Raktas į Antaną Martinaitį

Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje iki balandžio 7 d. vyksta vieno svarbiausių lietuvių tapytojų Antano Martinaičio kūrybos paroda „Vieno paukščio istorija“ (kuratorė Algė Gudaitytė). Ši paroda suteikia progą ne tik pamatyti ikoninius tapybos darbus, bet ir gyvai apžiūrėti dailininko eskizus, anksčiau publikuotus 2010 m. Birutės Patašienės ir Virginijos Markauskienės sudarytame Antano Martinaičio kūrybos albume.

Paveikslų išdėstymas parodos erdvėje turi atspindėti dailininko kūrybos hierarchiją – pirmoje (svarbiausioje?) parodos erdvėje matome tokį Martinaitį, kokį pažįstame ir esame pratę matyti. Pristatomos vidutinio dydžio itin faktūriškos (tą puikiai atskleidžia galerijos apšvietimas) drobės, kuriose vaizduojami švelniai ironiški, tačiau ne tiek, kad būtų sugriautas visuminis poetiškumo įspūdis, siužetai. Kanoninius Martinaičio paveikslus papildo fotografijos, kuriose užfiksuotas pats kūrėjas.

Antrasis parodos kambarys tarnauja kaip prieangis: jame matome mažesnius, kito („žemesniųjų temų“?) žanro paveikslus – peizažus, natiurmortus bei nebaigtas kompozicijas ar eskizus. Apžiūrėdami šiuos darbus galime stebėti tapytojo stiliaus paieškas: kūriniai nebeturi akimirksniu atpažįstamos faktūros, jų koloritas nebėra toks vibruojantis, viename iš eskizų piešinys apskritai dėliojamas visiškai, atrodytų, priešingu stiliumi – iš lygiai nudažytų plokštumų, geometrizuotų „žuvies pūslių“ ir Jeano Lambertʼo-Rucki (1888–1967) kūrybą primenančių abstrahuotų veidų profilių. Tarpinis ekspozicijos kambarys yra tarsi slenkstis tarp viešą Martinaičio „veidą“ pristatančios galerijos ir, sakytum, asmeninės dailininko studijos.

Toks įspūdis susidaro todėl, kad trečioje parodos erdvėje eksponuojami privatūs dailininko eskizai, taip pat akvarelės, lietos tradiciniu „akademiniu“ realistiniu stiliumi. Šio kambario angokraščiuose galime perskaityti Martinaičio poezijos, privačių laiškų ir užrašų ištraukas. Šios ištraukos atskleidžia tapytojo vidinį konfliktą ieškant sau priimtino tapybos stiliaus ar raiškos, prieštarą tarp ganėtinai bakchantiško užsidegimo ir pamokymų racionalizuoti tapybą, tarp to, kas menininkui atrodė natūralu, ir tarp to, kas buvo dėstoma universitete, tarp inovacijos siekio ir (sovietinės) meno atmosferos stagnatyvumo, deklaratyvumo ir ideologizavimo.

Privatūs Martinaičio eskizai greičiausiai nebūtų buvę realizuoti iki pilno mastelio darbų XX a. 8-ojo dešimtmečio Lietuvoje. Jie ne itin derėtų su siekiu meną naudoti pirmiausia kaip didaktinę priemonę. Piešiniuose vaizduojamos vyriškos ir moteriškos figūros detalizuotomis genitalijomis ir paukščių galvomis, taip pat atvirkščiai – paukščiai su žmonių galvomis, krūtiningos kentaurės, sfingė, išsidrėbę atsipalaidavę apnuoginti puotautojų kūnai, kurie itin atliepia Pablo Picasso (1881–1973) erotinių ir erotiškų minotaurų bei kentaurų darbų serijos įvaizdžius. Kai kuriuose darbuose žaidžiama išlavintais grafikos įgūdžiais, kai veido profiliai išpiešiami viena, sakytum, nenutrūkstama linija. Keistas atsitiktinumas, kad toks pat įvaizdis – viena linija išgraviruotas klasikinio profilio moters veidas – 1953 m. buvo panaudotas „krištolinio kubizmo“ (pranc. cubisme cristal) parodai Paryžiuje, kurioje pristatyti ir Picasso darbai. Galiausiai visus šiuos įvaizdžius palydi akademizmo ženklai – matome išpieštas gipsines Laokoono, Dovydo ar Medičių Veneros atliejas, akademinio piešimo pratimams naudojamas piramides, iškimštus paukščius, įprastines natiurmortų sudedamąsias dalis. Fiksuota klasikinės kultūros aktualizavimo per tęstines jos studijas dvasia primena (taip pat poeto ir dailininko) Jeano Cocteau (1889–1963) piešinius. Greta sukabintos Martinaičio pastelės rodo kone fovistinį pasaulio spalvingumą. Išrengti žmonių kūnai, dirbtinai kruopščiai sustatytų objektų kompozicijos savo esme artimos dailininkų puristų ideologijai, per architektą ir – progomis – dailininką Le Corbusier (1887–1965) turėjusiai sąsają su klasikine antikos kultūra.

