7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Ženklų anatomija: Kazimiero Jackevičiaus tapybos paroda „Šalia laiko ir vaizduotės“

Gytis Oržikauskas
Nr. 28 (1393), 2021-09-17
Kronika
„Skrydis virš žemės“. 2017 m.
„Skrydis virš žemės“. 2017 m.

Rugsėjo 16 d. Didžiojoje gatvėje, šalia pat Vilniaus rotušės esančioje galerijoje „e.k.art“ bus atidaryta tapytojo Kazimiero Jacevičiaus paroda „Šalia laiko ir vaizduotės“. Anksčiau antikvarinius meno kūrinius pardavinėjusi, į jaunąją tapytojų kartą pradedanti orientuotis galerija kviečia lankytojus ne tik praleisti laiką, tačiau ir įsigyti naujų talentų darbų. Parodoje pristatomuose paveiksluose Kazimieras Jackevičius iš pažiūros improvizuoja skirtingais semantinių ženklų perteikimo metodais, turinčiais padėti žiūrovui perskaityti paveikslų meninio turinio prasmes. Pagal savo pavidalą semantiniai vizualiųjų menų ženklai gali būti laikomi ikonomis, indeksais ir simboliais. Ikoniški atvaizdai mene visada yra tiesiogiai susiję su vaizduojamais objektais, o indeksai turi visiškai kitokį pavidalą nuo vaizduojamo objekto, tačiau suvokėjas jų prasmę gali atspėti pagal visuomenėje sutartas reikšmes. Mūsų pasaulis yra pilnas indeksikalinių ženklų, labiausiai susijusių su mūsų intelektu ir gebėjimu racionalizuoti pasaulį: pradedant kelio ženklais ir baigiant kompiuterijos piktogramomis. Tačiau spausdami ant „spausdintuvo“ piktogramos kompiuteryje mes nesitikime, kad šis aparatas materializuosis iš gryno oro, bet veikiau tikimės pradėti vyksmą – mūsų minčių, surinktų klaviatūra, materializaciją. Tokiu būdu indeksikaliniai ženklai mene gali rodyti mūsų pačių – meno stebėtojų – padėtį vyksmo, vietos ar laiko kontekste. Visi šie skirtingi kontekstai yra išpildyti paskutiniųjų metų tapytojo kūryboje.

Paveiksle „Alchemija“. (aliejus, 2016 m.) vaizduojama elektros grandinės fizikinę schemą primenanti struktūra, sudaryta iš indeksikalinių simbolių. Kompozicijoje matome knygą – žinių simbolį, kopėčias, simbolizuojančias materijos pakilimą į aukštesnį planą, garus, simbolizuojančius virsmą, paukščio, gebančio egzistuoti dangaus sferoje, siluetą, strėlę, simbolizuojančią veiksmo kryptingumą, ir galiausiai žmogaus, gebančio egzistuoti tiek materialiame, tiek dvasiniame pasaulyje, figūrą. Tarsi tikrieji gausiai iliustruoti alchemikų traktatai, paveikslo idėja yra paslėpta ne už tiesioginių atvaizdų, o ženkliškumo šydo. Pavaizduoti ženklai atliepia pagrindinį alchemijos vyksmą – vienos rūšies materijos virsmą kita, taip pat transcendentinio prado atradimą per apčiuopiamas regimojo pasaulio kategorijas. Panaši tema yra perteikta paveiksle „Dviveidis Janusas padalina pasaulį“ (aliejus, 2015 m.). Janusas romėnų mitologijoje buvo ne rezultato, o dar neįvykusio virsmo, vartų dievybė, egzistuojanti neapibrėžtoje erdvėje – slenkstyje tarp vienos sferos ir kitos, čia ir niekur, neutralioje erdvėje tarp labai aiškiai apibrėžtų, tačiau vienas nuo kito išskirtų plotmių. Paveiksle matome derinamus ikoniškus ir indeksikalinius ženklus – darbo apatiniame kampe vaizduojamas realybės atspindys – studijos atvaizdas, kuris yra papildytas sutartiniais simboliais – paukščio skrydžiu ir sudaužytu realybės veidrodžiu. Šukės tarsi portalas veriasi į labiau spalvotą, nenuspėjamą realybę.

