Lauros Marijos Šalkauskienės tapybos paroda Vidmanto Martikonio galerijoje-muziejuje „Autoportretas“

Gruodžio 16 dieną Vidmanto Martikonio galerijoje-muziejuje „Autoportretas“, Pilies gatvėje, Vilniuje yra atidaroma dailininkės Lauros Marijos Šalkauskienės tapybos paroda „Į(si)centrinimas. Focus“. Parodoje pristatomi paveikslai yra savotiška suvokėjo dėmesio koncentravimo į meno kūrinį studija, perteikianti daugiasluoksnius – skirtingus ir tapačius, universalius ir asmeniškus – tapybos meninio paveikumo principus. Daugumos parodoje pristatomų darbų paviršiai yra atlikti formuojant sluoksnius vienas ant kito, kad būtų išsaugotos properšos į apatinį pasluoksnį – šiuo kūrybos metodu menininkė grafikė atliepia trafaretinės grafikos (ypač šilkografijos) raišką. Kuomet paveikslai yra papildyti vizualiais, realistiškai ištapytais inkliuzais, darbai atliepia trumpą dailininko kubisto Francis Picabia (1879–1953) siurrealistinį tapybos periodą. Šis itin struktūruotą tapybą mėgęs dailininkas ėmėsi vaizduojamųjų siužetų, tačiau neturėjo naujų drobių, todėl tapė ant savo ankstesniųjų darbų, mokydamasis kurti vizualiai kontrastuojančių technikų ir disonuojančių vaizdinių kompozicijas. L. M. Šalkauskienės paveikslai iš tiesų išnaudoja panašų vizualų kontrastą tiek tarp realistiškai ištapytų elementų, tiek tarp takių ar miglotų, laisvai formuojamų potėpių ir tarp techniškai tikslių, mašinalių, kone voleliu lygiais potėpiais formuotų struktūrų. Tokie skirtingi vaizdiniai atliepia suderintą siurrealistinių koliažų, ekspresionizmo, kubizmo, optinio meno ir potapybinio abstrakcionizmo kūrinių estetiką.

Paveiksle „Apvalios mintys“ pagrindinis dėmesys yra sutelkiamas į būtent formalią paveikslo struktūrą. Jame yra vaizduojamos elementarios (ir švelniai netaisyklingos) geometrinės figūros – skrituliai. Skritulių aptakumas nuo seno buvo suvokiamas kaip amžinos pusiausvyros, balanso simbolis, kurį tapytoja išryškina kocentriškais, akies rainelę primenančiais pradžios ir pabaigos neturinčiais potėpiais. Tačiau didžioji dalis skritulių matematinėmis proporcijomis supjaustyti į tiek tolygias (pusiausvyros įspūdį kuriančias), tiek netolygias ir išbalansuotas „pyrago dalis“. Suvokėjas gali šias figūras suvokti kaip statistines diagramas ar dabartiniame laike vykstančių reiškinių, procesų skaitiklius arba matuoklius. Taip figūrų piešinio variacijos į statišką kompoziciją įveda dinamizmo. Dirbtinį dinamiškumo įspūdį stiprina tai, kad kai kurios atskirtos „pyrago dalys“ yra nuspalvintos viena kitą atliepiančia, papildančia pasteline palete, tačiau kiti gabalai yra išryškinti visiškai priešingomis spalvomis. Dėl šios priežasties suvokėjas gali įsivaizduoti regintis mirguliuojančią kardinalių skirtybių ir vienas kitą papildančių, persiliejančių sričių diagramą. Tačiau atspalvių sprendimas pabrėžia ne tik tai: visiškai lygiais, teptuko ženklų neturinčiais, arba atvirkščiai – takią batiką primenančiais potėpiais yra kuriamas ir skirtingų erdvinių planų įspūdis. Tradicinei spalvinei perspektyvai priklausantys graduotai melsvi ar rusvi atspalviai leidžia įsisąmoninti plokščias geometrines figūras kaip pakibusias neapibrėžtoje, gylį turinčioje trimatėje erdvėje. Kai kurių apskritimų dalių atspalviai suderinti taip, kad provokuotų suvokėją matyti apšviestas ir šešėliuotas erdvines figūras. Matant šias figūras paaiškėja, jog paveiksle nėra vieno, o yra du skirtingi apšvietos šaltiniai, ir tai instinktyviai išcentruoja ir dar labiau destabilizuoja paveikslo suvokimą. Galiausiai, visuminis kompozicijos erdviškumas yra pasiekiamas geštaltų principu – kompozicija, kuri yra iš esmės sudaryta iš skritulių, yra papildoma pusskrituliais ir Veno diagramas primenančiomis sankirtomis, verčiančiomis suvokėją manyti, kad vaizduojamos yra vien taisyklingos, bet viena kitą užstojančios figūros. Kompozicija yra iš pažiūros statiška, nes joje pagrindinės proporcijos ir figūrų komponavimas drobėje yra grįstas pusiaujo principu. Tačiau išvardintais optiniais triukais yra kuriamas nebe tolygios pusiausvyros, o judesį, kismą, dinamiką bei konkurencingumą perteikiantis įspūdis. Paveikslas savo idėjiniu turiniu atliepia spalvų teoretiko ir, galima teigti, divizionisto Johannes Itten (1888–1967), kubisto Marsden Hartley (1877–1943), avangardisto Léopold Survage (1879–1968) ar suprematisto El Lissitzky (1890–1941) kompozicijas, tačiau ši estetika yra tarytum papildyta optinio meno tapytojo ir skulptoriaus Stefan Knapp (1921–1996) erdviškumo iliuzijomis ir Roberto Miniati (g. 1952) ar Julio Le Parc (g. 1928) darbų koloritu. Kituose L. M. Šalkauskienės darbuose šis erdviškumas yra išnaudojamas kurti neapibrėžtos architektūros formas, į tašką sutraukiančias perspektyvas (paveikslas „Atspindžiai“) arba įmantrias kristališkas prizmes (paveikslas „Sluoksniuotis“). Šie struktūrų atvaizdai yra priešpastatomi abstraktiems plastiškų gamtos siluetų vaizdiniams (paveikslas „Minčių malūnėlis“) arba net aiškioms indeksikalioms suvokimo nuorodoms (paveiksle „Mėlynas“ tarp abstrakčių šešėliuotų formų yra įterptas mažytis žolės kuokšto „inkliuzas“).

