Būrimas iš arbatos tirščių – retrospektyvinė Lino Katino paroda galerijoje „Aidas“

Lapkričio 11 d. Vilniaus galerijoje „Aidas“ yra pristatoma retrospektyvinė tapytojo Lino Leono Katino (1941–2020) darbų paroda „Arbatos ceremonija“. Parodoje yra pristatomi paskutiniame XX a. dešimtmetyje sukurti legendinio dailininko darbai, atlikti neįprasta – kavos ir arbatos tirščių technika.

Arbatos žolelės pačios simbolizuoja dviprasmišką būvį tarp brangenybės ir niekalo. Kai kurios Tolimosios Azijos arbatos rūšys yra trisdešimt kartų brangesnės nei tokio paties svorio aukso luitas, tačiau galiausiai po arbatos gėrimo likusios arbatžolės tiesiog yra išmetamos į šiukšliadėžę. Paveikslų popieriuje „įšaldytos“ arbatžolės įgauna amžinumo dimensiją, laike sustabdžius laikiną, bet amžiną kultūrinę prasmę turintį atgaivos karštaisiais gėrimais ritualą. Kai kuriuose paveiksluose arbatžolių išdėliojimas paviršiuje yra lakus – autorius stengėsi pabrėžti natūralų skysčio tekėjimą palaistymais ir pataškymais, tačiau ir patys tirščiai išdėstyti naudojant plastiškus rankų judesius, dėl ko jie atrodo tarsi laisvai plūduriuojantys skystyje. Kitu atveju arbatos ir kavos tirščiai yra panaudoti suformuojant rupų, tinkuotą sieną primenantį paviršių. Natūrali naudojamos medžiagos tekstūra užpildo visą paveikslo erdvę arba skleidžiasi Rorschach testą primenančiomis plėmėmis, arba išsisklaido kaip rimstančiame vėjyje sklandantys lapai tam, kad atskleistų į popieriaus paviršių įsismelkusius spalvotus L. Katino rankos patapymus. Atskiruose paveiksluose šios skirtingos faktūros yra derinamos tarpusavyje tarsi aktyvus veikiantis personažas (judesyje „šokančios“ arbatžolės) ir antraplanė figūra („smėlėto“ kavos tirščio siluetas). Natūralus kavos ir arbatos atspalvis yra išnaudotas atliepti sepijos atspalvio grafiką – kas iš akies ypač primena šveicarų kilmės amerikiečių dailininko Hans Burkhardt (1904–1994) litografijas. Aliuzijos į abstrakčią grafiką, tapybą (kurios darbais paveikslai yra pristatomi), koliažą (viename iš darbų į kompoziciją yra įkomponuotas sausainukas), natūralius augalų atspalvius ir faktūrą, bet kartu ir žmogaus proto projekciją, atsitiktinumą, bet kartu ir tikslingumą kuria savotišką meninę įtampą – o kokios disciplinos darbai iš tiesų buvo kuriami? Ar tirščiais ištepti paviršiai yra sumani užuomina į žodžio „tapyba“ etimologiją? Atsakymą į šį klausimą greičiausiai galime rasti pažvelgę į pagrindinę darbų temą – arbatos gėrime svarbiausias yra procesas, o ne koks nors galutinis, labai materialus ir apčiuopiamas veiksmo rezultatas. Lygiai taip pat kuriant parodoje pristatomus paveikslus svarbiausias matyt buvo pats meditatyvus kūrybos procesas, ne galutinis rezultatas. Galime svarstyti, jog pats kūrybinis procesas ir buvo tikrasis meno kūrinys, o stebėtojai į paveikslus gali žiūrėti tik kaip į šio praėjusio vyksmo žymes – tarsi tuščiuose išgertos arbatos puodeliuose likusias arbatžoles. Dėl šios priežasties būtent šis L. Katino paveikslų ciklas gerai iliustruoja kitokį nei visada – autoriaus kūrybos performatyvumo – klodą.