Dailininkas geba ikoniškiems realybėms atvaizdams suteikti perkeltinę, gilesnę prasmę. Paveiksluose „Iliuzija“ (aliejus, 2017 m.) ir „Muzikinis pjūklas“ (aliejus, 2018 m.) žiūrovas yra kviečiamas įsijausti į bendrą darbų nuotaiką. Tačiau tapytoją palaipsniui pradeda intriguoti atvaizdo ir sutartinio ženklo dualumas ir – jeigu įmanoma – jų dermė. K. Jackevičių išskirtinai tapo naktinius peizažus – kas atspindėta paveiksluose „Vakaras prie Ronžės“ (aliejus, 2019 m.), „Vakaro atšvaitai“ (aliejus, 2020 m.) ir „Naktinės Palangos fragmentas“ (aliejus, 2020 m.). Šiuose tiesmukai pavaizduotuose urbanistiniuose peizažuose pasirinktas naktinis apšvietimas, todėl juose nėra jokios mėlynai-rudos tonavimo spalvinės perspektyvos planams perteikti. Žmogaus erdvinis suvokimas yra labiausiai priklausomas nuo pusšešėlių regos, tačiau naktinis apšvietimas dažnai šiuos pusšešėlius visiškai eliminuoja. Taip įprastos, kasdienės erdvės atrodo transformuotos ir nepažinios. Intensyvia dirbtine šviesa nutvieksti, skirtingais dydžiais išdėstyti atpažįstami, tačiau erdvinių pusšešėlio charakteristikų netekę objektai kuria dviprasmybę tarp plokštumos ir gelmės. Viskas šiuose urbanistiniuose peizažuose atrodo kaip popieriaus iškarpos, sustatytos scenos dekoracijos, apgaunančios stebėtoją įsivaizduoti konkrečią situaciją ir erdvę. Užtenka pavaizduoti apšviestus daiktų kontūrus, tam, kad suvokėjui mažiausiomis užuominomis būtų sukurta pilnavertė erdvės pajauta. Kartu paveiksluose vaizduojami stogeliai, tilteliai, užkardos ir atbrailos nustoja būti savo pačių atvaizdais ir tampa indeksais jų padėčiai, tarpusavio santykiui ir erdvės charakteristikoms paženklinti.

Panašų principą tapytojas pritaiko ir nebe viešų erdvių, bet personalios interjero erdvės vaizdavime. Autorius dažnai tapo to paties kambario atvaizdą, stengdamasis pasitelkti laipsnišką atpažįstamo ikoniško atvaizdo anamorfozę į indeksikalinius ženklus. Pirmajame paveiksle „Dekonstruota tikrovė“ (aliejus, 2015 m.) matome aiškiai apibrėžtą interjerą, kurio vienintelė transformacija yra vėlgi erdvę iškreipiantis naktinis apšvietimas. Šioje ikoniškai atvaizduotoje realybėje viskas yra neįprasta, tačiau vis dar pakankamai tikroviška. Kitame – to paties pavadinimo „Dekonstruota tikrovė“ (aliejus, 2015 m.) – paveiksle matome, kaip kambario atvaizdas pradeda „tirpti“ pasitelkiant indeksikalinį ženkliškumą. Šis paveikslas yra įžvalga apie žmogaus sąmonės racionalizuotą erdvę. Temą atliepia interjere pavaizduota taisyklinga piramidė, Rubiko kubas ir už lango esanti užkarda, aiškiai „nupjaunanti“ lauko erdvės ribas. Tačiau paveiksle regime ir stichišką gamtinę erdvę, kuri vaizduojama kaip takus šešėlis, neturintis aiškaus kontūro, pradžios ir pabaigos. Ši erdvė, priešingai nei struktūruotos kambario detalės, yra už stebėtojo pažinimo ribų. Realybės atvaizdo, žmogaus racionalią sąmonę bei stichiją simbolizuojančių ženklų derinys kuria pasakojimą apie abstraktų saugumo ir jaukumo jausmą, atsirandantį atribotoje, pažįstamoje, asmeninėje erdvėje. Tačiau to paties interjero anamorfozės procesas tęsiamos toliau – paveiksle „Šviesios iliuzija“ (aliejus, 2016 m.) realybės atspindžių beveik nelieka. Ta pati naktinė lempa tampa indeksikaliniu simboliu, padedančių žiūrovui suvokti abstrakčią kompoziciją kaip interjerą. Visą likusią drobės erdvę užpildo tarsi pro prizmę ar kristalą matomi šviesos atspindžiai, kurie yra priešpastatyti takiems, neapibrėžtiems gamtinės aplinkos siluetams. Kituose paveiksluose – „Šalia šviesos“ (aliejus, 2015 m.), „Suskilusi realybė“ (aliejus, 2015 m.) ir „Spalvų metafizika“ (aliejus, 2016–2017 m.) vaizduojami interjerai yra transformuoti į absoliučius indeksikalinius simbolius – pasirinktas erdvės vaizdavimo būdas yra sutartinis. Kambarys yra vaizduojamas tarsi architektūros brėžinys – aksonometrija, kurioje akcentuotos į perspektyvą sueinančios diagonalės. Atpažinęs šią erdvės vaizdavimo schemą stebėtojas gali savo vaizduotėje projektuoti konkrečius, apčiuopiamus interjerus, o dailininkas tampa laisvas tiesiog mėgautis stimuliuojančiais, nuotaiką kuriančiais priešingų spalvų, natūralių ir sintetinių atspalvių kontrastais.

