Laiškas iš praeities moderniame vokelyje

Spalio 8–12 d. Vilniaus mažajame teatre (VMT) įvyko antroji sezono premjera – teatro performansas „Infinity“. Kūrybines pajėgas suvienijo VMT trupė ir „NoJo Airlines“ orkestras, vadovaujamas Daliaus Naujokaičio. Režisierė Gabrielė Tuminaitė spektaklio dramaturgijai pasirinko Andrejaus Kureičiko pjeses „Baltarusija. Įžeisti“ ir „Baltarusija. Metabolė“ bei Jono Meko kūrinių ištraukas. Prieš 2020 m. prezidento rinkimus ir po jų Baltarusijos gyventojai išėjo į gatves garsiai pareikšti savo nepasitenkinimo diktatoriška prezidento Aliaksandro Lukašenkos valdžia. Masiniams protestams suvaldyti buvo pasitelktos nežmoniškos represijos. Niūrūs įvykiai Baltarusijoje šokiravo pasaulį. Palaikymą protestais prie Baltarusijos ambasadų reiškė įvairūs žmonės, tarp jų ir menininkai.

Skirtingų meno sričių atstovai, ypač baltarusiai, kiekvienas savaip ėmėsi skleisti žinią apie šalyje vykstančius neteisėtus susidorojimus su gyventojais. 2021 m. festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programoje parodytas baltarusio Igorio Shugaleevo performansas „375 0908 2334 / Asmuo, kuriam skambinate, šiuo metu nepasiekiamas“. Shugaleevas pats dalyvavo protestuose, o tuo metu, kai festivalyje pristatė savo kūrinį, nebeturėjo teisės grįžti į tėvynę. Pasirinkdamas keliauti po pasaulį ir šviesti žmones apie įvykius Baltarusijoje jis bandė ieškoti kelio, kaip padėti tiems, kurie buvo suimti ir įkalinti.

Kitas scenos meno kūrinys apie skaudžius įvykius Baltarusijoje – per estų teatro „Vaba Lava“ gastroles Lietuvos nacionaliniame dramos teatre šių metų balandį parodytas režisierių Nicolai Halezino ir Natalios Kaliados dokumentinis spektaklis „Error 403“. Tai gyvas liudijimas apie pirmą represijų auką Aleksandrą Taraikovskį, parodomas per jo budelio asmeninius ir profesinius sprendimus bei abejones. Abu šie kūriniai emociškai ir dramaturgiškai stiprūs, sukurti baltarusių, kuriems skaudu ir pikta. Siužetus jie vysto atidžiai, scenoje naudoja paveikią scenografiją (Shugaleevas savo kūnu piešė performanso scenovaizdį) ir kuria įtikinamus, visapusiškus kūrinius, kitaip nei „Infinity“.

Perskaičius VMT renginio aprašymą ir jo apibūdinimą „teatro performansas“, lūkesčių buvo daug. Tačiau, deja, orkestras ir teatras nesusijungė – jie buvo pasidalinę sceną ir kiekvienas atliko pasirodymo dalį savoje teritorijoje. Aktoriai žiūrovų pusėn pulsavo dinamiška energija, tačiau neįtikinamais ir patosiškai tuščiaviduriais personažais.

Spektaklį pagyvino Mariaus Nekrošiaus scenografija. Scenos gilumoje matomi vartai į liftą, su begalybės ženklu jų viršuje – aliuzija į spektaklio pavadinimą ir režimą. Išraiškingiausiu ir performatyviausiu spektaklio elementu tapo scenos viduryje esantis namelis-balkonas, kuriame gyvena mergaitė (Aušra Giedraitytė). Savo pasaulyje gyvenanti veikėja, retkarčiais pro langus stebėdavusi veiksmą, fiziškai ir emociškai lieka kitoje barikadų pusėje. Ji – vienintelis įdomus spektaklio personažas, įkūnijantis ne tik kol kas dar nuo režimo nepriklausomą vaiką, bet ir Vakarų Europos reakcijas bei pasyvią poziciją. Kai kitame krašte pradeda vykti pilietinis maištas prieš kritusios moralės valdžios struktūras, dauguma renkasi likti atsitraukę patogiu atstumu.

Namo apsukimas ir režimo susidorojimas su mergaite sutriuškino ne tik nepriklausomą asmenybę, bet ir neliečiamojo stebėtojo poziciją. Blogio ir neteisybės akivaizdoje nė vienas negalime likti nuošalyje.