Autorius: Gediminas Kukta

Gediminas Kukta

69-ojo Berlyno kino festivalio nugalėtojai

Įpusėjus Berlinalei buvo aišku, kad nugalėtojo dar neišvydome. Vieni filmai atrodė kaip nesusipratimas (pavyzdžiui, festivalį atidaręs Lone Scherfig „Nepažįstamųjų gerumas“), kiti per daug tvarkingi, senamadiški arba didaktiški, dar vieni tiesiog šlykštūs, o likę – poetiški ir neturintys tos temos, dėl kurios juos galėtų pamėgti politišku vadinamas festivalis.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Už pirmą gautą sumą surengė anūkei vestuves. Už antrą naujam gyvenimui prikėlė karo veteranų klubą. Už trečią išsipirko bankrutavusį sodininkystės verslą. Tačiau tai nėra Clinto Eastwoodo vaidinamo herojaus Erlo Stouno, netikėtai tapusio Meksikos narkotikų kartelio mulu, praturtėjimo istorija.

Gediminas Kukta

Ingmaro Bergmano „Prisilietime“ („The Touch“, 1971) aktorės Bibi Andersson vaidinama Karina įpuola į meilužio butą ir blaškosi jo ieškodama. Supratusi, kad meilužis ją paliko, kažkaip be garso aikteli, susiima už pilvo ir atsiremia į sieną. Kaip tik tuo metu girdime, kaip kieme darbininkai kažką įnirtingai gręžia. Ši taupi detalė – grąžto garsas – taikliai perteikia moters skausmą ir kažkur viduje beatsiveriančią tuštumą.

Tai paprastas dramaturginis ėjimas, bet šiandien mažai režisierių situacijos tragizmą perteiktų štai šitaip, minimalistiškai. Juo labiau rinkdamiesi, kaip pasakytų naratologai, diegetinį garsą, kurio šaltinis yra ekrane, o ne dramatišką ir desperaciją paryškinančią muziką „ant viršaus“. Bergmanas žiūrovą kviečia „skaityti“ ne tik vaizdą, bet ir garsą. Būti jam atidų.  

Žinoma, bažnyčios varpas filmo pabaigoje, kai vyrą išdavusi Karina ir mylimasis Deividas prisiglaus vienas prie kito, o žiūrovui jau bus aišku, kad įsimylėjėliams nelemta būti kartu (neįmanomos meilės motyvas pasirodys ir kitame „Scanoramos“ filme „Šaltasis karas“), suskambės pernelyg banaliai, netgi kažkaip chrestomatiškai, bet dar kartą patvirtins, kad Bergmano žvilgsnis visada krypo ne į išorę, o vidų.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Labiausiai Davido Gordono Greeno „Helovinu“ mėgausis tie, kurie matė originalų, dabar jau kultiniu vadinamą Johno Carpenterio „Heloviną“ (1978) bei po trejų metų pasirodžiusį jo tęsinį.

Mėgausis neilgai. Apytiksliai tiek, kiek trunka pradžios titrai. Šie atrodo lyg iš 8-ojo dešimtmečio, tokie šiek tiek hipsteriški, stilizuoti. Kaip ir filme skambanti muzika, kurią naujam populiarios franšizės kūriniui, kaip, beje, ir pirmoms dviem dalims, parašė pats Carpenteris. Žodžiu, garso takelis bus atsakingas už prisiminimų dirginimą, net kažkokį nostalgišką virpulį, o visa kita tebus asmeninė Gordono Greeno interpretacija.

Tiesa, imantis kultiniais tapusių filmų tęsinių arba perdirbinių visada kyla klausimas, kaip derėtų elgtis: demonstruoti ištikimybę pirmtakui ar bandyti nutolti nuo originalo ir pateikti savą kinematografinę viziją? Deja, situacija nepavydėtina. Bet kokiu atveju atsiras tokių, kuriems neįtiksi. Vieni norės hommage, kiti – kažko originalaus, kitokio.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Dvi istorijos. Kylančios ir žemyn skriejančios žvaigždės. Lady Gagos vaidinamos Elės ir Bradley Cooperio įkūnijamo Džeko. Du vienu metu, bet skirtingomis kryptimis besirutuliojantys gyvenimo scenarijai. Antroji žvaigždė nušviečia kelią pirmajai, kad ši šautų visu greičiu į viršų, o pati pavargusia ir aštria atmosfera nenumaldomai krinta į užmarštį. Galbūt kada nors šis nuopuolio kelias lauks ir pirmosios, tačiau kol kas tai yra jos šlovės akimirka. Ryškiausias spindėjimas.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Reporteris Žakas (Vincent’as Lindonas), išgyvenantis skaudžią kolegos fotografo mirtį ir kaltinantis dėl jos save, pasamdomas Vatikano dvasininkų, kad ištirtų Bažnyčiai ramybės neduodantį įvykį – mažame Prancūzijos miestelyje jauna mergina Ana tvirtina, kad jai apsireiškė Mergelė Marija.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Prieš kelias savaites gavau kvietimą dalyvauti diskusijoje apie negalios vaizdavimą kine. Jos organizatoriams rūpėjo, kaip negalią turintys personažai rodomi ekrane ir kokias reikšmes kuria. Kokį santykį su jais publikai siūlo režisieriai ir kaip rimtai neįgalūs žmonės vertinami kine? Dalyvauti diskusijoje negalėjau, bet žiūrėdamas šią komediją, kurioje mergišius Žoslenas (jį vaidina režisierius) apsimeta negalintis vaikščioti ir suvilioja dėl patirtos traumos vaikščioti negalinčią ir vežimėlyje dienas leidžiančią Florens, iš dalies atsakė į dalį klausimų: negalia kine dažnai rodoma su šypsenėle.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Tokių filmų kaip šis siužetai panašūs. Išplaukė, pakliuvo į audrą, sugedo laivas, pametė koordinates, suvalgė maistą, bandė žvejoti – nepagavo, paskui jau pagavo, bet baigėsi vanduo, kepino saulė, išseko organizmas, praėjo daug laiko, tolumoje pasirodė laivas, išgelbėjo – valio!

Gediminas Kukta

Paskutiniai 71-ojo Kanų kino festivalio fragmentai

 

Kavinė. Prie gretimo staliuko jaunas režisierius mokosi pitch’inti – pristatyti savo filmo idėją potencialiems investuotojams. Bando kolegai trumpai ir aiškiai papasakoti, apie ką bus istorija. Akivaizdžiai nesiseka. Vartoja pernelyg sudėtingas konstrukcijas, „susivelia“. „Nepamiršk žodžių „teroras“, „smurtas“, „baimė“, – pataria kolega. – Daugiau emocijos“, – drąsina. Filmo tema, kaip spėjau išgirsti, – genocidas Kambodžoje.

Gediminas Kukta

Ką įmanoma parašyti, kai tarp seansų turi daugiausia valandą, o prisėdi tik ant laiptų, grindų, paplūdimio smėlio ar nepatogios kėdės spaudos centre? Atsakymas – nieko išsamaus, apibendrinto, su išvadomis. Mintyse sukasi tik fragmentai. Čia – jie. Apie 71-ąjį Kanų kino festivalį.