Kitas K. Jackevičiaus išraiškos būdas yra simbolių – visiems prigimtinai įsisąmoninamų geštaltų panauda. Šiuo aspektu dailininko tapyba atliepia XX a. I pusės suprematistų, konstruktyvistų bei orfistų, besikoncentravusių į stebėtojo vizualinį suvokimą, kūrybą. Prigimtinis stebėtojo polinkis matyti geometrines figūras kaip taisyklingas bei užbaigtas, spalvas kaip grynas, o panašų atspalvių derinį kaip apšviestą erdvinę figūrą gali būti išnaudojamas perteikti pusiausvyros ir disbalanso, plokštumos ir erdvės įspūdžius. Paveiksle „Suskilęs sapnas“ (aliejus, 2014 m.) matome netaisyklingų geometrinių figūrų piešinį, kurį žiūrovo sąmonė, besistengdama geštaltų principu išaiškinti vizualinius iškraipymus, geba matyti kaip gylį turinčią erdvę. Paveikslo centre vaizduojama sodraus mėlyno atspalvio atplaiša tuomet pradedama įsivaizduoti kaip įdauža, portalas į kitą erdvę. Panašus principas išnaudotas ir paveiksle „Laikrodis“ (aliejus, 2019 m.). Tapytojas taip pat išnaudoja vizualaus suvokimo efektą, kuomet žiūrovas yra linkęs beveik neįžvelgiamais potėpiais nutapytą plokštumą traktuoti kaip „tuštumą“, o turtingais potėpiais nutapytą dalį – kaip „objektą“. Šiuo triuku remiantis tapytojas išryškina kontrastą tarp žemės ir dangaus sferų paveiksluose „Sizifas“ (akrilas, 2014 m.), „Nakties etiudas“ (akrilas, 2014 m.), „Skrydis virš žemės“ (aliejus, 2017 m.), „Siurprizas“ (aliejus, 2019 m.) ir „Šokis danguje“ (aliejus, 2019 m.). Šie darbai pirmiausia kausto dėmesį akinančių spalvų pasirinkimais, tačiau jų siužetą stebėtojui suvokti padėta mažais indeksikaliniais ženklais, kuriais paremta visa paveikslo tema ir siužetas. Šie ženklai – atitinkamai – yra žmogaus figūrėlė, mėnulio skritulys, paukščio ar žaibo užuominos. Autorius dar giliau žaidžia su ženkliškumu – vietoje realistiško ikoniško paukščio silueto matome origamio figūrėlę („Skrydis virš žemės“), o dangaus kūnai kai kuriuose paveiksluose tiesiog virsta taisyklingų geometrinių figūrų ir preciziškai tikslių linijų piešiniu („Šokis dangujeׅ“, „Siurprizas“). Taip yra atliepiama žmogaus prigimtis racionalizuoti matomą aplinką pagal jam labiausiai priimtinus aiškumo principus. Jeigu pirmojoje paveikslų grupėje buvo derinami ikoniški ir indeksikaliniai ženklai, antroji paveikslų grupė pasižymi indeksikalinių ženklų ir simbolių (geštaltų) deriniu.