Ar Martinaitis galėjo tapti paryžietiško lyrizmo, poetiškumo, gaivališkumo ir ekspresijos ambasadoriumi Lietuvoje? Atsakymą galime matyti ant galinės ekspozicijos sienos – (soc)realistiškai išmodeliuotuose portretuose, kruopščiai lietose Kauno perspektyvose, gamtovaizdžiuose ir liaudies meno studijose. Greta jų pakabintas ir satyriškas groteskas. Jame vaizduojama, kaip pistoletu ginkluota žmogysta spaudžia ranką susirinkusiai vyrų draugijai. Išsiviepę piešinio personažai leidžia suprasti, kad tiek smurtautojas, tiek jo „tikslinė auditorija“ supranta tokio socialinio sandorio absurdiškumą.

Tačiau būtent dviejų prieštaringų dedamųjų – globaliai transliuotos puristų neoklasikinės estetikos ir labai lokalaus lietuviško liaudies meno – įtaka ir paveikė brandų Martinaičio tapybos stilių. Būtina atkreipti dėmesį, kad Martinaičio darbų siužetai – „Judita“, „Kentauro vestuvės“, „Rytų pasaka“, „Karalių puotaׅ“ ir kt. – rodo pretenziją į dažniausiai didelio mastelio „aukštojo žanro“ drobes, kurios buvo reikšmingos monumentalios istorinės dailės kolekcijose. Monumentalumo įspūdis kuriamas ne tik siužeto plotmėje, bet ir pačiu drobių paviršiumi – stori dažų sluoksniai tiesiog lipdomi vienas ant kito, todėl paveikslo koloritą iš dalies sudaro nuo dažų gumulų ant pagrindo metamas šešėlis. Drobės atrodo tarsi ant grublėtos sienos modeliuota tapyba, šitaip sukurtas ir senstančio antikvarinio kūrinio įspūdis.

Būtina pažymėti, kad Martinaitis savo darbuose išlaikė nuorodas į fovistų tapybą – kaip ir Henri Matisseʼo (1869–1954) kubistiniuose darbuose, čia labai svarbus juodais kontūrais išryškintas piešinys, o kūnai modeliuojami priešingų šiltų ir šaltų spalvų dėmėmis, todėl atrodo tarsi nusėti mėlynių stebint iš arti, tačiau įgaunantys aiškiai suvokiamą vientiso kolorito įspūdį stebint per atstumą. Vis dėlto mirguliuojantis spalvingumas būdingas ir liaudies menui: senosios skulptūrėlės iš tikrųjų vėl ir vėl perdažomos dažniausiai visiškai kitomis spalvomis, o po kurio laiko – dažams trupant ir senesniems sluoksniams prasišviečiant pro nubyrėjimus – jos įgyja lyg ir aiškų, tačiau kartu ir miglotą spalvingumą.

Daugelis Martinaičio personažų mus pasitinka mįslinga šypsena (dažnas veikėjas yra pajacas), bet ne mažiau reikšminga detalė yra ir šių figūrų žvilgsnis į stebėtoją. Kai figūra vaizduojama profiliu, Martinaitis kartais nupiešia abi personažo akis – tarsi tam, kad nuo suvokėjo nebūtų paslėptas nė vienas įdėmiai iš drobės žiūrinčios žmogystos mimikos aspektas. Personažai tarytum stengiasi neslėpdami komunikuoti savo vidinę jauseną juos stebinčiai auditorijai ir nepalikti jokių galimų dviprasmybių, jeigu lankytojas nematys viso veido vienu metu.

Būtent šis absoliutus nuoširdumo siekis – net ir komunikuojant perkeltinėmis prasmėmis perpildytą satyrą, kurioje kiekviena figūra šypsosi mįslingiau už pačią Giocondą, – bei tiesus kreipimasis į suvokėją persmelkia Martinaičio kūrybą. Sumanyta parodos seka leidžia mums įsigilinti į dailininko pasąmonėje sklandžiusius vaizdinius, jam įtaką dariusias aplinkybes ir jo sąmonėje užfiksuotus akademinių dailės studijų fragmentus. Grįždami atgal į pagrindinę parodos erdvę ir matydami mums gerai pažįstamas dailininko drobes galime sau užduoti klausimą, kas yra svarbiau: realizuoti „aukštojo žanro“ kūriniai, kuriuose nuo stebinčios cenzūros akies pridengti visi galimi nepageidaujami išsišokimai, ar laisvos bei nesuvaržytos kūrybinės idėjos? Kurios amžiams ir liko tokiu dideliu potencialu.

Paroda veikia iki balandžio 7 d.

VVJ meno galerija (Vilniaus g. 39, Vilnius)