Personalinis gamtovaizdis parodoje „Gamtos anatomija“
Rugsėjo 22 dieną (penktadienį) Vilmiaus universiteto Botanikos sodo Muziejuje (Kairėnų g. 43) įvyks menininkų plenero „Pietūs ant žolės“ parodos „Gamtos anatomija“ atidarymas. Pleneras botanikos sode buvo sumanytas kaip kasmetinė tradicija, įkūnijanti Claude Monet (1840–1926) paveikslą „Pusryčiai ant žolės“. Skirtingai nuo kur kas garsesnio Édouard Manet (1832–1883) to paties pavadinimo darbo, kuriame Rafaelio nupiešta nimfos ir upės dievų grupė buvo perinterpretuota kaip su kurtizanėmis laiką leidžiančių miesčionių kompanija, C. Monet elegantiškas paveikslas buvo atsakas į gamtos tikrumo stokojančią istorinę tapybą. Iš tikrųjų daugelis istorinių peizažų iki to laiko buvo „žanriniai“ kūriniai (įkurdinantys skruzdės dydžio mitologines, karo ar religines figūras savo sukūrimo tikslui pateisinti), nutapyti rusvai melsvu spalvų gradavimu uždaroje dailininko studijoje. Monet „Pusryčiai ant žolės“ buvo skirti saulės mirgėjimui gamtoje perteikti, tačiau kartu ir uždavė klausimą – ką šiuolaikiniai (ar veikiau tuometiniai) žmonės iš tikrųjų veikia gamtoje (apsimena antikiniais dievais ir nimfomis?) ir kodėl šis prasmingas laisvalaikis negalėtų būti vertas fiksavimo meno kūriniuose. Kairėnų botanikos sode organizuojamas pleneras iš naujo intriguoja sau atsakyti į klausimą, kodėl gamta – kaip kūrybos šaltinis – yra suvokiama tarsi plačiai įvardintas stereotipas, tačiau ar tikrai tokios įkvėptos kūrybos formos negalėtų pasižymėti didesne įvairove?
Parodoje pristatomi skirtingų krypčių menininkų – skulptorių, tapytojų, grafikų, keramikų ir juvelyrų – kūriniai, kurie atspindi skirtingą intelektinę prieigą prie gamtovaizdžio ir jo reikšmių. Tapytojos Gražinos Murelytės – Ajauskienės darbuose gamtos vaizdai įgauna simboliškas, alegorines potekstes. Rūke, ūkanose ar spinduliuose paskendusios formos konstruojamos koloritu, kuris padeda itin išryškinti skirtingus erdvės planus ir kartu yra labai paprastai konvertuojamas į grafinio atspaudo, reprodukcijos ar plakato formatą. Šį įspūdį dar labiau stiprina vaizduojamų formų modeliavimas plačiais, nedetalizuotais, stabiliais potėpiais, priartinančiais tapybos darbus prie spalvotos grafikos kūrinių. Tačiau šį stilistika yra pasirinkta ne formaliai – įtampa tarp konkretizuotų objektų ir neapibrėžtos, daugiaplanės ir į tolį galiausiai nykstančios erdvės, taip pat įtampa tarp atsitiktinių gamtos formų ir jose įžiūrimų – tarytum nematomos rankos sukurtų – struktūrų kuria simbolistinių peizažų nuotaiką. Tapytojos kolorito, paveikslų temų ir aliuzijų į spalvotos grafikos pasirinkimas neatsitiktinai atliepia simbolistų arba Les Nabis grupei priklausiusių dailininkų – Félix Vallotton (1865–1925), Alphonse Osbert (1857–1939) ir kt. peizažus. Plenero parodoje pristatomas dailininkės darbas „Magnolijos šešėlyje“ taip pat pasižymi labai aiškiai išskirtais planais, grafiniu medžių šakų piešiniu ir poetišku tankumyne slypinčios šviesos properšos siužetu. Panašiu, pora tonu konstruojamu ir sąmoningai apribotos paletės koloritu, kuriame erdvės pojūtis bei planai yra kuriami kontrastais tarp šaltos šviesos ir šilto šešėlio, pasižymi ir tapytojos Irinos Tromos darbas „Gamtos anatomija“. Vieno tono koloritas yra ypatingai palankus darbų kartotinei spaudai, tačiau priešingai nuo spalvotos grafikos, aliejumi atliktame darbe yra išryškintas vibruojantis, netolygus, kiekvieną teptuko plaukelį paryškinantis faktūrinis potėpis. Ribotas koloritas ir faktūriškumas yra labai būdingas taikomosios ar monumentaliosios dailės