Paskutinė paveikslų grupė analizuoja savotiškai komiškus praeivių personažus. Paveiksluose „Šmėklos“ (aliejus, 2014 m.), „Naktinis pasivaikščiojimas“ (aliejus, 2014 m.), „Pobūvis“ (aliejus, 2015 m.) ir „Žaidimas baigtas“ (aliejus, 2015 m.) matome naktį sutiktų prašalaičių atvaizdus, kurie visiškai nėra konkretūs savo vaizdavimo maniera. Susitikus atsitiktinį praeivį nėra svarbi jo išvaizda ar asmeniniai bruožai, o kur kas labiau svarbus yra pirmas įspūdis apie jo socialinį vaidmenį. Paveiksluose abstrakčiu piešiniu pavaizduotos žmonių figūrėlės yra dekoruotos jų personažą konkretizuojančiomis detalėmis – vėlgi, indeksikaliniais ženklais. Šie minimalūs ženklai padeda susikurti labai konkretų pažinties įspūdį – paveiksluose vaizduojami kavinėje laiką leidžiantys šaškių ar šachmatų žaidėjai, barmenas, skrybėliuota poilsiautoja arba pypkorius. Vaizdavimo technika iš tiesų atskleidžia, kaip figūrų stereotipų išryškinimas kuria labiau konkretų laikinos pažinties (ir jai aktualių apibendrintų asmenybės bruožų) įspūdį, nei detalūs portretai. Naktinių susidūrimų tema iš dalies atliepia JAV dailininko Edward Hopper (1882–1967) darbus, kuriuose įvairius kostiumus vilkinčių – ir tuo labai aiškiai pagal socialinę hierarchiją išskirstytų personažų – keliai susikerta viešose erdvėse. Tačiau vietoje socialinio komentaro apie skirtumus tarp tikros žmogaus asmenybės ir jam tekusio visuomeninio vaidmens, K. Jackevičius kuria pasakojimą apie laiką. Tamsoje skendintys personažai nutapyti lygiai tokio paties intensyvumo atspalviais, kaip ir juos supančios neoninės šviesos. Žmonės yra lygiai tokia pati svarbi erdvės simuliakro dalis. Tačiau kaip indeksikaliniai simboliai jie kuria ne tik įspūdį apie konkrečiai įsivaizduojamą vietą, bet ir apie žmonių padėti laiko vyksme. Naktiniai susidūrimai kavinėje yra tarpinė laiko stotelė, kuriame žmonės nustoja siekti savo tikslų, meta savo darbus ir susibūria kurdami bendrą lauką. Šis laukas turi apčiuopiamą saugumo ribotoje erdvėje ir bendrumo laiko tėkmėje nuotaiką. Kadangi patys žmonės tampa erdvės atmosferą kuriančiais elementais, jiems galiausiai net nebereikia realybės pojūtį stiprinančių išorinių dekoracijų. Figūros veržiasi į stebėtojo akiratį arba tolsta beribiame spalviniame rūke (paveikslas „Šmėklos“).

Atidaromoje Kazimiero Jackevičiaus tapybos parodoje lankytojai yra skatinami pajausti tapytoją įkvėpusias erdves per konkretumą ir anamorfiją. Regėdami vaizduojamuosius, abstrakčius ir abiem prieigomis grįstus paveikslus žiūrovai patys turės puikią progą savistabai ir suvokimai, kaip jų vaizduotė yra įveiklinama meno pažinimo procese per skirtingo pavidalo semantinius ženklus. Skirtinga maniera nutapyti paveikslai dalinasi bendra tema – vyksmo, erdvės ir laiko kontekstų kūrimu, kuriuose žiūrovas gali šį tą suvokti ir apie patį save.

 


 

„Skrydis virš žemės“. 2017 m.
„Skrydis virš žemės“. 2017 m.
„Siurprizas“. 2019 m.
„Siurprizas“. 2019 m.
„Šokis danguje“. 2019 m.
„Šokis danguje“. 2019 m.