7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Istorijos staigmenos

Paroda „Lentvario bažnyčia ir jos dekoras 1905–1943“

Laima Laučkaitė
Nr. 6 (1020), 2013-02-08
Dailė
Jurgis Hopenas. Lentvario bažnyčios apsidės dekoro projektas. 1924 m.  A. Baltėno nuotrauka
Jurgis Hopenas. Lentvario bažnyčios apsidės dekoro projektas. 1924 m. A. Baltėno nuotrauka

Kamerinis Bažnytinio paveldo muziejus paskutiniu metu traukia itin aktyvia, visapusiška – edukacine ir dailėtyrine veikla. Vienas naujausių jo renginių – 2012 m. gruodžio pabaigoje muziejuje atidaryta paroda „Lentvario bažnyčia ir jos dekoras 1905–1943“ su šūkiu „Atraskime savąjį paveldą“. Gausūs Lietuvos bažnytinio meno turtai, išskyrus pačią vertingiausią dalį – Katedros lobyno bei Vilniaus ir kitų senų bažnyčių kolekciją, saugomą Bažnytinio paveldo muziejuje, menkai pažįstami platesnei publikai. Apie provincijos bažnyčiose sukauptas meno vertybes išmano tik specialistai. Lietuvos kultūros tyrimų institute mokslininkų grupelė leidžia daugiatomį išsamų veikalą „Lietuvos sakralinės dailės katalogas“, pristatantį bažnyčiose esančias dailės vertybes ir sudarytą geografiniu principu. Tačiau kol kas ištirti tik pietų Lietuvos, pradėti šiaurės Lietuvos regionai, tad visos šalies bažnyčių paveldo panoramos teks gerokai palaukti. O provincijos bažnyčiose slypinčių įdomybių dar daug: vienos iš jų, Lentvario bažnyčios, paveldo staigmenas kaip tik ir pristato paroda muziejuje. Netikėti menotyriniai atradimai – nežinoma dokumentinė, meninė medžiaga iš Lentvario bažnyčios archyvo, Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto bibliotekos bei Varšuvos nacionalinio muziejaus atvėrė intriguojančią bažnyčios statymo ir jos puošybos istoriją. Dalį parodos eksponatų, liturgijoje nebenaudojamus bažnytinius reikmenis, bažnyčios architektūros, dekoro projektus ir dokumentaciją Lentvario bažnyčios klebonas kunigas Gintaras Petronis perleido Bažnytinio paveldo muziejui, nes pati bažnyčia neturi sąlygų tinkamai juos saugoti.

Kas yra Lentvaris? Koks jis šiandien ir koks buvo prieš šimtą metų? Lentvario dvaro savininkas grafas Vladislovas Tiškevičius (1865–1936) sumanė plataus užmojo viziją. Teisininkas, visuomenės veikėjas, kolekcininkas, meno žinovas, jis buvo ne tik aristokratas, bet ir apsukrus verslininkas. Paveldėjęs Lentvario dvarą, rūpinosi juo ne tik savo šeimos, bet ir visuomenės labui. Dėl modernios susisiekimo priemonės, geležinkelio, nutiesto pro Lentvarį, tuometinis kaimas (net ne bažnytkaimis) išaugo iki miestelio. O koks miestelis be bažnyčios? Geležinkeliu miestelis buvo lengvai pasiekiamas iš Vilniaus, tad grafas nusprendė paversti Lentvarį vilniečių rekreacijos vieta. XX a. pradžioje Lentvaryje buvo rūmai, Eduardo André projektuotas parkas, greta iškastas dirbtinis ežeras, jo pakrantėje iškilo restoranas „Rivjera“, pastatytas sekant Prancūzijos Rivjeros kurorto pavyzdžiu. Čia buvo visas pramogų kompleksas – restoranas, kavinės, prieplauka su valtimis, kuriomis galėjai irstytis ežere, sporto ir žaidimų aikštelės; vyko koncertai, kaukių baliai. XX a. pradžioje tai buvo moderni ir populiari vilniečių poilsio vieta, skirta viduriniajai klasei, vasarą traukusi pasiturinčius gyventojus.