Tarsi norėdama sustiprinti skirtingų dailės technikų sintezės iliuziją L. M. Šalkauskienė į paveikslus perkelia ir fotografinio tikslumo atvaizdus (paveikslai „Autoportretas“, „Ne šventa Elena“ ir „Galvojantis“), priartinančius paveikslus ne tik prie grafikos, bet ir prie koliažo žanro. Tačiau skirtingų raiškos priemonių derinimas nėra paviršutiniškas – priemonės paveiksluose yra perteikiama įžvalga apie keturias supančio pasaulio mimezės lygmenys – tiesmuką, tiesioginį suvokimą, užuominų ir metakomentarų pripildytą suvokimą per praeities patirtis, struktūrišką, konstruktyvų suvokimą ir emocišką, simbolišką pajautą. Tarsi parafrazės paveiksluose naudojami nuotraukų fragmentai yra tarsi savojo originalaus konteksto netekę metakomentarai apie kažkada kitomis aplinkybėmis fiksuotą figūrą, apie kažkada kitu laiku matytą veidą, apie kažkada autorės lauke egzistavusių (ar egzistuojančių) personalijų atspindžius. Tačiau savo grynąja esme šie fotografiniai atvaizdai yra ikonos – formos, kurios objektyviai, nešališkai ir nuasmenintai tiesiog reiškia vaizduojamą daiktą, tarsi panašumas atmuštas veidrodyje. Paveiksle „Ne šventa Elena“ ištapytas veidas reiškia veidą, o pačios tapytojos vaikystės nuotrauka (paveikslas „Autoportretas“) negali reikšti nieko kito, negu pačią tapytoją. Tačiau būtent kontekstas leidžia tokiam vienprasmiškam atvaizdui įgauti papildomų prasmių. Visos asmeninio albumo fotografijos yra tokie atvaizdai, kurių forma nėra tiek reikšminga, kiek kontekstas, kurį mes susikuriame savo sąmonėje. Ar kažkieno veidas nuotraukoje mums yra mielas ir atpažįstamas, ar nepažinus ir keliantis ne emocijas, o struktūruotą susidomėjimą, bandymą įsistebeilėti ir įsidėmėti veido bruožus, besidėliojančius į suprantamą schemą (paveikslas „Nežiūrintis“), priklauso nuo mūsų praeities kontekstinių patirčių. Antrąjį, indeksikalų tikrovės vaizdavimo būdą perteikia autorės darbuose architektūriškai konstruojamos struktūros. Absoliučiai lygūs, it voleliu nubrėžti potėpiai drobės paviršių dalina į monotoniškai ritmingą schemą su viršumi ir apačia bei dėmesio centru. Dryžiai žymi suvokėjo dėmesio kryptis, imperatyviai nurodo žiūrėti į patį centrinį paveikslo tašką, nuo kurio akivaizdžiai yra atitraukta mažytė nupiešta (pačios autorės vaikystėje) figūra. Iš dryžių konstruojama struktūra pažymi sėdinčios figūros vaidmenį socialinėje hierarchijoje – paveikslas sufleruoja, kad kuomet esame vaikai, mes nesame tiek svarbūs, kad įvairiose socialinėse situacijose dėmesio centras būtų sutelkiamas į mus. Tačiau pačiame paveikslo centre atsiduria pats galutinis, lakiais ir minkštais potėpiais ištapytas įvairiaspalvio „dangaus“ planas su pilkais miglos kontūrais. Taigi, paveikslo centre atsiduria simbolinis paveikslo klodas – fono minkštumas ir spalvingumas simbolizuoja kuriamą švelnią ir lyrišką nuotaiką.

Iki 2024 metų vasario 11 dienos pristatomi Lauros Marijos Šalkauskienės tapybos darbai ne tiek perteikia norą struktūruoti ją supančią aplinką ir atrasti jos sandaros principus, kaip tarpukario kubistų ar XX a. potapybinio abstrakcionizmo bei neominimalistų darbuose. Darbuose ryškėja poreikis išsluoksniuoti paveikslų suvokimo ir dėmesio koncentravimo į juos būdus. Įvairiapusišką menininkės įvaldytą vaizdinių konstravimo metodą taip pat reikėtų įsisąmoninti tarsi išskaidžius savo matymą per prizmę: įvaizdžius bei metakomentarus iš autorės dabarties ir praeities reikia intelektualiai „skaityti“ įgalinus savų pačių patirtis, bet kartu reikia ir nujausti kūrinių struktūros diktuojamas matymo kryptis bei perspektyvas ir galiausiai pajausti per juos nulietą, minkštą ir švelnų emocinį pradą. Skirtingais raiškos metodais filtruoti dailininkės meniniai vaizdiniai atsilieps giliausių meno poteksčių ieškančių stebėjų sąmonėje.