Kavos ir arbatos įprasminimas yra neabejotina aliuzija į L. Katino numylėtus Tolimuosius Rytus. Tam, kad ši aliuzija būtų sustiprinta, autorius savo darbus praturtino spalvotais inkliuzais – darbuose matome saulės skritulio, liepsnų, visaregės akies, į dangaus aukštybes kylančių stulpų įvaizdžius. Kai kada šie perkeltinę prasmę turintys ženklai yra sutelkti į išreikštą pagarbą M.K. Čiurlionio kūrybai. Tarsi Čiurlionio paveiksle „Žinia“ sklandantis abstrahuotas paukščio siluetas L. Katino darbe grubų tirščiais išteptą popieriaus paviršių verčia suvokti kaip neapibrėžtą, žemės ar pagrindo neturinčią oro erdvę. Iš jos į mus žvelgia briliantinio mėlynumo akutė – tarsi paslėptas eteryje sklandančios visuotinės sąmonės simbolis. Kitą kartą šią akutę matome tarytum šviesos stulpe, jungiančiame sidabrinį tekantį mėnulį ir žemę – vėlgi regime užuominas tiek į Čiurlionio „Naktį“, tiek į ezoterišką rytiečių dailę. L. Katinas dar labiau žaidžia su tokia paveikslų interpretacija juose paslėpdamas sigiles (labai paprastos geometrijos magiškus ženklus), kurių prasmė gali būti elementari („liepsna“, „kalnas“, „būstas“), tačiau nėra kanoniškai įtvirtinta gnostikų ratuose, ir yra visiškai individuali. Šiais ženklais yra žaidžiama ir parodoje papildomai pristatomuose tradiciškesniuose tapybos darbuose – paveiksle „Vienarankis Kristus“ yra žaidžiama aiškiai išreikštais, perregimais, bet ryškiais atskirtais potėpiais ir beveik neperskaitomomis figūrų užuominomis, skęstančiomis ultramariniame, lengvais prisilietimais prie drobės suformuotame „ūke“. Vis dėlto, visas paveikslas yra dekoruotas hieroglifu, reiškiančiu ušnišą – liepsnelę, kylančią iš Budos galvos, t. y. simbolizuojančios nušvitimą. Į tvarkingą horizontalę surikiuotos ušnišos staiga ženkliai šoka į viršų vertikale iki apskritimo, simbolizuojančio eteryje pakibusį šviesulį. Net ir nusilenkdamas žymiems tapybos meistrams L. Katinas nevengė ryškios simbolikos –paveiksle „Hommage a Piet Mondrian“ yra vaizduojamas apskritas, netaisyklingas elipsės formos istorinės Vilniaus architektūros langas, pro kurį yra matomi modernizmo tipinės architektūros siluetai. Taip yra išreiškiama architektūrinį išsilavinimą turėjusio tapytojo refleksija dėl „kvadratėjančio“ pastatytojo pasaulio. Tačiau į apskritimą įkomponuota kryžma vėlgi yra galinga sigilė, reiškiantis amžinąjį transcendentinį pasaulį be pradžios ir pabaigos, kuriame egzistuoja pastovi palaima, ir keturias šalis turintį materialųjį pasaulį, kuriame egzistuoja horizontali laiko tėkmė ir realūs pakilimai bei nuopuoliai.

Savo darbuose Linas Katinas siekė ieškoti gelmės, kartais atpažįstamos iš visuotinų, bendrų patirčių, praeities meno motyvų, o kartais kylančių iš asmeninių refleksijų (dėl ko kito tapytojas galėjo mums minti mįslę taip akivaizdžiai išrašydamas paslaptingus darbų pavadinimus tiesiog ne paraštėse, o kone pačioje paveikslo kompozicijoje?). Tarsi burdamas, iššaukdamas tik jam regimus pasaulius dailininkas dėliojo, klijavo, laistė, piešė ir tapė sąlytį tarp amžinybės ir akimirkos, kuris – iš tikrųjų – yra įprasminamas būtent ritualo procese. Galime spėti, kad L. Katinui kūryba buvo viena iš šio ypatingo ritualo formų. Kviečiame tapti šio ritualo liudininkais dar kartą.