Keletą metų praleidęs Vakarų Europoje, Tiškevičius gerai ją pažinojo, tad jo Lentvaris turėjo vilioti vakarietiška vizija: kurortine poilsiaviete, primenančia garsiąją prancūzų Rivjerą, angliškais Tiudorų stiliaus rūmais, itališka Lombardijos gotikos bažnyčia. Aistringas senosios dailės kolekcininkas, istorizmo gerbėjas, gotikos mėgėjas, jis Lentvaryje norėjo matyti neogotikos šedevrus: 1899 m. baigė rūmų perstatymą anglų gotikos – Tiudorų stiliumi, o XX a. pradžioje sumanė Lentvario bažnyčią pastatyti pagal garsiosios Milano katedros pavyzdį. Ši katedra, žyminti gotikos perėjimą į renesansą, žavėjo Milane 1905–1906 m. gyvenusį grafą, tad pagal ją užsakė Lentvario bažnyčios projektą italų architektui Orsino Bongi. Iki Pirmojo pasaulinio karo padėti Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios pamatai, nupirktos medžiagos. Tačiau bažnyčios statomos dešimtmečius, o XX amžius tokioms statyboms buvo nepalankus. Lentvario bažnyčia galėtų būti tų nepalankų aplinkybių pavyzdys, tačiau jai pasisekė labiau nei jos bendraamžei, Antano Vivulskio projektuotai Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiai Vilniuje.
 
Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai nusavino Lentvario bažnyčios medžiagas, pradingo net projektas, tad po karo Orsino Bongi „atkūrinėjo“ jį iš naujo: šį projektą ir matome parodos ekspozicijoje. Karas nualino krašto ūkį, sumenko grafo Vladislovo Tiškevičiaus finansinės galimybės, užtat tarpukariu į statybas įsitraukė naujos užsakovų pajėgos, tikinčiųjų bendruomenė, kunigai. Jų pastangomis bažnyčia Lentvaryje iškilo 3-iajame dešimtmetyje, o parodoje eksponuojami bažnyčios archyve išsaugoti autentiški dokumentai – aukų rinkimo lapai, aukojimo atvirukai, sąskaitos, kvitai, laiškai – pasakoja apie statybos eigą ir jos dalyvius. Šie efemeriški objektai, kurie retai išlieka, nes anksčiau niekas jų nevertino, šiandien įdomūs kaip praėjusio šimtmečio taikomosios grafikos pavyzdžiai, pasižymintys savita šrifto, kompozicijų, poligrafijos kultūra.
Paskutinis bažnyčios įrengimo veiksmas – jos vidaus puošyba – vyko jau visai nepalankiu, tragišku laiku, vokiečių okupacijos metais. Tada į sceną išėjo „neįprasta“ komanda – Lentvario kunigo Kazimiero Kuloko iniciatyva Lentvaryje dirbusi lietuvių akcinė bendrovė „Statyba“ bažnyčios vidaus dekorui įdarbino Vilniaus lenkų dailininkus Jurgį Hoppeną ir grupę buvusių Stepono Batoro universiteto dailės skyriaus absolventų. Karo metais dailininkams tai reiškė išsigelbėjimą – maisto korteles, legalų darbą ir bent minimalų atlyginimą. Ekstremaliomis sąlygomis tarpukario tautinis skilimas, lietuvių ir lenkų susipriešinimas užleido vietą solidarumui, palaikymui. Tad ši paroda rodo, kad XX a. būta ir kitokių tautų tarpusavio santykių strategijų, nei mes įpratę žinoti.
 
