Iš kito Vilniaus laiko

Ar pastebėjot, kad NDG ekspozicijoje, XX a. pradžios dailės salėje, įspūdingiausias, didžiausias paveikslas yra „Priemiesčio vaikai“ (1917)? Mano mėgstamiausias. Jį nutapė dailininkas neįmanoma ištarti pavarde: Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius (1869–1927). Pagal tapybos meistriškumą lygiavertis Ferdinandui Ruščicui, pagal to meto vilniečių liudijimus jį pranokęs savo inteligentiškumu. Kitaip nei Ruščicas, nesukūrė savo mito, liko pamirštas: iki šiol nebuvo jo parodų nei Lenkijoje, nei Lietuvoje, neišleista jokia jo kūrybos monografija. Tad nekantriai laukiau šiemet Suvalkų apskrities muziejuje pirmą sykį surengtos Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus parodos, kuriai kūrinius kuratorė Eliza Ptaszyńska surankiojo iš Lietuvos, Lenkijos muziejų ir privačių kolekcijų. O spalį ta paroda pasiekė Vilniaus paveikslų galeriją, pristatydama mįslingą kūrėją ir pažerdama nežinomų darbų.

Gimęs bajorų šeimoje, užaugęs dvare prie Vilniaus, jis XIX a. pabaigoje studijavo Peterburgo dailės akademijoje, Miunchene ir Paryžiuje. Sugėrė to meto meno ieškojimus, tapybinio realizmo, simbolizmo, estetizmo, dekoratyvios secesijos, japonų graviūros žavesį. Vilniuje Bohušas-Sestšencevičius gyveno tarp 1907–1920 metų, miesto kultūrinio pakilimo laikotarpiu. Tapė žanrinius paveikslus, skurdžią kaimų, miestelių kasdienybę, o jo dėmesio centre atsidūrė to meto pasija – arkliai. Jie lekia trikinkėje, tempia vežimą per neišbrendamą rudeninį vieškelį, stovi iškinkyti prie trobos, kantriai laukia turgaus spūstyje ar traukia roges saulėlydžio nudažytoje sniego platybėje. Neatskiriami palydovai, pagalbininkai, draugai.

Bohušas-Sestšencevičius buvo puikus piešėjas, jo kūrybos viršūnė – aplankas „Rysunki piorem“ (1913) – virtuoziški piešiniai laisva linija, aštriu štrichu perteikiantys dinamišką veiksmą, gyvą šurmulio momentą. Dažniausiai tai turgų mizanscenos: besiderantys žydai, žirgo tramdymas, kaimietis, prisnūdęs vežime, tarnaitės ir vežiko flirtas. Basi valstiečiai, užsimetę batus ant pečių, nutolstantys keliu ieškoti uždarbio mieste. Margas, archajiškas lietuviškos, gudiškos, lenkiškos provincijos gyvenimas, išnykę jo žmonės. Kūriniai dažnai autoreferentiški, tie patys siužetai, veikėjai, jų pozos keliauja per tapybos paveikslus, litografijas, piešinius, atskleisdami dailininko kūrybinę virtuvę.

Buvo ir kita Bohušo-Sestšencevičiaus kūrybinės biografijos pusė. Jis priklausė lenkiškajai Vilniaus aukštuomenei, dalyvavo jos pokyliuose, labdaringuose baliuose, piešė jos atstovų portretus, kai kuriuos galima išvysti parodoje. Tapė efektingus, viso ūgio grafienės Klementinos Tiškevičienės ir kitų damų portretus, kurie neišliko. Tačiau apie jų meninę kokybę galima spręsti iš vizualiniu parodos motto pasirinkto portreto „Moteris kraštovaizdžio fone“, praminto „Auksine ponia“. Stilingos gražuolės charakteris jame susijungia su kvapą gniaužiančiu Neries (ar Vilnelės) slėnio peizažu, ryškia gęstančio vakarinio dangaus žara, perimta iš japonų graviūros. Bohušas-Sestšencevičius pasižymėjo šmaikščiu humoro jausmu, tad kartu su gydytoju Michalu Minkevičiumi rengė kabaretą „Ach“ – viešą kasmetinį spektaklį, kuris parodijavo Vilniaus aktualijas, kuriame vaidino ir šoko išimtinai vietinė aristokratija, o bilietai buvo išgraibstomi akimirksniu. Fin de siécle dvasia dailininkas apipavidalino kabaretą, kūrė kostiumus, iliustravo jo leidinius.

Kad ir kaip keista, itin produktyvus jo kūrybos periodas buvo Pirmojo pasaulinio karo metai. Tada nutapė ne tik „Auksinę ponią“, bet ir minėtą paveikslą „Priemiesčio vaikai“, kurio tikrasis, senasis pavadinimas „Badas Vilniuje“. Jis vaizduoja kelis skurdžius paauglius juodais drabužėliais vakarėjančios Vilniaus panoramos, audringos debesų scenerijos fone. Šio paveikslo siužetas šiandien mums svetimas, nesuprantamas, bet Didžiojo karo metais vilniečiams jis buvo pernelyg gerai suvokiamas. Jis atsispindi ir kitame tokio pat didžiulio formato dailininko paveiksle „Vilniaus gatvė“, kurio originalus pavadinimas „Pigi valgykla inteligentams“. Labdaros maistas alkstantiems anuomet buvo dalijamas pagal jų priklausymą tautinėms bendruomenėms, socialinėms grupėms. Suvargę inteligentai, galbūt dailininko pažįstami, trypčioja prie valgyklos durų Šv. Mykolo gatvės šešėlyje, o virš jų didingai iškyla saulės nutvieksta Šv. Mykolo bažnyčios varpinė ir bokštas. Tokie liudijimai mums puikiai pažįstamose vietose iš kito Vilniaus laiko.

Paroda veikia iki gruodžio 15 d.