7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Lietuvos dailė Orsė muziejuje Paryžiuje

Paroda „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“

Laima Laučkaitė
Nr. 26 (1263), 2018-06-29
Dailė Pasaulyje
Parodos „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“ fragmentas. V. Mačianskaitės nuotr.
Parodos „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“ fragmentas. V. Mačianskaitės nuotr.

Baltijos valstybių šimtmečio proga Orsė muziejus Paryžiuje pakvietė į parodą „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“. Simbolizmas pasirinktas kaip ypatingo laikotarpio, nacionalinio judėjimo, valstybingumo formavimosi amžininkas, šauklys ir palydovas. Ši paroda – bendras Estijos dailės muziejaus Taline, Latvijos nacionalinio dailės muziejaus Rygoje, Lietuvos dailės muziejaus Vilniuje ir M.K. Čiurlionio dailės muziejaus Kaune projektas. Kūrinius ekspozicijai suteikė šie muziejai ir privatūs kolekcininkai, projekto vykdymą koordinavo Latvijos nacionalinis dailės muziejus ir jo direktorė Ginta Gerharde-Upeniece.

 

Sužinojusi, jog XX a. pradžios Lietuvos dailė bus pristatyta viename svarbiausių Paryžiaus muziejų, kur demonstruojama aukščiausios meninės kokybės XIX–XX a. pradžios Prancūzijos dailė, buvau kiek skeptiška. Mūsų dailės istorikai gerai žino, koks nedėkingas Lietuvoje buvo simbolizmo laikotarpis: XIX a. pabaiga – XX a. pradžia – tai carizmo priespaudos, represijų, nacionalinių suvaržymų metas, sąlygos itin nepalankios, priešiškos kultūrai klestėti, tad jo meniniai rezultatai kuklūs. Ir vis dėlto Lietuvos dailės pristatymą Paryžiuje laikau sėkme.

 

Sėkme pirmiausia prancūzų kuratoriaus Rodolphe Rapetti dėka: jis trijų Baltijos valstybių dailę sudėliojo į vieną nuoseklų naratyvą. Jei ekspoziciją būtų kuravę lietuvių, latvių ir estų dailės istorikai, jie greičiausia būtų pristatę kiekvienos šalies dailės paveldą skyriumi: kaimynų atžvilgiu esame nusiteikę palankiai, tačiau pernelyg gerai žinome, kokie skirtingi mūsų istorija, mentalitetas ir menas. Iš šalies žvelgiant atrodo kitaip, panašumų daugiau nei skirtumų. Rapetti Baltijos šalių simbolizmą pateikė kaip vientisą reiškinį, tad kūrėjų nacionalinės priklausomybės neišmanantis žiūrovas išvydo vientisą ekspoziciją, kurios paveikslai buvo gero meninio lygio, vieni kitus papildė, atsvėrė trūkumus. Kūriniai šnekėjosi tarpusavyje, griežė vizualiniais, ikonografiniais sąskambiais; bent man juos ekspozicijoje smagiausia buvo atrasti bei skanauti. Vilhelmas Purvitis, Janis Rozentalis, Johannas Walteris, Nikolai Triikas, Oskaras Kallis, Kristjanas Raudas, M.K. Čiurlionis, Ferdynandas Ruszcycas ir kiti kalbėjo ta pačia kalba.

 

Paroda suskirstyta į kelias dalis, pirmoji „Mitai ir legendos“ plėtojo folklorinį diskursą, kuris yra išskirtinis, specifinis Baltijos simbolizmo bruožas: estai, latviai turi daug kūrinių mitologiniais siužetais, lietuviai – tautodailės inspiracijų. Likusios dalys, pavadintos „Siela“ ir „Peizažas“, atspindėjo universalų simbolizmo aspektą, mistikos, spiritualizmo, dvasinio pasaulio apraiškas išoriniuose pavidaluose – žmogaus figūroje ir gamtoje. Baltijos šalys, jų mentalitetas atskleistas per pirmapradį miškų, ežerų, pelkių kraštovaizdį, niūrokas, melancholiškas jo gyventojų nuotaikas.

 

Kontroversijų sukėlė parodos pavadinimas „Laukinės sielos“, kuris ir neišmanančiam postkolonializmo studijų primena kolonistų požiūrį į svetimas, „kitas“ tautas, apibrėždamas jas kaip laukines, primityvias, žemesnes, necivilizuotas. Viena vertus, galime įžiūrėti čia užgaulų požiūrį į mus, net Lietuvos Respublikos prezidentė parodos vernisažo kalboje siūlė patikslinti pavadinimą „Laisvos sielos“. Bet galima galvoti ir kitaip. Toks pavadinimas mums labiau patiktų, tik vakarietiškos publikos nepatrauktų ir nesudomintų.