kūriniams, todėl dėl šių bruožų parodoje pristatomas melsvais ir rusvais tonais nutapytas gamtovaizdis primena gobeleną ar sieninę tapybą. Įspūdį dar labiau stiprina tai, kad paveikslo siužetas perteikia konstruktyvių briaunų paiešką lakiose gamtinėse formose. Konstruoto gamtovaizdžio bruožų galima atrasti ir kituose eksponuojamuose kūriniuose – dailės mokytojos, tapytojos Rūtos Lesniauskienės darbe „Priklausomybė“ vaizduojamas apnuogintų medžių šakų raizginys, kurio properšose yra ieškoma skirtingų drobės gylio dimensijų. Visas paveikslas perteikia įmantrų natūralaus pusbrangio akmens plokštės įspūdį – kuomet natūralų gamtiškų siluetų tekėjimą (šiuo atveju – persipynusias šakas ir šakeles) papildo plokšti aklini arba perregimi, į gylį žvelgti kviečiantys skirtingi paviršiaus sluoksniai. Plenero parodoje pristatomi dailininko Vido Drėgvos paveikslai „Peizažo ritmai“ ir „Šviesos anatomija“ primena kraštovaizdžio architektų studijas, kuriose ieškoma dermės tarp atvirumo bei uždarumo, procentalaus santykio tarp gamtinių ir antropogeninių elementų bei vertikalių ir horizontalių elementų variacijų, darančių vienokią ar kitokią psichologinę įtaką stebėtojui. Galiausiai eksponuojamuose skulptoriaus Liutauro Griežės darbuose „Peizažas I“, „Peizažas II“ ir „Peizažas III“ nelieka jokių regimųjų formų – abstrakčiuose paveiksluose šokinėjančios „natos“, kurių vibruojantis judesys akcentuotas grafinėmis linijomis, stengiasi įsiskverbti į elementarų spalvų tonų spalvines dėmes. Paveiksluose vaizduojamas vyksmo ir chaoso procesas, atliepiantis Vasily Kandinsky (1866–1944) „Mėlynojo raitelio“ periodo sąskambius. Labiau konservatyvia maniera nutapytuose architekto, skulptoriaus ir tapytojo Vyganto Vėjo peizažuose „Muziejaus kampas“, „Malūno kampas“, „Šešėliukai“, „Vidudienis Kairėnuose“ ir „Atokvėpio aikštelė“ ieškoma santykio tarp fiksuotų, konkrečių, perspektyvoje geriausiai apžvelgiamų pastatų formų, „arkadiškos“ gamtoje statytų istorinių pastatų stilistikos ir mirgančios, konkretumo neturinčios natūralios šviesos, nuliejančios mums įprastas formas atsitiktiniu gamtišku ornamentu.
Kitokia prieiga yra grįsti grafikės Dovilės Tomkutės ir tapytojos Danguolės Drėgvienės darbai. Dalis D. Tomkutės įprastinių darbų yra fotomanipuliacijos – išradingi montažai, kartais papildyti piešiniu ar tapyba. Kai kuriuose autorės darbuose yra ieškoma pusiausvyros tarp istoriniam klasikos menui būdingo pozuoto alegoriškų figūrų „sustatymo“ ir postmoderniai, masinei kultūrai pažįstamų „klasikinio populiariojo skonio“ įvaizdžių. Šiuo bruožu autorės darbai primena konceptualiosios kūrėjos Eleanor Antin (g. 1935) ar Jeff Koons (g. 1955) fotografijas arba fotomanipuliacijas bei koliažus, tačiau be akcentuoto sarkazmo ir komentarų apie archetipinių vertybių devalvaciją. Plenero parodoje pristatomas grafikės darbas „Gamtos anatomija. Vasara“ alsuoja lyrizmu ir poetiškumu, kiek atliepiančiu Rimanto Dichavičiaus foto paveikslų ciklą „Vizijos“. Darbo siužetas vaizduoja intymios, asmeninės savirefleksijos momentą pasinėrus į gamtos stichiją. Tam tikrą fotografiškumo atspalvį turi ir D. Drėgvienės drobės „Tamsos karalienė“ ir „Ritmika“ – juose izoliuotai, „atmušant“ tamsiame fone, vaizduojami konkretūs augalai. Tapytoja gilinasi į jų žiedlapių ir stiebų struktūrą ir formos subtilumus, tačiau ne taip detalizuotai, kaip botaniniai piešiniai. Drobės yra skirtos ne botaninėms žinioms suteikti, o išieškoti skirtingų ornamentiškumo variantų. Tamsiame fone išsiskleidžiantys žiedai primena tradicinės floristika dekoruotos tekstilės įvaizdžius.
