Kinas
Kuo vyresnis tampi, tuo dažniau susimąstai apie mirtį, juk ji – gyvenimo dalis. Susitaikymo (arba ne) su ja procesas užtrunka: vieni ją mato tamsiai, lyg juodąją skylę, kiti bando pabaigą traktuoti kuo šviesiau, nes, galbūt, gyvenimą dabartiniame pasaulyje palikti ne taip ir baisu. Akivaizdu, kad ispanų režisierius Pedro Almodóvaras apie tai mąsto vis dažniau ir be užuolankų. Akivaizdu ir tai, kas jį labai baugina, – išėjimo akimirką likti vienam. Apie šią baimę ir senėjimą režisierius pasakojo jau ankstesniame filme „Skausmas ir šlovė“, o naujausiame darbe „Už gretimų durų“ („The Room Next Door“, Ispanija, JAV, 2024) apie mirtį jis kalba tiesiai.
Regis, tokiai temai derėtų kuo niūresnės ar išblyškusio gyvenimo spalvos, tačiau Almodóvaras ištikimas sau, tad naudojamos ypač ryškios spalvos, be galo skoningai derančios tarpusavyje. Su amžiumi vyresni bei brandesni, gyvenimo matę tampa ir Almodóvaro herojai, o jų emocijos ir reakcijos į susiklosčiusias aplinkybes – kur kas ramesnės. „Už gretimų durų“ – kamerinis filmas, jame visiškai atsisakoma ankstyvajai režisieriaus kūrybai būdingo teatrališkumo.
Pagrindinės filmo herojės – senos draugės Marta (Tilda Swinton) ir Ingrid (Julianne Moore). Po dešimties metų jas atsitiktinai suveda Martos liga – garsią karo žurnalistę, išmaišiusią visą pasaulį, sustabdo nebepagydomas vėžys. Ingrid – rašytoja, kurios draugė paprašo praleisti likusias gyvenimo dienas kartu, mat nenori mirti viena. Pastaraisiais metais moterys nebendravo, todėl Ingrid nustemba dėl prašymo, juk Marta tikrai turi artimesnių draugių. Tačiau šis dramaturginis pasirinkimas leidžia Almodóvarui išvengti perdėto sentimentalumo, ne raudoti rankas sudėjus ar gailėtis, o blaiviai pasikalbėti ir apie gyvenimą, ir apie mirtį. Tad raminamai veikia šilti ir be jokios trinties veikėjų santykiai, atkreipiantys dėmesį į tai, kad bent jau gyvenimo pabaigą verta nugyventi be dramų ar nuoskaudų aiškinimosi.
Galbūt filme ir nesama jokio akivaizdaus konflikto, tačiau šiuo atveju jis nereikalingas. 75-erių režisierius susitaikė su laiko tėkme ir gyvybės trapumu. „Už gretimų durų“ – tiesmukas filmas: kiekvienas pokalbis be galo atviras, mat draugės jau perėjo tą gyvenimo etapą, kai reikėjo apsimetinėti, būti tokioms, kokios jos nėra. Atėjo laikas, kai galima kalbėtis apie viską – šaltus Martos ir dukters santykius, drauges supusius ar dar tebesupančius žmones, apie gyvenime patirtus ir išmoktus dalykus. Nors filme ir jaučiama nostalgija praeičiai, kartu kamuoja baimė dėl to, kas nutiks ateityje. Apie šią nuolat kalba Johno Turturro vaidinamas Damienas (buvęs abiejų draugių meilužis), nutraukęs ryšį su sūnumi dėl to, kad jo žmona laukiasi trečio vaiko. Galbūt klimato katastrofos tema ir per mažai išplėtota, tačiau Turturro veikėjo pasirodymo laiko filme visiškai užtenka – jis teatlieka pagalbinę funkciją. Almodóvarui svarbesni žmogiški santykiai, supratingumas ir palaikymas, kai to labiausiai reikia, moralizavimo atsisakymas, kai galiausiai suvokiama, kad didžiausios atramos vis dėlto yra kiti žmonės, gamta ir menas.
Ingrid nusprendžia rinktis ne kančią, o savanorišką, užtat orų išėjimą iš šio gyvenimo. Marta, kaip tikra draugė, tam neprieštarauja – ji bando suprasti draugės norą išeiti pagal savo sąlygas. Tai tokia draugystė, kokios tikiesi, kai esi brandus: sąžininga, nemoralizuojanti, pilna pagarbos ir palaikymo net tada, kai draugų pasirinkimai skiriasi nuo tavųjų. Jei nusprendei išgerti eutanazijos tabletę, įsigytą juodojoje rinkoje, tikra draugė palaikys. Jei paskutinį gyvenimo mėnesį išsinuomoji prabangų namą, lyg paimtą iš Davido Hockney paveikslo „A Bigger Splash“ (1967), – tebūnie, juk visą gyvenimą darei karjerą ar „kalei“ pinigus, kad bent jo pabaiga galėtum pasimėgauti. Galbūt visa tai ir skamba kontroversiškai, tačiau tai asmeninis kiekvieno reikalas, juk dažnas slapčia įsivaizduoja savo gyvenimo pabaigos scenarijų – ramų ir estetišką.
Apie „Už gretimų durų“ estetiką būtų galima parašyti atskirą recenziją. Visas filmas – tarytum judantys Edwardo Hopperio paveikslai. Kai kurie jų įvardyti konkrečiai, kiti – ištisos filmo mizanscenos, kurių kiekviena verta įrėminimo. Filmas – tai ir kone japoniškas padėkos nusilenkimas Douglaso Sirko melodramoms. Ir Hopperio, ir Sirko kūryba itin melancholiškai pasakoja apie egzistencinę vienatvę ir uždarumą, tad visa filmo estetika antrina tam, kaip jaučiasi ir ką apie savo gyvenimą pasakoja Swinton vaidinama Marta. Akivaizdu, kad neatsitiktinai draugės žiūri ir Busterio Keatono „Septynis šansus“ („Seven Chances“, 1925), o filme rodomi nuo kalno lekiantys didžiuliai rieduliai įgyja simbolinę prasmę – galiausiai visų laukia vienokia ar kitokia pabaiga, tačiau iki jos verta bent pasijuokti.