 

Neverta smarkiai įsižeisti dėl termino „laukiniai“, juk XX a. pradžioje fovistais, t.y. „laukiniais žvėrimis“ (pranc. les Fauves) buvo praminti prancūzų dailininkai Henri Matisse, André Derain, Raoul Dufy bei kiti, ir šis pejoratyvinis pavadinimas ilgainiui tapo kertinės modernizmo krypties terminu, o jo atstovai – žymiausiais Paryžiaus modernizmo dailininkais. Kita vertus, ar XIX–XX a. sandūroje Baltijos šalys nebuvo Rusijos kolonija, vakarinis didelės imperijos pakraštys, kurios teritoriją ir gyventojus engė, kontroliavo ir išnaudojo carinė valdžia? Galiausiai ar mūsų istorija ir paveldas Vakarų Europai nėra įdomus būtent tuo, kad mūsų tautos ilgiausiai išlaikė autentišką pirmapradę prigimtį, pagonybę, ryšį su gamta, taigi ir laukiniškumą?

Galima ginčytis, ar sąvoka „laukinis“ yra negatyvi ar pozityvi, ir kiek ji išreiškia mūsų etninį charakterį, bet neginčytina yra kuratoriaus valia kurti savo koncepciją, viziją, ir tik nuo jos realizavimo įtaigos, ryškumo priklauso parodos sėkmė. Žinoma, mūsų simbolizmo kūrėjai nebuvo laukiniai, kaip taikliai replikavo Rasa Andriušytė-Žukienė per konferenciją Orsė muziejuje: „Čiurlionis nebuvo laukinė siela.“ Simbolizmo dailininkai buvo eruditai, rafinuoti intelektualai, tačiau žavėjosi pirmapradžiu, civilizacijos nesugadintu tautos gaivalu ir siekė jį perteikti, interpretuoti savo kūryboje.

 

Orsė muziejuje šiai parodai specialiai buvo pritaikytos anksčiau nenaudotos erdvės antrame rūmų aukšte iš Senos pusės, parengta kultūringa ekspozicija. Išleistas solidus parodos katalogas, muziejaus knygynas siūlė prancūziškos literatūros apie Baltijos šalis ir jų kultūrą. Gegužės 3 d. muziejuje įvyko konferencija „Baltijos šalių nacionalinis romantizmas ir simbolizmas“, kurioje pranešimus skaitė lietuvių, latvių, estų mokslininkai. Pranešimai buvo sinchroniškai verčiami į prancūzų ir tris Baltijos tautų kalbas, taip išreiškiant joms pagarbą ir išvengiant anglų kalbos dominavimo. Kaip teigė Orsė muziejaus prezidentė Laurence des Cars, tokio sudėtingo kalbinio projekto muziejaus istorijoje nebūta.

 

Parodą lydėjo kultūrinė, muzikinė programa. Prancūzų televizija pastatė Baltijos šalims, jų kultūrai skirtą dokumentinį filmą, Prancūzų institutas Lietuvoje parengė Loico Salfati internetinį filmą apie parodą (http://www.institutfrancais-lituanie.info/AmessauvagesLT/index.html#Įvadas).

 

Paroda pažėrė įdomių netikėtumų, pavyzdžiui, japonų žiūrovai ypač mielai fotografavosi prie Ferdynando Ruszcyco paveikslo „Nec megitur“: švytinčio burlaivio noktiurnas jiems pasirodė artimas ir žavus. Net Paryžiuje tapytas Antano Žmuidzinavičiaus paveikslas „Nuliūdimas“, vaizduojantis nudžiūvusių medžių apsuptą žmogystą ir mūsų dailės istorikų nemėgstamas dėl spalvų margumo, anekdotiško siužeto, parodos kontekste atrodė prasmingai ir buvo reprodukuotas kaip Orsė parodos atvirukas. Kasdien parodą kartu su Orsė muziejaus ekspozicija aplankydavo apie 4 tūkstančius žmonių, o kadangi paroda veikė nuo balandžio 10 d. iki liepos 15 d., nesunku įsivaizduoti, kiek žiūrovų iš viso pasaulio ją aplankė. Manyčiau, kad tai buvo sėkmingiausias Lietuvos šimtmečio paminėjimo renginys Vakarų Europoje.

Rudenį paroda keliaus link Lietuvos, į KUMU muziejų Taline, kur ją išvysti ir įvertinti galės platesnė vietinė Baltijos kraštų publika.

Parodos „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“ fragmentas. V. Mačianskaitės nuotr.
Parodos „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“ fragmentas. V. Mačianskaitės nuotr.
Parodos „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“ fragmentas. V. Mačianskaitės nuotr.
Parodos „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“ fragmentas. V. Mačianskaitės nuotr.
Parodos „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“ fragmentas. V. Mačianskaitės nuotr.
Parodos „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“ fragmentas. V. Mačianskaitės nuotr.
Parodos „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“ fragmentas. V. Mačianskaitės nuotr.
Parodos „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“ fragmentas. V. Mačianskaitės nuotr.
Parodos „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“ reklama mieste. V. Mačianskaitės nuotr.
Parodos „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“ reklama mieste. V. Mačianskaitės nuotr.