Parodoje eksponuojami Lentvario bažnyčios archyve ir Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto bibliotekos fonduose išlikę subtilaus piešinio, jautriai paspalvinti Jurgio Hoppeno projektai. Pagal juos sausos freskos technika bažnyčioje buvo nutapytos figūrinės kompozicijos, o sgrafito technika panaudota ornamentinei puošybai. Išlakūs geltonos, raudonos ochros renesansiniai sgrafito ornamentai ištisai dengia bažnyčios navas, apsidę, galerijas, skliautus, nepalikdami nė lopinėlio tuščios plokštumos. Tapytojas, grafikas Jurgis Hoppenas buvo dailės istorijos žinovas, Vilniaus bažnyčių sieninės tapybos restauratorius, ir visoje savo kūryboje rėmėsi retrospektyvizmo principais, klasikinių stilių ir motyvų interpretacijomis. Tad Lentvario bažnyčios dekoratyvinė tapyba vainikavo ne tik Hoppeno, bet ir daugumos tarpukario Vilniaus lenkų dailininkų klasikos pomėgį, jų konservatyvią laikyseną mene ir pagarbą dailės istorijai, kurios nejautė radikalių XX a. modernizmo krypčių atstovai.
 
Nuotraukos, atrastos Varšuvos nacionaliniame muziejuje, perkelia mus į karo metų Lentvarį ir bažnyčią dekoravusių dailininkų pavardes paverčia gyvais to meto žmonėmis. Jie sėdi apsivilkę statybininkų kombinezonais ar avikailių skrandomis nešildomoje bažnyčioje 1943 m. žiemą, o pavasarį elegantiškasis eruditas Jurgis Hoppenas su kostiumu ir varlyte po kaklu pozuoja užsilipęs ant vargonų balkono parapeto ar prie masyvių bažnyčios durų. Jis dar nežino, kuo baigsis karas, nežino, kad turės palikti Vilnių, nežino, kad jo namais taps Torunė, bet žino, kad Lentvaryje Dievo namai jau išpuošti.
Parodą „Lentvario bažnyčia ir jos dekoras 1905–1943“ kuravo dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė. Ji Lietuvoje išsiskiria iš dailės tyrinėtojų tuo, kad nuolat sugeba savo mokslinius tyrimus ir atradimus parodyti platesnei publikai, paversti intriguojančiomis dailės ekspozicijomis. Paskutiniais metais įvairiose muziejinėse, parodinėse erdvėse Giedrė Jankevičiūtė surengė daugybę parodų: „Po raudonąja žvaigžde: Lietuvos dailė 1940–1941 m.“ (Kauno istorinėje prezidentūroje 2011 m.), Illustrarium: Sovietų Lietuvos vaikų knygų iliustracijos“ (Bolonijos ir Vilniaus knygų mugėse 2011 ir 2012 m.), „Ne vien grožis. Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje“ (Nacionalinė dailės galerija, 2012 m.), dabar – „Lentvario bažnyčia ir jos dekoras 1905–1943“. Jos kuruotos parodos pasižymi taikliu dailės kūrinių įpynimu į vizualinį naratyvą, mokėjimu konstruoti vaizdinį pasakojimą. Ir, žinoma, profesionaliu sugebėjimu kontekstualizuoti, įrašyti kūrinius į to meto kultūrinį, socialinį, politinį gyvenimą, kasdienybės istoriją. Tad nekeista, kad savo kuruotoms parodoms G. Jankevičiūtė parengia tokius katalogus, kurie peržengia tradicinius katalogo rėmus ir paskirtį, tampa nauju žanru, kurį galima įvardinti „parodos knyga“.

