Trapusis „NEmatytas Vilnius“: Jūros Vaškevičiūtės tapybos ir keramikos paroda

Lapkričio 9 dieną „Galerijoje A“, įsikūrusioje Vilniaus Gedimino technikos universiteto bibliotekoje, Saulėtekio studentų miestelyje atidaroma 25-oji autorinė Jūros Vaškevičiūtės tapybos ir keramikos paroda „NEmatytas Vilnius“, kurią autorė dedikuoja amžinosios Lietuvos sostinės 700-tųjų metų progai. J. Vaškevičiūtė tuometiniame Kauno dailės technikume baigė apipavidalinimo ir dekoravimo, o Vilniaus dailės akademijoje – keramikos specialybę. Galbūt būtent turimas išsilavinimas lemia, kad autorė supančios aplinkos atžvilgiu turi skvarbesnį žvilgsnį, o jos darbuose didžiausias meninis krūvis tenka kruopščiai rankai ir meditatyviam darbo procesui. Visos šios savybės sukuria kitokį septyniašimtamečio Vilniaus veidą, kuris jubiliejiniais metais save pristato maštabiško mastelio dominantėmis, šviesų ir lazerių reginiais ir masiškai iš tų pačių rakursų štampuojamais miestovaizdžių spaudais. Vilnius kaip amžinoji Lietuvos sostinė dažnai yra vaizduojamas didingai, bet nuasmenintai, tačiau J. Vaškevičiūtė gimė ir visą gyvenimą praleido šiame mieste, todėl jos paroda yra skirta pristatyti sostinės kismą laiko tėkmėje ir būtent miestiečių formuojamo gyvenimo būdo trapumą bei laikinumą. Paroda „NEmatytas“ Vilnius yra atsvara įprastiniam sostinės paveikslui tuo, kad joje vargiai pamatysime nusistovėjusius Vilniaus statinius – reprezentatyvias, bet šabloniškas perspektyvas. Vietoje to dailininkė pristato istorinių priemiesčių – Žvėryno, Šnipiškių, Subačiaus, Senamiesčio ir kitų vietų vinjetes, kurių iš pirmo žvilgsnio atpažinti negalėtų skubantis praeivis, tačiau žino ir myli tik miesto labirintuose klaidžioję tikrieji vilniečiai.

Pagrindinis tiek paveikslų, tiek keramikos reljefų siužetas yra mediniai XIX a. II pusės – XX a. vidurio Vilniaus namai ir juos supanti paradoksaliai pastorališka buitis. Kaip paveikslų siužeto objektas, šie namai yra įdomus tuo, kad – skirtingai tuo reprezentacinių pastatų – Vilniaus namų istorija nėra net fiksuota arba pakankamai nušviesta. Šie statiniai paradoksaliai prieštarauja didžiosios ir inovatyviosios sostinės naratyvui primindami kažkada gyventą provincialų (geriausia šio žodžio prasme), atpalaiduotą, lėtą gyvenimą gamtos apsuptyje. Jie taip pat atspindi asmenines istorijas, o ne visuotinai konstruojama sostinės istorijos naratyvą. Žvilgsnis į tokią miesto gyvenimo alternatyvą J. Vaškevičiūtės paveiksluose yra dvejopas: iš vienos pusės dėmesys yra koncentruojamas į miniatiūrines priemiesčių gyvenimo detales: tvorų, pastogių, sandrikų ornamentus. Tačiau darbai nėra juvelyriškai susmulkinti – juose siekiama bendro, kiek migloto, bet labai paveikaus įspūdžio apie miesto pastoralę – kelias štrichais konstruojami tvorų, priestatų, sodybiškų augalų siluetai stebėtojui suteikia gyvą ir tikslų įsivaizdavimą, koks gyvenimo būdas yra kultivuojamas. Autorės žvilgsnio atida pasireiškia itin tiksliai laisva ranka vaizduojama aksonometrija ar perspektyvomis, bet ir tiksliu supratimu, jog medis yra nepatvari medžiaga, kuriai (skirtingai nuo mūsų) galiausiai yra lemti išnykti. Namai neslepiamai yra vaizduojami su nutrupėjimais, pamūrijimais, saugiklių dėžutėmis, lietvamzdžiais ir šiferio lakštais. Šias trūnijančias senąsias formas paveiksluose ir keramikos darbuose vejasi šiuolaikinio gyvenimo būdo ženklai: į kiemus įsprausti automobiliai, styrantys kelio ženklai ir satelitinės antenos. Beveik visi – tiek tapybos, tiek keramikos darbuose vaizduojami – užkaboriai yra fiksuoti iš natūralios praeivio matymo lauko perspektyvos, tačiau juose pastebimai nėra žmonių. Darbuose nėra vaizduojami atsitiktiniai prašalaičiai ar tų pačių namų gyventojai, todėl paveiksluose ir reljefuose nėra personažų. Vaizdiniai veikiau atspindi pačios autorės pastangas fiksuoti neretušuotą dabarties laiko ir kasdienybės kadrą savo atmintyje, tačiau kartu komunikuojant apie visuomenę ir tradicijas bei laiko tėkmę per asmenišką regėjimo lauką. Analogiški paveikslams piešiniai yra perkelti ir į regisi trapius, imbierinius sausainius primenančias ireguliarių stačiakampių formų keramikos darbus. Parodoje pristatoma keramika yra sukurta iš balto arba juodo molio, pigmentų ir glazūros.