Be tapybos darbų parodoje yra pristatomi ir kitų disciplinų kūriniai. Dizainerės Aistės Anaitės sukurtas rūbas „Ir žiemą bus gražu“ yra skirtas medžio šakai aprengti. Šiuo kūriniu yra perteikiama natūralaus pluošto, kylančio iš pačių augalų, taip pat pačios gamtos, visada pasiruošusios augalus aprengti sniego patalais, saugančiais nuo stingdančių šalnų, metafora. Skirtingais akmenimis inkrustuotame Ramunės Jundaitės-Misevičienės sukurtame papuošale yra atsisakyta reguliarių formų ar gamtiško, bet visiškai taisyklingo ornamento. „Laisva forma“ sukurtas augalo formos papuošalas, dekoruotas įvairaus spalvingumo detalėmis, perteikia gaivališką, stichišką gamtos prigimtį – gamta, skirtingai nuo žmogaus neturi griežtų sistemų. Visiškai skirtinga prieiga perteikta Eglė Maskaliūnaitės Butkuvienės keramikos darbuose „Sėdėjimas“, „Aš tave pamačiau I“, „Aš tave pamačiau II“ ir „Aš tave pamačiau III“. Šiuose darbuose organiškos formos yra konvertuotos į konstruktyvias, fosilijas primenančias daugiabriaunes figūras. Atpažįstamos formos yra tarytum susikristalizavusios: neatsitiktinai darbas „Sėdėjimas“ yra eksponuojamas greta seno medžio kelmo, kurio išdžiūvęs stuobrys yra išbyrėjęs natūraliai taisyklingomis stačiakampėmis atplaišomis it stalaktitas. Parodoje pristatomuose Normantės Narusevičienės darbuose, lakoniškai pavadintuose „Lėkštelė“ ir „Gėlė“, augalų formos tampa indeksikaliais simboliais. Ypač konkretizuota augalo forma čia tampa nebeaktuali – apibendrintas vandens lelijos ar aguonos žiedo įvaizdis yra derinamas su kasdienio pasaulio vaizdiniais – katinėliais, kavos puodeliu, paukšteliais ir tvenkinio žuvelėmis. Nerūpestingai laisva forma nulipdyti darbai atliepia kasdienybės paprastumą, kuriame malonios smulkmenos dominuoja matymo lauke ir kuria sunkiai apčiuopiamą, bet ne mažiau svarbų namų pojūtį.
Penktadienį 18.30 val. atidaromoje parodoje pristatomi darbai atspindi ne sustabarėjusį ar devalvuotą požiūrį į gamtovaizdį. Pati sąvoka „gamtovaizdis“ pastebėtinai vis mažiau ir mažiau vartojama kasdieniniame gyvenime. Gamtos vaizdus vis labiau „įkinkome“ dirbti kitų sąvokų kontekste, pvz. kalbėdami apie „kraštovaizdį“ (vadinasi, gamta turi tarnauti kaip vieta, kraštas, kuriame gyvename), „peizažą“ ar „panoramą“ (vadinasi, gamta mums turi tarnauti kaip reginys iš apžvalgos bokšto, ar pramoga).VU Botanikos sode organizuoto plenero paroda atskleidžia gausybę būtų kaip gamtovaizdis iš tiesų gali būti aktualizuotas – tarsi personalus kūrybos įspaudas – ir kiek gausybę skirtingo veiksmo ar mąstymo būdu gamta gali pasiūlyti tiek kūrėjams, tiek kitoms kūrybiškoms meną mylinčioms sieloms.