Kaip ir pačios ekspozicijos, „parodos knygos“ sudarytos ne tik iš dailės kūrinių reprodukcijų, bet ir įvairios papildomos kontekstinės vizualinės medžiagos – fotografijų, dokumentų, spaudinių. Tai pasakytina ir apie katalogo „Lentvario bažnyčia ir jos dekoras 1905–1943“ vaizdinę pusę. Teksto dalyje vietoje įprastinio kūrinių sąrašo ir įvadinio straipsnio randame studiją su chronologine lentele, kūrinių komentarais, trumpais tekstais apie bažnyčios dekoro istoriją, ikonografiją, stilistiką, kūrėjų biografijas ir kt. Tai knyga, kurioje susilydo moksliniai, švietėjiški, pažintiniai, enciklopediniai tikslai. O trikalbis (lietuvių, anglų, lenkų) katalogo tekstas ne tik padarys Lentvario bažnyčios įdomybes prieinamas užsieniečiui, bet gal prisidės ir prie darnesnio tautiškai suskilusių miestelio gyventojų dialogo. Ir dar. Giedrė Jankevičiūtė turi talentą sutelkti nedidelę vieningai dirbančią komandą, šiuo atveju būtina paminėti dailėtyrininkių Dalios Vasiliūnienės bei Ritos Paliukevičiūtės parengtą Lentvario bažnyčios liturginių indų ir tekstilės pristatymą, puikų dizainerio Gedo Čiuželio katalogo maketą, išmoningą architektės Julijos Reklaitės ekspoziciją, profesionalias Arūno Baltėno fotografijas. Šitaip dirbant, dailėtyros atradimai tampa žavingais.

Šiandien retam vilniečiui šautų į galvą mintis važiuoti pailsėti į Lentvarį. Prieš keletą metų vieną vasaros dieną atsitiktinai ten patekau: miestelis skurdus, liūdnas ir pavargęs nuo sovietmečio bei posovietinės tikrovės, kiekviename žingsnyje sutinki asocialius žmones, agresyvų jaunimą, nejauku po miestelį klajoti. Kas šiandien liko iš senosios Lentvario topografijos? Pamažu tvarkomas Eduardo André projektuotas angliškas parkas, ežero pakrantėje stovi tuščias „Rivjeros“ restoranas su apdaužytomis atlantų skulptūromis, tvora aptverti apleisti Tiškevičių rūmai užkaltais langais. Tačiau bažnyčia atvira ir šiandien: Dievo namai išliko nepakitę. Itališka salelė, šventovė su kampanile tebestebina ir dabar. Nes tai viena iš dviejų sgrafito technika dekoruotų bažnyčių Lietuvoje; antroji yra Perlojoje, kur dirbo ta pati dailininkų komanda, tačiau meniniu požiūriu Lentvario šventovė vientisesnė. Viduramžišką įspūdį palieka bažnyčios architektūra ir sunkus, sgrafito prisodrintas jos interjeras, įspūdingas akmens panaudojimas, ypač masyvios akmeninės kolonos interjere, tokios neįprastos Lietuvos bažnyčioms. Tad verta aplankyti ne tik parodą Bažnytinio paveldo muziejuje. Verta nuvykti ir į Lentvarį.
 
Paroda veikia iki kovo 5 d.
Bažnytinio paveldo muziejus (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius)
Dirba antradienį–šeštadienį 11–18 val.

 

Jurgis Hopenas. Lentvario bažnyčios apsidės dekoro projektas. 1924 m.  A. Baltėno nuotrauka
Jurgis Hopenas. Lentvario bažnyčios apsidės dekoro projektas. 1924 m. A. Baltėno nuotrauka
Jurgis Hopenas. Lentvario bažnyčios triumfo arkos dekoro projektas. 1924 m.  A. Baltėno nuotrauka
Jurgis Hopenas. Lentvario bažnyčios triumfo arkos dekoro projektas. 1924 m. A. Baltėno nuotrauka
Lentvario bažnyčios fragmentas.  A. Baltėno nuotrauka
Lentvario bažnyčios fragmentas. A. Baltėno nuotrauka
Lentvario bažnyčios centrinė nava.  A. Baltėno nuotrauka
Lentvario bažnyčios centrinė nava. A. Baltėno nuotrauka
Lentvario bažnyčios triumfo arkos centrinė kompozicija, vaizduojanti prisikėlusį Jėzų keturių evangelistų simboliais apsuptoje mandorlėje.  A. Baltėno nuotrauka
Lentvario bažnyčios triumfo arkos centrinė kompozicija, vaizduojanti prisikėlusį Jėzų keturių evangelistų simboliais apsuptoje mandorlėje. A. Baltėno nuotrauka