Pasirinkta paveikslų atlikimo technika atitinka vaizduojamus siužetus tuo, kad Vilniaus istorinių priemiesčių namai demonstruoja miesto gyvenimo būdą, kuriame viskas – nuo namo šildymo iki jo apdailos – yra atliekama šeimininkų rankų darbu. Būtent rankų darbas yra itin sureikšmintas pristatomuose paveiksluose. Savo siužetu nesurežisuoti, kasdieniški reginiai atliepia nuo XIX a. Europos ir Amerikos dailės mylėtojų rate išpopuliarėjusias japoniškas graviūras. Jose (tiesa, ypatingai išryškinant ir personažų figūras) buvo stengiamasi kuo labiau vertinti nepozuotas ir „nesustatytas“ scenas. Toks kasdienybės (pa)matymo būdas turėjo ypatingą reikšmę moderniosios tapybos startuoliams – impresionistams. Be galo panašiu principu dirbanti J. Vaškevičiūtė visiškai nesistengia retušuoti vaizduojamos realybės ir mielai tikrą (bet ne nusaldintą) vaizdinį kuria su visais „neglamūriniais“ laiko ženklais. Kaip tyčia, savo darbuose dailininkė sulieja Rytų ir Vakarų dailės tradicijas ne tik žvilgsnio konstravimu, bet ir technika – savo paveikslus ji kuria ant specialaus kiniško rankų darbo ryžių popieriaus. Dailininkė naudoja tušą, akvarelę ir savo pačios virtus dažus, kas dar labiau išryškina pagrindinį leitmotyvą, jog namuose viskas yra daroma savomis rankomis.

Vakarų visuomet buvo išryškinta atskirtis tarp piešinio ir tapybos, o mažiausiai pageidautinas rezultatas tapyboje (pasak daugelio lietuviškosios tapybos profesionalų) yra „spalvotas piešinys“. Tradicinė kinų ar japonų tapyba – atvirkščiai – siekia grafinio piešinio aiškumo ir harmoningo kompozicinių pauzių arba tuščios erdvės santykio su bravūriškai vaizduojamais objektais. Visus šiuos bruožus galime aptikti ir J. Vaškevičiūtės darbuose, kuriuos pati autorė priskiria tapybos, o ne piešinio žanrui. Pasitelkta technika neleidžia perdaryti nenusisekusių vietų, o visi žavingai apžaisti nutekėjimai ir įstabi skirtingo storio teptuko potėpių panauda planams sukurti rodo dailininkės virtuoziškumą dirbant su improvizacine, „pirmo dublio“ technika.

Minkšti arba aštrūs, kontempliuoti arba staigūs tapybiniai ir reljefą formuojantys Jūros Vaškevičiūtės prisilietimai vaizduoja anoniminių miesto gyventojų rankomis kurtą gyvenimą, jo istoriją, dabartį ir nuspėjamą ateitį. Šis gyvenimas nebuvo ir nebus projektuotas, konstruotas ir institucionalizuotas, bet improvizuotas, lygiai taip pat kaip ir greita maniera atliktos šio gyvenimo fiksacijos senosiomis gamybos technologijomis alsuojančiame popieriuje ar keramikoje. Iki gruodžio 8 dienos veiksiančioje parodoje lankytojams yra suteikiama atgaiva pamatyti ne iš visiems žinomų įstabių pastatų, o būtent iš paprastų (bet ne prastų) namų ir visos namų sferai priklausančios būties konstruojamą Lietuvos sostinės veidą. Ar (at)pažįstate jį?