Apie spektaklį „Three Kingdoms. Part I: London“
9-asis Artūro Areimos teatro (AAT) sezonas žiūrovus pasitiko spektaklio „Three Kingdoms. Part I: London“ pagal dramaturgo Simono Stephenso detektyvinę pjesę premjera. Joje pasakojama apie tarptautinį žmonių grobimo ir paleistuvystės skandalą, kurį išnarplioti bando du jauni britų policininkai. Vien skaityti pjesę nejauku, o Artūro Areimos režisuoto spektaklio sceninė retorika tik paaštrina rūškaną Stephenso trilerį. Ši žanrinė ir dramaturginė teritorija kūrybinei komandai nesvetima: 2021 m. birželį toje pačioje erdvėje pristatytas kitas Stephenso kūrinys – „Ūbo teismas“. Spektaklius sieja panašus režisūrinis braižas: juos sujungus į vieną, išeitų tragikomiška anglų dramaturgo kūrybos retrospektyva. Laikinas (vieno ar kelių teatro sezonų) Areimos lojalumas vienam šiuolaikiniam dramaturgui leidžia pristatyti jo pjesių įvairovę, bet kadangi tematiškai dažniausiai pasirenkami panašiai mąstantys ar rašantys asmenys, šio režisieriaus darbai susiniveliuoja į nekintamą pasaulio reprezentacijos modelį.
Spektaklis prasideda mizanscena, kurioje ant kėdės sėdi nežinia ko nervingai lūkuriuojantis vyras (Šarūnas Datenis). Į sceną įsliūkina kaukėta figūra (Modesta Jakeliūnaitė), mistine prigimtimi be galo artima spektaklyje „Boksas“ (rež. Antanas Obcarskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2022) Gyčio Ivanausko sukurtam šamano personažui. Prostitutės išvaizda, gundančiais judesiais bevardis subjektas vilioja sutrikusį vyrą stebėti gluminamai barbarišką ritualinį vyksmą – ant stalo paguldytam manekenui rankiniu pjūklu nuo kūno atskiriama galva. Negero sapno auros apgaubta spektaklio įžanga pasėja niūrią atmosferą, ausį hipnotizuojantis elektroninės muzikos garso takelis (kompozitorė p) kuria įtampą, didinančią žiūrovų alkį išvysti daugiau nepatogių scenų.
Detektyvo inspektoriaus Ignacijaus (Dovydas Stončius) ir detektyvo seržanto Čarlio (Rokas Petrauskas) duetas scenoje atrodo žaismingai, bet kiek stereotipiškai. Naudodamiesi populiaria psichologine gero ir blogo policininko strategija Ignacijus ir Čarlis stengiasi išgauti kuo daugiau informacijos iš apklausų kambaryje atsidūrusių įtariamųjų. Pasyvus, tikslus ir susikaupęs Čarlis bejausmiu žvilgsniu ir tolygiu balso tembru įspraudžia tardomąjį į kampą, o nenuilstantis, išsiblaškęs, emocionalus ir net šiek tiek agresyvus Ignacijus priverčia suimtąjį prakaituoti. Ignacijus, būdamas pavaldus Čarliui, vos jam išėjus iš apklausų kambario bando kompensuoti nevisavertiškumo jausmą, smurtu ir keiksmažodžiais įbaugindamas apklausiamąjį. Be to, Ignacijus mėgsta pasimaivyti prieš vaizdo kameras ir retkarčiais išjungti garso įrašymo įrangą prieš šiurkštesnius pasakymus. Kontrastingas detektyvų elgesys scenas pripildo dinamikos, tačiau ją užgožia paviršutiniškai sukurti, todėl greitai pabostantys stereotipinių policijos pareigūnų personažai ir ties infantilumo riba svyruojanti komiška galios pozicijų išraiška.
Spektaklio ritmas ganėtinai vangus. Daugiau nei pusė siužeto vyksta apklausų kambaryje. Erdvės statiškumas pamažu ima kelti klaustrofobiškus pojūčius, kompromituoti. Įtampai palaikyti naudojamas tolygius impulsus publikai siunčiantis garso takelis. Tačiau visos apklausų scenos, be kelių kraupesnių grasinimų ar detektyvo Ignacijaus emocijų pliūpsnių, neįtikėtinai ilgos ir vienodos. Vis dėlto toks sceninis sprendimas veikia psichologiškai: iš pradžių prispaudžia prie kėdės ir verčia jaustis nepatogiai, tarsi pats sėdėtum įtariamojo kėdėje, tačiau nuolatinis bandymas išlaikyti įtampą prailgsta ir atrodo banaliai.
Teatro ir kino elementus jungiantis hibridinis kūrinys visapusiškai įtraukia į painų detektyvą. Apklausų kambaryje, t.y. scenoje, vykstančių epizodų vaizdas ir garsas įrašinėjami. Atsvara šiam pagal protokolą surepetuotam elgesiui tampa projektoriaus ekrane demonstruojami intarpai iš veikėjų asmeninio ir profesinio gyvenimo situacijų: nuoširdžių reakcijų, intymių pokalbių. Kino kadrai leidžia prisiliesti prie vidinio detektyvų pasaulio. Skirties tarp gėrio ir blogio sąvokų nebelieka ekrane pamačius, kaip vienas iš teisingumą darbe ginančių vyrų seksualiai priekabiauja prie žmonos. Iškeliama etinė priešprieša: ar vykdantieji teisingumą patys gyvena dorai?
Palyginti su pastaruoju metu AAT išleistomis premjeromis, spektaklis „Three Kingdoms. Part I: London“ linksta į realistinį, beveik mokumentinį režisūros stilių, atsisakoma anksčiau Areimos spektaklius ženklinusio hiperrealistinio gašlumo ir šiurkštumo. Taip pat jau ne pirmą sykį scenoje naudojamų teatro ir kino elementų santykis, priešingai nei, pavyzdžiui, projektoriaus ekrane rodomame filme „Našlės“ (kai teatras tampa kino teatru), spektaklyje „Three Kingdoms. Part I: London“ maloniai nustebino, buvo skoningas ir neįkyrus.