitymą“ taikliai apibūdina viena pjesės eilutė: „Konflikto nebus.“ Vis dėlto pjesėje, priešingai nei scenoje, konfliktas nėra atviras, tačiau ryškus. V ir W pasakojime aršiai priešinamos skurdi realybė ir, veikėjų nuomone, tobulesnė santvarka – kapitalizmas.

Maksimo Kuročkino pjesė „Žolėdžiai“ užliūliavo ne tik genialiu tekstu, bet ir sklandžiu bei apmąstytu režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus jos realizavimu scenoje (derėtų sakyti – žiūrovinėje dalyje, nes įprastos aktorių ir žiūrovų pozicijos buvo sukeistos vietomis). „Žolėdžiai“ pasakoja apie Maskvoje gyvenantį laisvai samdomą darbuotoją Mišą, į kurio laiptinę įsikrausto du mongoloidai (taip juos vadina pats autorius). Kuročkino pjesėje dalyvauja postmodernizmo vaikai – neįprasti veikėjai: Autorius, Aš pats, Aš, Naujas veikėjas ir kt. Autoriaus kuriamoje draminėje tikrovėje Autorius, Aš pats ir Aš nuolat ginčijasi, kartais jie yra matomi kitų veikėjų, o kartais ne. Refleksija čia tampa intensyvaus veiksmo dalimi, suteikiančia alternatyvią perspektyvą skaitytojams ir žiūrovams. Įvestas Autoriaus personažas sukuria gyvo, alsuojančio spontaniškumu, čia ir dabar konstruojamo kūrinio įspūdį.

Gornatkevičiaus režisūra tvirtai remiasi į pagrindinio personažo išskaidymo aspektą, tad scenoje veikėjai susodinti galios pozicijų „aukštais“: Autorius – viršuje, po juo – Aš pats, o Aš ir kitų sėdėjimo vietos paskirtos pagal tai, kokiu pjesės metu jie įsitraukia į veiksmą. Iš pirmo žvilgsnio pjesė – komiškas Kuročkino vaizduotės vaisius, smagi kelionė autostopu į nenuspėjamą viziją, tačiau autoriaus pasirinktas kontekstas leidžia panerti giliau. Po komedijos kauke paslėptos globalaus masto temos: kitataučių prisitaikymas svetimoje šalyje ir skirtingų kultūrų sandūros problematika. Kartu svarstoma, ar šiuolaikybėje, kaip ir dramoje, egzistuoja deus ex machina („dievas iš mašinos“) – dramaturginis principas, staiga išsprendžiantis problemas, ir ar juntamas jo poreikis. Regis, tokia šio dramaturgo formulė – tikro pasaulio problemas perkelti į svajonių šalį su drakonais bei mongolų princesėmis ir komiškai pašiepti šiuolaikinio žmogaus ydas.

Dar labiau teatralizuotas pjesės skaitymas, režisuotas Antano Obcarsko, parodytas trečią festivalio vakarą. Natalijos Vorožbit pjesė „Blogi keliai“ nėra standartinė, stereotipiškai herojiška pjesė apie karą. Autorė Ukrainos karą vaizduoja iš moters, atvykusios į frontą, perspektyvos, o „karo“ sąvoka manipuliuojama netikėtais palyginimais. Veiksmą scenoje vis pertraukia vaizdo įrašas, kuriame aktorė Aistė Zabotkaitė dalijasi savo veikėjos ir kariškio meilės istorija. Pasakojama nepaisant karo aplinkybių – tai įprasta romantiška drama. Po jų pirmo susitikimo Nataša nueina į kino teatrą. Ten žiūri filmą apie karą ir negali patikėti, kad mylimas vyras vietoj aktorių filme dėvimo grimo iš tiesų bėgioja veidą apsitaškęs purvu. Šis įdomus palyginimas rodo savitą autorės braižą ir tai, kaip ji sugeba išlaikyti atstumą su negailestingais įvykiais ir kitu kampu papasakoti savąją tiesą. Veikėjos mylimasis netrukus žūsta ir žiaurus įvykis subtiliai inscenizuojamas. Su kitu kareiviu ji važiuoja palaidoti mylimojo, bet jis ne toks geraširdis kaip vyras, atvedęs ją iki fronto linijos. Atskleidžiami smukusios moralės žmogaus kėslai: moteris mušama, grasinama ją išprievartauti.

Vorožbit pjesė pabrėžia, kaip karas gali paveikti žmones, priversti pakelti ranką prieš savus. Parodoma, kad nė vienas karo akivaizdoje nėra nei geras, nei blogas. Obcarsko režisuotas skaitymas – niūrus, santūrus, gerai įprasminantis subtilų Vorožbit pasakojimo būdą. Bet šiek tiek per paprastas, turint omenyje, kad pjesė ypatinga ne tik savo paveikumu, bet ir unikaliu požiūriu bei palyginimais.

Jaunuosius Lietuvos dramaturgijos balsus buvo galima išgirsti sekmadienio vakarą „Nacionalinėje“ teatro kavinėje. Skaitymus vedė Gornatkevičius, tačiau režisieriaus rankos pajusti nepavyko, jis buvo labiau tarpininkas tarp dramaturgių ir aktorių. Pristatytos keturios pjesių – Eglės Poškevičiūtės „Kambariokės“ ir „Vaisiai“, Luknės Kraujelytės „Išskridę“ bei Deimantės Vilkelytės „Kmr“ – ištraukos. Sumaniausia pasirodė pastaroji, pasakojanti apie atsitiktinį savižudžio susitikimą su tranzuotoju, kuris iš tiesų yra žudikas. Komiški pokalbiai, monologais piešiamos fantazijos rodo studentės žaidimo žodžiais potencialą. Pjesės veikėjai pradeda protestuoti prieš ją parašiusį dramaturgą, kaip ir Kuročkino „Žolėdžiuose“, ir nusprendžia pailsėti nuo bet kokio veiksmo. Tokia apatiška pabaiga sulaužo tradicinės dramos formą.

Dramaturgijos studenčių skaitymai leido suprasti, kad ateityje turėsime dar didesnį „Versmės“ festivalį, kuriame laukia talentingo jaunimo tekstai.